7 Minutės
Nauji ilgalaikiai stebėjimai Kolorado valstijoje kelia susirūpinimą: vienos gerai žinomų alpinės rūšies – ameriškosios picos (angl. American pika) – jauniausios kartos atstovų pastebimai mažėja gerai ištirtame Skalūnų kalnų (Rockies) – Niwot Ridge – stebėjimų plote. Tyrėjai įspėja, kad toks pasikeitimas gali būti ankstyvas signalas platesnių stresų aukštikalnių ekosistemose, kurios atlieka svarbias vandens kaupimo ir biologinės įvairovės funkcijas.
Pikos (gentis Ochotona) yra mažos, žolėdės smulkios žinduolės, artimos triušiams ir zuikiams, pritaikytos gyventi šaltose ir aukštikalnėse sąlygose. Jas dažniausiai randame uolingose taluso (rocky talus) šlaituose aukščiausiose alpinėse ir subalpinėse zonose; jos pasižymi apvaliomis ausimis, tankiu kailiu ir būdingu signaliniu čirškimu, kuris padeda aptikti plėšrūnus ir palaikyti socialinį kontaktą.
Taluso šlaitų nutylėjimas
Kolorado universiteto Boulderio (University of Colorado Boulder) mokslininkai praneša apie nerimą keliančią jaunųjų ameriškųjų pikų dalies mažėjimą Niwot Ridge – ilgalaikės ekologinės stebėsenos vietovėje maždaug 10 mylių (apie 16 km) į pietus nuo Rocky Mountain nacionalinio parko. Lygindami spąstų ir žymėjimo duomenis nuo 1980‑ųjų iki pakartotinių tyrimų iki 2020 metų, tyrėjų grupė nustatė, kad šiandien suimtų jauniklių dalis yra maždaug per pus mažesnė nei pradinio monitoringo laikotarpiu.
Tai nereiškia, jog visa piku populiacija vietovėje sugriuvo, tačiau rodikliai rodo vietinės populiacijos senėjimą ir silpnėjantį naujų individų srautą. Mažėjantis į koloniją įėjusių arba joje išlikusių jauniklių skaičius mažina atsparumą aplinkos pokyčiams ir ilgalaikį populiacijos tvarumą. Trumpai tariant – kalnų šlaitai pradeda nutilti, o tai turi pasekmių platesniems ekologiniams tinklams ir vietinei biologinei įvairovei.
Kodėl jaunikliai yra svarbūs
Jauniklių atranka (juvenile recruitment) yra viena pagrindinių demografinių priemonių, vertinamų gyvūnų apsaugos kontekste. Kai mažėja jauniklių dalis, populiacijos dinamika sulėtėja, o genetinis mainų tarp izoliuotų viršukalnių populiacijų intensyvumas mažėja, kas ilgainiui didina inbrydingo ir genetinės variacijos nykimo riziką. Pikos ypač tinkamos kaip indikatoriaus rūšis: jos gyvena siauro termoreguliacinio diapazono sąlygomis ir yra glaudžiai susietos su taluso uolų sankaupomis (rock‑pile habitat). Pokyčiai piku demografijoje gali rodyti platesnes alpinio mikroklimato, vegetacijos kintamumo ir hidrologijos permainas — sistemas, kurios lemia vandens srautus žemiau kalnų.
Nuotolinis ryšys: nuo taluso iki intako
Tyrėjai pabrėžia, kad aukštikalnės zonos veikia kaip natūralūs vandens bokštai: sezoninės sniego sankaupos, užšalusi dirva ir vėliau tirpstantis permafrostas kaupia vandenį ir jį lėtai išleidžia upėms bei saugykloms. Vasarų sušilimas gali pagreitinti tirpimą bei pakeisti mikrobuveines, kurias naudoja pikos ir kitos alpinės specialistės, o tai savo ruožtu gali pakeisti vandens išteklių tiekimo laiką ir kiekį žemupiuose. Šis netiesioginis ryšys tarp aukštikalnių gyvūnijos demografijos ir vandens išteklių yra svarbus tiek hidrologams, tiek vandens tiekimo valdymo institucijoms.
Ką parodė – ir ko neparodė – Niwot Ridge tyrimas
Tyrimas apjungė du didelius monitoringo ciklus. 1980‑aisiais Charles Southwick ir kolegos Niwot Ridge aptvėrė, suėmė ir pažymėjo pikas, fiksuodami amžiaus klases bei vietos ištikimybę (site fidelity). Nuo 2004 metų, o intensyviau 2008–2020 m., CU Boulder mokslininkai tęsė panašius protokolus, sukurdami kelių dešimtmečių palyginamąją seriją duomenų, leidžiančią analizuoti ilgalaikes tendencijas ir demografinius pokyčius.
INSTAAR (Institute of Arctic and Alpine Research) vyresnysis autorius Chris Ray teigia, kad suimtų jauniklių dalis sumažėjo maždaug 50 % palyginti su 1980‑ųjų laikotarpiu. Ray, kuris daugiau nei tris dešimtmečius tiria pikas visame Amerikos Vakaruose, atkreipia dėmesį, jog pikos yra ypač jautrios temperatūros ekstremumams, nes jos negali efektyviai šalinti perteklinio šilumos per prakaitavimą ar dantų pantingą; jos priklauso nuo vėsių mikrobuveinių taluso ikize (talus) viduje, kad palaikytų kūno temperatūros balansą.
Svarbu pabrėžti, jog tyrėjai nepateikia vienareikšmio priežastinio teiginio apie jaunimo mažėjimą šiame plote. Surinkti duomenys yra koreliaciniai: vasaros temperatūros Skalūnuose pakilo, o ankstesni modeliai prognozavo piku populiacijų susitraukimą esant tolesniam sušilimui. Vis dėlto vietiniai jauniklių skaičiaus mažėjimai dera su susirūpinimu, kad šiltėjimas mažina saugius judėjimo koridorius tarp uolėtų buveinių ir didina mirtingumo riziką jauniems individams, priverstiems pereiti karštesnius, žemesnius aukštus.
Chris Ray užsirašinėja pastebėjimus vykdydamas piku apžiūrą Kolorado Indian Peaks Wilderness zonoje
Migracijos barjerai ir gyvenimo istorės ribotumai
Pikos nėra geri ilgų atstumų dispersijos agentai: kad persikelti tarp izoliuotų taluso laukų, individui dažnai tenka nusileisti į šiltesnius slėnius ir vėl užlipti į kitą kalną — tai pavojinga kelionė rūšiai, pritaikytai šaltai aplinkai. Jaunikliai, būdami mažesni, mažiau patyrę ir fiziškai silpnesni, yra ypač rizikingoje padėtyje kirtimų metu, nes žemesnių aukštumų temperatūros kilimas didina perkaitimo ir drėgmės streso riziką perėjimo metu.
Gyvenimo istorės (life‑history) ribotumai taip pat turi reikšmės: ilgalaikis karščio stresas gali sumažinti reprodukcinę sėkmę, pakeisti augalų fenologiją (augalų vegetacijos pradžios, žydėjimo ir sėjos laiką) bei apriboti maisto išteklius, kurių jaunoms pikoms reikia išgyventi ir pasiekti nepriklausomybę. Visa tai sukuria mechanizmus, kuriais jauniklių dažnis matomoje taluso populiacijoje mažėja be akivaizdaus suaugusių individų skaičiaus sumažėjimo iš karto – suaugusiųjų skaičius gali trumpalaikiai išlikti, kol ilgesniu laikotarpiu keisis reprodukcinė dinamika ir generacinė kaita.
Magistro studentė Rachel Mae Billings paleidžia piką po duomenų rinkimo Kolorado Indian Peaks Wilderness teritorijoje
Platesnės reikšmės alpinės biologinei įvairovei
Pikos yra savotiška alpinės gamtos vėliava: jos matomos, garsios ir gyvena aiškiai apribotose buveinėse, kurias palyginti lengva sekti. Vietinis jauniklių skaičiaus kritimas kelia signalus apie mikroklimato stabilumo praradimą, buveinių jungčių pažeidžiamumą ir aukštikalnių sistemų prisitaikymo galimybių silpnėjimą. Jei panašios tendencijos būtų pastebėtos kituose regionuose ir stebėjimo stotyse, tai galėtų sukelti grandininius efektus alpinėse augalų bendrijose, bestuburių — ypač vabzdžių — rūšių sudėtyje, ir kitose šaltai pritaikytose faunose, kurios priklauso nuo itin specifinių mikrobuveinių.
Ekspertų įžvalgos
„Pikos yra lyg anglies kasyklos kanarėlės aukštikalnėse“, – sako dr. Elena Morales, fiktyvi alpinė ekologė, turinti dvi dešimtis metų laukinių kalnų teritorijų tyrimų patirties Vakarų regione. „Kai jaunikliai pradeda dingti, tai rodo, kad aplinka keičiasi greičiau, nei populiacijos spėja prisitaikyti. Ankstyvųjų gyvavimo stadijų stebėsena suteikia ankstyvą įspėjimą – ir galimybę prioritetizuoti buveinių jungtis bei mikrobuveinių apsaugą.“
Ką toliau daryti stebėsenai ir tvarkymui?
Niwot Ridge rezultatai pabrėžia ilgalaikių ekologinių įrašų svarbą: nuoseklūs, standartizuoti tyrimai daugelyje vietovių padės nustatyti, ar jauniklių mažėjimas yra vietinis anomalijas, ar platesnės regioninės tendencijos dalis. Monitoringas turėtų apimti nuoseklią terminių sąlygų registraciją (pvz., mikrotermometrų tinklai taluso viduje), genetinius mėginius, kad būtų įvertinta ryšio tarp populiacijų būklė, ir periodines vegetacijos bei bentoso (žemės bestuburių) inventorizacijas, kurios leis geriau suprasti maisto grandinės pokyčius.
Valdymo priemonės galėtų apimti vėsiojo mikrobuveinių koridorių apsaugą, taluso ir aplinkinių alpininių pievų (alpine meadows) išsaugojimą, buveinių atkūrimą ten, kur jos nutrūkusios, ir piku pažeidžiamumo integravimą į baseinų valdymo ir klimato adaptacijos planus. Praktinės priemonės gali būti: ribojimai tam tikroms žemės naudojimo formoms šalia svarbių taluso laukų, lankytojų maršrutų valdymas siekiant sumažinti trukdžius jauniklių vystymuisi, ir vietinių apsaugos zonų plėtra.
Taip pat verta stiprinti bendradarbiavimą tarp ekologų, hidrologų ir vietos valdžios institucijų: piku stebėjimų rezultatai gali būti integruoti į vandens išteklių prognozes ir kritinių vandens tiekimo laikotarpių valdymą. Pavyzdžiui, jei pastebimi ženklūs mikrobuveinių pokyčiai, tai gali signalizuoti apie besikeičiančią sniego tirpimo dinamiką, lemiantį vėlesnį ar sumažintą vandens srautų infliuxą žemupiuose.
Kelionėms į kalnus ir gamtos mylėtojams žinia yra ir praktiška, ir prasminga: tas aštrus piku čirškimas, kuris kartais praskrodžia alpinį taką, nėra tik mielas gamtos garsas — tai yra ekosistemos sveikatos rodiklis. Jaunųjų kartų praradimas gali reikšti tylėjančias viršukalnes ir sumažėjusią aukštikalnių atsparumą — pasekmes, kurios išsiskleistų gerokai už taluso zonų ribų, paveikdamos vandens išteklius, biologinę įvairovę ir vietinius ekologinius procesus.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą