8 Minutės
Naujos epidemiologinės analizės rodo stulbinantį apendikso vėžio (apendikso navikų) padažnėjimą tarp asmenų, gimusių nuo 1970‑ųjų — pokytį, kuris verčia tyrėjus skubiai aiškintis priežasčių, gerinti ankstyvą diagnozę ir koreguoti gydymo strategijas šiai vis dar retai laikomai onkologinei ligai. Dėl augančios ligos nustatymo dažnio tarp jaunesnių pacientų kyla ir praktinių iššūkių sveikatos priežiūros sistemoms, tyrimų finansavimui ir visuomenės švietimui apie apendikso vėžį, epidemiologiją ir prevencijos galimybes.
Auganti mįslė: kam atsiranda apendikso vėžys ir kokiu tempu?
Apendikso vėžys — navikai, susidarantys maždaug piršto formos maišelio (apendikso ar aklosios žarnos priedėlio) audinyje, ilgą laiką buvo dažnesnis vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau pastaruoju metu JAV atlikti tyrimai, kuriuos vedė epidemiologė ir molekulinė biologė Andreana Holowatyj iš Vanderbilt universiteto, fiksuoja reikšmingą kartų poslinkį. Palyginus su 1940‑aisiais gimusiomis kartomis, amerikiečiai, gimę 1976–1984 m., turėjo tris kartus didesnę tikimybę susirgti apendikso vėžiu; 1980‑aisiais gimusiųjų kohortose rodikliai padidėjo keturis kartus.
Norint įvertinti šio vėžio retumą kontekste: JAV kasmet diagnozuojama apie 150 000 storosios žarnos ir tiesiosios žarnos (kolorektalinio) vėžio atvejų, o apendikso vėžys sudaro tik apie 3 000 diagnozių per metus. Nepaisant to, šiandien maždaug kas trečias apendikso vėžio pacientas yra jaunesnis nei 50 metų — tai ryškus poslinkis į jaunesnę amžiaus grupę, prieštaraujantis ilgalaikei praktikai ir ankstesnėms prognozėms.
„Kai pagalvojame apie reikšmingą pažangą, kurią pasiekėme kitų vėžio formų prevencijoje ir gydyme, matome didžiulį spragą apendikso vėžio srityje,“ Holowatyj sakė žurnalistams 2024 m. Jos komandos nacionalinė analizė 2020 m. parodė, kad piktybinio apendikso vėžio paplitimas padidėjo 232 % nuo 2000 iki 2016 metų, o kiekviena karta rodė didesnius rodiklius nei ankstesnė. Šios tendencijos išliko ir vėlesniuose atnaujinimuose, o mokslininkai šiuo metu stengiasi suprasti tiek laiko, tiek vietos skirtumus, įvertinti kartų efekto poveikį ir susieti epidemiologiją su molekuline tumorų biologija.
Moterų apendikso (aklosios žarnos priedėlio) iliustracija
Kodėl apendikso navikai gali likti nepastebėti
Dalį problemos sudaro klinikinė realybė: ankstyvi apendikso vėžio simptomai yra labai nespecifiniai. Pilvo skausmas, pilvo pūtimas arba dubens diskomfortas yra dažni požymiai, kurie imituoja kur kas dažnesnes būkles — ūminę apendicitą, dirgliosios žarnos sindromą, išvaržas, arba moterims — kiaušidžių cistas ar gimdos gleivinės sutrikimus. Dėl apendikso navikų retumo gydytojai jų gali neįtarti tol, kol operacija ar pažangūs vaizdiniai tyrimai (kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija) nepateiks netikėto objekto.
Diagnostiką papildomai apsunkina keičiasi gydymo praktika: vis dažniau ūmios apendicito atvejais taikomas konservatyvus gydymas antibiotikais, o ne įprastinė apendektomija. Nors antibiotikai tinkami daugeliu atvejų, tokia praktika gali sumažinti atsitiktinių navikų aptikimą, kurie anksčiau buvo diagnozuojami pašalinus priedėlį chirurginiu būdu. Be to, kolonoskopija retai apima išsamų apendikso vidinio audinio tyrimą, todėl apendikso sienelės ar išorinių navikų aptikimas būna ribotas.
Molekuliniu požiūriu apendikso navikai nėra paprasta storosios žarnos vėžio dalis. „Apendikso navikai turi molekulinių savybių, skirtingų nuo kolorektalinių vėžio formų,“ Holowatyj paaiškino 2020 m. Jie elgiasi ir plinta kitaip, dažnai prasčiau reaguoja į standartines kolorektalinio vėžio chemoterapijas ir, atrodo, disproporcingai veikia jaunesnius suaugusiuosius. Šios biologinės ir molekulinės ypatybės apsunkina galimybę tiesiog perkelti storosios žarnos skiepijimo, patikros ar gydymo protokolus į apendikso navikų sritį be specializuotų tyrimų ir adaptacijos.
Ką gali lemti didėjantis sergamumas?
Kol kas nėra vienos lemiančios priežasties. Holowatyj ir kolegos nurodo keletą galimų veiksnių sankaupos: mitybos ir fizinio aktyvumo pokyčius, didesnę sąlytį su aplinkos teršalais, paveldimas genetines variacijas bei mikrobiomos ir susijusios uždegiminės reakcijos kitimus. Gyvenimo būdo veiksniai, būdingi jaunesnėms kohortoms — didesnis ultra‑perdirbtų produktų vartojimas, nutukimo paplitimo augimas, didesnis alkoholio vartojimas ir miego režimo sutrikimai — siejami su padidėjusia virškinamojo trakto vėžio rizika apskritai.
Aplinkos veiksnių hipotezės įgauna vis daugiau dėmesio. Tyrėjai aiškinasi, ar vadinamieji „amžini chemikalai“ (per‑ ir polifluoroalkilinės medžiagos, PFAS), mikroplastikai ir kiti teršalai geriamajame vandenyje gali prisidėti prie vėžio rizikos didėjimo. Vandens kokybės ar cheminės ekspozicijos pokyčiai per dešimtmečius galėtų paaiškinti kartų efektą — skirtingas rizikos pakopas tarp gimimo kohortų — tačiau tiesioginiai priežastiniai ryšiai su apendikso vėžiu kol kas neįrodyti ir reikalauja ilgalaikių tarpinstitucinių tyrimų.
Be to, ankstyvos gyvensenos ir vystymosi laikotarpio ekspozicijos (pvz., ilgalaikis antibiotikų vartojimas vaikystėje, gimimo būdas, mitybos įpročiai per vaikystę) gali formuoti žarnyno mikrobiomą ir uždegiminį pagrindą, kuris vėliau lemia naviko riziką. Genetiniai polinkiai — retų paveldimų mutacijų buvimas — taip pat gali paaiškinti dalį jaunų pacientų atvejų, o molekulinė genetinė profiliacija gali atskleisti specifines mutacijas, kurios dominavo tarp jaunųjų pacientų kohortų.
„Aš neabejotinai matau pacientų savo klinikoje, kuriems yra pažengę apendikso navikai ir kurie yra 20–30 metų amžiaus,“ sakė Steven Ahrendt, chirurginis onkologas iš Kolorado universiteto, komentaruodamas Holowatyj tyrimą. Jis pažymėjo, kad augantis storosios žarnos vėžio atvejų skaičius tarp jaunų suaugusiųjų rodo, kad gali veikti bendri, visos populiacijos lygio veiksniai, o tai verčia plėsti tyrimus, apimančius ne tik klinikinius duomenis, bet ir aplinkos bei socialinius determinantus.
Vandens kokybės pokyčiai gali turėti įtakos apendikso vėžio atvejams
Klinikinės ir tyrimų spragos
Dėl to, kad apendikso vėžys yra reta liga, jam skiriama ribota tyrimų parama, o standartinių patikros gairių praktiškai nėra. Nėra rutininio, populiacijai skirtų testų vidutinės rizikos asmenims, kurie leistų ankstyvai aptikti apendikso navikus. Kai navikas nustatomas anksti — dažnai atsitiktinai operacijos metu arba atliekant vaizdinius tyrimus kitų priežasčių kontekste — gydymo rezultatai dažniau būna palankesni; tačiau pažengę atvejai reikalauja sudėtingų, didelę sergamąją naštą turinčių gydymo derinių, tokių kaip citorredukuojanti chirurgija kartu su intraperitonine chemoterapija (HIPEC arba IP chemoterapija), kurie susiję su ilgalaikiais komplikacijų ir reabilitacijos poreikiais.
Tyrimų spragos apima: geresnių epidemiologinių duomenų rinkimą, nacionalinių registrų plėtrą, standartizuotų molekulinių profilių kūrimą, specializuotų klinikinių tyrimų į apendikso navikų biologiją orientuotų gydymo strategijų vertinimą, taip pat aplinkos ir gyvenimo būdo veiksnių longitudinalius tyrimus. Holowatyj komanda planuoja toliau žemėlapyje nustatyti, kas yra didžiausios rizikos grupės ir kodėl, derindama epidemiologines tendencijas su molekuline profilizacija, siekiant išskirti skirtingus navikų potipius ir galimus aplinkos ryšius.
Toks darbas gali atskleisti biomarkerius, leidžiančius ankstesnę diagnostiką, arba nurodyti tikslinius gydymo metodus, pritaikytus apendikso navikų biologijai. Be to, reikalingos geresnės patologinės klasifikacijos gairės, tarpdisciplininiai konsilijai tarp chirurgų, onkologų, patologų ir mokslininkų bei pacientų registrų kūrimas, kad būtų kaupiami duomenys apie gydymo rezultatus, šalutinius poveikius ir ilgalaikę kokybę.
Ekspertų įžvalgos
„Matome kohortinį efektą keliose virškinamojo trakto vėžio grupėse, ir apendikso navikai atrodo esantys šio modelio dalimi,“ sako dr. Laura Bennett, virškinamojo trakto onkologė viename dideliame akademiniame centre. „Tai ne nurodo vieną priežastį, bet greičiau kelių veiksnių susiliejimą — mityba, aplinkos ekspozicijos, mikrobiomos pokyčiai ir genetika. Klinikams svarbiausia praktinė išvada — palaikyti didesnį budrumo laipsnį jaunesniems pacientams, kurių pilvo ar dubens simptomai išlieka arba blogėja, ir aktyviai palaikyti tyrimus, kurie susieja naviko biologiją su populiacijos ekspozicijomis.“
Tokios ekspertų rekomendacijos pabrėžia poreikį gerinti pirminės sveikatos priežiūros specialistų švietimą apie apendikso vėžio rizikos požymius, skatinti pacientų ir visuomenės informuotumą apie simptomus ir prieinamumą diagnostiniams tyrimams, ypač kai simptomai yra persistuojantys arba neaiškios kilmės.
Išvados
Apendikso vėžio padidėjimas tarp jaunesnių kartų yra rimtas įspėjimo signalas. Tai pabrėžia, kaip gyvenimo būdo pokyčiai, aplinkos tarša ir sveikatos priežiūros praktikų evoliucija gali per laiką pakeisti vėžio rizikos profilį — procesus, kurie gali būti lėti, difuziniai ir sunkiai iššifruojami. Siekiant užpildyti žinių spragas, būtina keliais frontais plėtoti veiksmus: didinti klinikų ir visuomenės informuotumą apie apendikso navikus ir jų simptomus, investuoti į epidemiologinius ir molekulinius tyrimus, tiriančius aplinkos, mitybos ir mikrobiomos sąsajas, bei kurti tarptautines duomenų bazes ir klinikinius registrus, skirtus apendikso vėžiui.
Taip pat svarbu skatinti naujų diagnostikos priemonių paiešką — nuo specializuotų molekulinių žymenų iki geresnių vaizdinių ir endoskopinių metodų, kurie galėtų pagerinti ankstyvą aptikimą. Galiausiai, gydymo gairių optimizavimas, įskaitant individualizuotą gydymą pagal naviko molekulinį profilį ir geresnį pacientų reabilitacijos palaikymą po kompleksinių intervencijų, gali pagerinti išgyvenamumą ir gyvenimo kokybę pacientams, ypač tiems, kurie serga netikėtai jauname amžiuje.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą