7 Minutės
Per 2023 m. sunkų sausrą keli potvynio ežerai Brazilijos centrinėje Amazonėje įkaito iki temperatūrų, aukštesnių nei karštos vonios, o Tefé ežeras pasiekė maksimumą – 41,0 °C (105,8 °F). Toks ekstremalus įkaitimas sukėlė masinę mirtį: žuvo daugiau nei 200 delfinų, tūkstančiai žuvų ir didžiuliai kiekiai kitų gėlavandenių organizmų. Mokslininkai teigia, kad šis įvykis yra ryškus pavyzdys, kaip klimato atšilimas pertvarko gėlavandenių ekosistemas ir kelia grėsmę Amazonės biologinei įvairovei.
How an Amazon lake became an oven
Tyrėjai iš Brazilijos Mamirauá tvaraus vystymosi instituto, iš dalies vadovaujami hidrologo Ayano Fleischmanno, sujungė palydovinius stebėjimus ir vietoje fiksuotus temperatūros įrašus, kad atkurti įvykį. Jie nustatė retą veiksnių kombinaciją: 11 dienų trunkančią debesų neturinčią saulės radiacijos fazę, labai silpną vėją, neįprastai seklius vandens lygius dėl sausrų ir drumstumą bei šviesos sugeriančius vandens parametrus. Šios sąlygos sulaikė saulės energiją ir pakėlė ežerų temperatūras gerokai už įprastų ribų, sukeldamos terminius šokius ir destabilizuodamos ekosistemas.
Vietiniai žvejai ir lauko pagalbininkai nešasi pagautą Amazonės upės delfiną ant neštuvų, Amana ežere netoli Tefé, Amazonas, Brazilija, 2025 m. rugsėjo 25 d.
Thermal stress and biological collapse
Temperatūros įrašai iš dešimties potvynio ežerų parodė nerimą keliančius šuolius: penkių ežerų temperatūra pakilo virš 37 °C, o Tefé pasiekė 41,0 °C. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad svarbus ne tik vienkartinis šilumos pikas. Staigūs temperatūros svyravimai, siekę iki 13 °C per trumpą laiką, kėlė ūminį terminį stresą gyvūnams, pritaikytiems gerokai siauresnėms ir stabilomesnėms temperatūros sąlygoms. Tokie svyravimai sumažina gyvūnų termoreguliacijos galimybes ir per trumpą laiką gali sukelti kolektyvias mirtis.
Biologas Adalberto Val iš Brazilijos Amazonės tyrimų instituto aiškiai paaiškino fiziologinį mechanizmą: 'Kai vanduo pasiekia 41 °C, žuvys tiesiog nebeveikia: jų fermentai blokuojasi, medžiagų apykaita žlunga ir jos žūsta.' Upės delfinams, tokiems kaip nykstanti rožinė upės delfinų rūšis (Inia geoffrensis) ir tucuxi (Sotalia fluviatilis), mirtiną poveikį lėmė ne tik tiesioginis karščio stresas, bet ir grobio sumažėjimas bei blogesnė vandens kokybė — deguonies trūkumas, didesnės toksinės medžiagos koncentracijos, patogenų išplitimas bei maisto tinklo sutrikimai.
Nuskendęs tucuxi delfinas Tefé ežere, 2023 m.
Climate drivers: El Niño, ocean warming and local conditions
Tyrėjai sieja šį įvykį su plačiu klimato dinamika. Pasaulinis vandenynų atšilimas, ypač Šiaurės Atlante, kartu su vidutinio–stiprumo El Niño reiškiniu sustiprino sausros sąlygas kai kuriose Amazonės baseino dalyse. Mažesnis vandens kiekis potvynio zonose ir aiškesnės dangos sąlygos leido intensyviam saulės spinduliavimui daugiau įšilti paviršiniam vandeniui. Komanda pažymi, kad šios sausrų intensyvumo precedento neturintys reiškiniai atitinka klimato kaitos prognozes — didėjantį ekstremalių reiškinių dažnį ir intensyvumą.
Wider trends and long-term warming
Kelia nerimą ir ilgalaikiai matavimai: nuo 1990 m. centrinėje Amazonėje potvynio ežerų vidutinė temperatūra kyla maždaug 0,6 °C per dešimtmetį. 'Klimato ekstremumas jau čia — jokių abejonių,' teigė Fleischmann tyrimų metu bendradarbiaujant su AFP. Greenwich universiteto ekologas Adrian Barnett, nebuvo tiesiogiai susijęs su tyrimu, pateikė energetinę perspektyvą: '10 °C vandens temperatūros kilimas yra beprecedentis. Energijos kiekis, reikalingas pasiekti tokią kaitą milžiniškuose vandens tūriuose, yra pribloškiantis.' Ši pastaba pabrėžia ne tik temperatūros numerius, bet ir fizinius procesus: saulės energijos absorbcija, mažėjantis šilumos nuostolis dėl vėjo ir naktinio atvėsimo, bei vandens masių sekli sluoksniuotė prisideda prie ilgesnio ir gilesnio perkaitimo.
Ecological and human consequences
Per vieną savaitę Pasaulinė gamtos apsaugos organizacija (WWF) pranešė apie maždaug 10 proc. vietinių upės delfinų netektį — tarp jų nurodyta apie 130 rožinių delfinų ir 23 tucuxi; vėlesni skaičiavimai rodo, kad rastų gaišenų skaičius artėjo prie 330. Mirtis neapsiribojo delfinais — žuvo tūkstančiai žuvų bei begalė bestuburių ir varliagyvių, sutrikdydamos maisto tinklus ir vietines žvejybos bendruomenes. Krizė paveikė ne tik biologinę įvairovę, bet ir žmonių išgyvenamumą: upių pakrančių gyventojai, priklausantys nuo žuvies kaip pagrindinio maisto šaltinio bei pajamų, susidūrė su rimtais socialiniais ir ekonominiais padariniais.
Mokslininkai perspėja, kad daugelis Amazonės gėlavandenių sistemų yra ypač pažeidžiamos, nes jos saugo didelę dalį pasaulio paviršinio gėlo vandens ir palaiko išskirtinę biologinę įvairovę. UC Santa Barbara ekologas John Melack sakė: 'Mes nerimaujame, kad tokios sąlygos tampa vis dažnesnės. Pasekmės biologinei įvairovei ir vietinėms bendruomenėms yra gilios.' Be tiesioginių žuvų ir delfinų netekčių, ilgalaikiai pokyčiai apima kintančią rūšių sudėtį, invazinių ar opportunistinių rūšių plitimą, ir rekordiškai sumažėjusį vandens ekosistemų atsparumą.
What this means for conservation and climate policy
Autoriai pabrėžia regioninių priemonių ribotumą: vietinės ekstremaliosios pagalbos priemonės ir apsauga gali sumažinti tiesioginį žalą arba suteikti laikiną pagalbą, tačiau užkirsti kelią ateities masinėms žūtims bus įmanoma tik sumažinus šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas globaliu mastu. Ežerų perkaitimo priežastys — vandenynų atšilimas, El Niño ir ilgalaikės klimato tendencijos — rodo, kad daugelis ekosisteminius mastu matomų pokyčių yra susiję su planetiniais jėgos veiksniais, kuriuos galima sušvelninti tik per tarptautinę klimato politiką ir emisijų mažinimą.
Tyrimas, paskelbtas žurnale Science, papildo augantį klimato sukeltų masinių žūčių katalogą visame pasaulyje — nuo koralinių rifų iki sausumos žinduolių. Jei esamos atšilimo trajektorijos išliks, mokslininkai įspėja, kad galimi didesni ir dažnesni ekosistemų žlugimai. Ilgalaikė strategija turi apimti ne tik emisijų mažinimą, bet ir vietines adaptacijos priemones: vandens lygio reguliavimą, buveinių atgaivinimą, biologinę monitoringą, ankstyvosios perspėjimo sistemas ir socialinę paramą pažeidžiamiems gyventojams.
Expert Insight
Dr. Maria Ortega, gėlavandenių ekologė, turinti patirties tropinėse ekosistemose, komentavo: 'Šie įvykiai yra signalas pabusti. Vandens organizmų fiziologija yra tiksliai suderinta su istorinėmis temperatūros ribomis. Staigios atšilimo bangos tiek susiaurina išgyvenimo langus, kad visos bendruomenės gali žlugti per kelias dienas. Siekiant sumažinti ateities riziką, mums reikia agresyvių emisijų sumažinimo priemonių kartu su vietinėmis strategijomis, kurios palaiko vandens lygius, buveinių sudėtingumą ir biologinį atsparumą.' Ortega pabrėžė, kad tai apima ne tik globalias klimato iniciatyvas, bet ir vietinį tvarią žuvininkystę, buveinių atstatymą, ir ilgalaikę mokslinę stebėseną, kuri padėtų numatyti rizikas ir aktyvinti intervencijas anksčiau.
Techniniai pastebėjimai iš tyrimo pateikia kelias svarbias išvadas, kurios svarbios tiek mokslininkams, tiek politikos formuotojams. Pirma, drumstumas ir tamsus vanduo žymiai padidina saulės absorbciją, o seklios ežerų zonos yra labiau linkusios į pernelyg didelius temperatūros šuolius. Antra, naktinis atvėsimas yra ribotas, kai vėjas silpnas ir debesuotumas mažas, todėl temperatūra išlieka aukšta ir per naktį. Trečia, ilgalaikės tendencijos rodo nuoseklų vidutinių temperatūrų augimą, todėl kiekvienas ekstremalus epizodas prideda papildomą stresą ekosistemoms, kurios jau yra arčiau savo tolerancijos ribų.
Praktinės rekomendacijos įtraukiamos į platesnį atsaką: sistemingas potvynio zonų monitoringas su automatizuotais termometrais ir palydovine duomenų integracija gali padėti greičiau identifikuoti anomalijas. Vietinės rizikos mažinimo priemonės — pvz., žuvininkystės sezonų reguliavimas, maisto tiekimo paramos programos ir laikinų apsaugos zonų įvedimas — gali sumažinti socialinį poveikį per krizes. Ilgalaikiai sprendimai turi integruoti klimato atšilimo scenarijus į regioninį vandens valdymą, įskaitant saugiklius, leidžiančius išlaikyti didesnį vandens tūrį potvynio zonoje per sausras.
Galiausiai, šis įvykis parodo ir poreikį stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą moksliniuose tyrimuose, duomenų dalijimuisi ir finansavimui vietinėms adaptacijos priemonėms. Tyrėjų grupių, tokių kaip Mamirauá institutas, vietinės bendruomenės ir tarptautinės organizacijos, bendros pastangos yra būtinos, kad būtų sukurtos veiksmingos, moksliškai pagrįstos strategijos klimato kaitos poveikiui gėlavandeniams mažinti. Be skubaus veikimo ir didesnių emisijų mažinimo, panašios ekologinės katastrofos gali tapti reguliarios ir prislopinti Amazonės, kaip biotų saugyklos ir gyvybės išteklių šaltinio, vaidmenį.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą