7 Minutės
Viena atokioje Britų Kolumbijos pakrantės atkarpoje atliktų stebėjimų užfiksavo elgesį, kuris verčia iš naujo apmąstyti vilkų problemų sprendimo gebėjimus: buvo nufilmuota vilkė, traukianti nuskendusį krabų spąstą, tempianti jį į krantą ir įkandančią tinklui, kad pasiektų masalą. Vaizdo įrašai, sudarantys dalį projekto, skirto naikinti invazinius Europos žaliuosius krabus, gali būti pirmasis dokumentuotas atvejis, kuriame laukinis vilkas galimai naudoja objekto manipuliavimą kaip priemonę maistui gauti.
Tikslingas veiksmų seka, o ne atsitiktinis įvykis
Jau kurį laiką saugomos teritorijos komandos, bendradarbiaudamos su Heiltsuk pirmąja tauta, statydavo spąstus gilesniame vandenyje, siekdamos surinkti ir pašalinti Europos žaliuosius krabus — invazinę rūšį, darančią žalą pakrančių ekosistemoms. Tam tikri spąstai kelis kartus pasirodydavo krante be masalo, nors jie buvo nuleisti į tokias vagas, kurios, esant atoslūgiui, turėjo likti po vandeniu. Įtarę jūrinius plėšrūnus, tyrėjai gegužę 2024 m. įdiegė nuotolinius kameras, kad išsiaiškintų šios paslaptingos prarastos masalo priežastis.
Vaizdo įrašai atskleidė kruopščiai suorganizuotą veiksmų grandinę: patelė vilkė išplaukė, užsikibo už prie spąstų pritvirtinto plūdės, patempė virvę ir pačius spąstus ant paplūdimio, o vėliau iškando tinklą, kad pasiektų viduje esantį masalo indelį. Šis procesas atrodė daugiasluoksnis ir suplanuotas, o ne vien spontaniškas, greitas puolimo aktas.
Kadrai, išgauti iš nuotolinės kameros vaizdo įrašo, kuriuose matyti vilkas Haíɫzaqv teritorijoje traukiantis iš pradžių panirusius žaliuosius krabų spąstus į krantą, kad pasiektų masalo indelį. (Artelle & Paquet., Ecology and Evolution, 2025)
Tyrėjai šį veiksmų seką apibūdina kaip sąmoningą ir kelių žingsnių reikalaujantį elgesį, o ne tradicinį, greitą puolimą, kurį dažniausiai siejame su plėšrūnų elgesiu. K. Artelle, aplinkos biologas iš Niujorko valstijos universiteto (State University of New York), teigė, kad peržiūrėjęs medžiagą jis buvo sužavėtas ir kiek pritrenktas: vilkas, jo akimis, suprato ryšį tarp plūdės, virvės ir apdovanojimo — masalo — ir veikė atitinkamai.
Šis stebėjimas kelia rimtų ir intriguojančių klausimų apie vilkų elgesio lankstumą, mokymosi mechanizmus ir galimus kultūrinius elementus vilkų populiacijose: ar panašus elgesys gali būti paveldėtas ar išmokstamas per socialinį perdavimą tarp gandrinių grupių, ar tai yra individui būdingas atradimas? Tyrėjai pažymi, kad nors tai gali būti pirmasis dokumentuotas galimas įrankio naudojimo pavyzdys laukiniame vilke, reikės platesnės duomenų bazės, tęstinių stebėjimų ir papildomų stebėjimo periodų, kad būtų galima patikimai nustatyti elgesio pasikartojimo dažnį ir išplitimą.
Kodėl tai gali būti traktuojama kaip įrankio naudojimas
Gyvūnų elgsenos tyrimuose įrankio naudojimas dažnai apibrėžiamas kaip individo objekto manipuliavimas tam, kad būtų pasiektas konkretus tikslas, pavyzdžiui — gauti maistą. Klasikiniai to pavyzdžiai apima beždžiones, naudojančias lazdas vabzdžiams išspiesti, jūrų ūdkes, ardančias kriaukles akmenimis, arba varnių genties paukščius, gaminančius kablius ar kitus improvizuotus įrankius. Jei vilko veiksmai vertinami pagal šią sąvoką, spąstų patempimas į krantą ir jų turinio išnaudojimas rodo problemų sprendimo gebėjimą, kuris viršija vien tik atsitiktinę galimybę rasti maistą.
P. Paquet, Vitorijos universiteto (University of Victoria) geografijos profesorius, kartu su kolegomis 2025 m. publikavo atradimą žurnale Ecology and Evolution. Autoriai atsargiai žymi, kad tai yra pirmasis žinomas galimas įrankio naudojimo atvejis laukiniuose vilkuose, tuo pačiu pabrėždami, jog reikia papildomų įrodymų, kad būtų nustatyta, ar elgesys yra išmoktas per socialinį mokymąsi, ar jis yra paplitęs tarp keliose pakrantėse gyvenančių vilkų populiacijų arba ar jis lokalizuotas konkretiems individams ar teritorijoms.
Kelios aplinkybės sudaro naudingu kontekstą tokiai eksperimentinei veiklai. Haíɫzaqv teritorijoje gyvenantys vilkai dažnai turi ribotą kontaktą su žmonėmis ir mažiau grėsmių iš aplinkos, todėl jie gali turėti daugiau laiko ir galimybių bandymams bei klaidoms, ieškant naujų maisto šaltinių. Spąstai buvo pritvirtinti gilesniame vandenyje ir dažniausiai nebuvo pasiekiami be sąmoningų veiksmų, todėl užfiksuotas elgesys eliminuoja paprasčiausios nušiukšlinimo (scavenging) hipotezę — t. y. kad spąstą tiesiog rastų užpuolikas ant kranto.
Be to, regiono ekologinės sąlygos — potvyniai, srovės, spąstų tvirtinimo būdai ir kranto morfologija — gali sudaryti palankias sąlygas tokiai elgsenai išsivystyti. Pavyzdžiui, tam tikros formos plūdės ir virvės ilgiai reiškia, kad spąstai pasižymi mechanine jungtimi tarp panirusios dalies ir paviršiaus, o gyvūnas, kuris supranta, kad plūdė juda kartu su spąstu, gali sąmoningai traukti už plūdės, kad perkelti visą konstrukciją.
Tuo pačiu metu mokslininkai pabrėžia atsargumą aiškinant tokius epizodus kaip įrankio naudojimą. Norint patikimai priskirti kognityvinę prasmę reikia pakankamai įrodymų apie pasikartojimą, adaptaciją ir galimą socialinį perdavimą. Vienkartinis arba retas įvykis gali būti interpretacijos objektas, todėl tęstiniai stebėjimai ir papildomos kameros ar GPS žymenų studijos yra būtinos, kad būtų išvengta perankstinių išvadų.
Platesnės implikacijos: gyvūnų kognicija ir išsaugojimas
Toks pastebėjimas praplečia diskusijas apie plėšrūnų kogniciją ir elgesio lankstumą. Socialiniai plėšrūnai, kaip vilkai, pasižymi sudėtingomis socialinėmis struktūromis, bendruomenės mokymusi ir elgesio variacija tarp skirtingų grupių. Šis atvejis iškelia klausimus: ar kiti pakrantėje gyvenantys vilkai taiko panašias taktikas? Ar metodą išrado ta pati vilkė, ar jis buvo perimtas per stebėjimą ir imitavimą tarp individų? Kaip tokie elgesio modeliai galėtų paveikti žmonių vykdomas gamtos apsaugos programas, pavyzdžiui, invazinių rūšių šalinimo iniciatyvas?
Elgesio lankstumas gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių išsaugojimo tikslams. Iš vienos pusės, vilkų gebėjimas prisitaikyti ir išvystyti naujas maitinimosi strategijas rodo jų atsparumą ir gebėjimą panaudoti žmogaus sukurtus ar su žmogumi susijusius išteklius. Iš kitos pusės, tokie elgesiai gali apsunkinti valdymo priemones — pavyzdžiui, jei vilkai sistemingai išnaudoja masalo spąstus, tai gali sumažinti spąstų efektyvumą kovojant su invazinėmis rūšimis arba kelti pavojų spąstų stabilumui ir žmonių saugumui.
Autoriai siūlo keletą praktinių rekomendacijų: tęstinis kameros stebėjimas, glaudus bendradarbiavimas su vietinėmis ir pirmosiomis tautomis, detali dokumentacija ir etnobiologinių žinių įtraukimas į stebėjimo planus. Bendradarbiavimas su vietos bendruomenėmis ne tik sustiprina etinį ir kultūrinį kontekstą, bet ir didina tyrimų kokybę, suteikia vietinių žinių apie vietos elgesio ypatumus ir padeda nustatyti, ar panašūs elgesiai jau buvo pastebėti anksčiau.
Be to, atradimas pabrėžia, kaip svarbu derinti vietos globą su moksline priežiūra: projektas, skirtas apsaugoti pakrančių ekosistemas nuo invazinių rūšių, netyčia atskleidė naują vilkų elgesio aspektą. Tai rodo, kad praktikų ir mokslinių stebėjimų sinergija gali suteikti platesnį supratimą apie ekosistemų dinamiką, elgesio ekologiją ir bendruomenių tarpusavio sąveikas su laukine gamta.
Išplėsta analizė taip pat apima etinius apsvarstymus: ar ir kaip turėtų būti ribojamos žmogaus sukelti sąveikos, kurios gali skatinti laukinių gyvūnų adaptacijas prie žmogaus paliekamų objektų? Ar reikia peržiūrėti spąstų konstrukcijas, masalo tipus ar dislokacijos strategijas, kad būtų sumažinta nepageidaujama vilkų sąveika? Tokie klausimai reikalauja tarpdisciplininio požiūrio, jungiančio ekologus, etnologus, vietos bendruomenes ir išsaugojimo praktikus.
Ateities tyrimų kryptys galėtų apimti sistemingus eksperimentus su valdomais spąstais, ilgalaikį individualių vilkų žymėjimą ir stebėjimą, genetinius tyrimus, siekiant nustatyti socialinius ryšius tarp individų, bei modeliavimą, prognozuojantį, kaip tokie elgesiai gali išplisti ar įsitvirtinti tam tikrose populiacijose. Be to, lyginamoji analizė su kitomis rūšimis, kurios žinomos dėl įrankių naudojimo (pvz., jūrų ūdkes, kai kurie beždžionių ar paukščių atstovai), gali suteikti platesnį kontekstą ir leisti geriau suprasti kognityvinius mechanizmus už tokio elgesio.
Galiausiai, šis atvejis primena, kad laukinės gamtos elgesys dažnai yra labiau dinamiškas ir sudėtingas, nei mes kartais numanome, ypač ten, kur natūralios ir žmogaus sukurtos aplinkos susikerta. Tyrėjai pabrėžia atsargumą interpretuojant vienkartinius stebėjimus, bet taip pat ragina atidžiai fiksuoti ir analizuoti panašias situacijas, kad būtų užtikrintas subtilesnis ir informuotas požiūris į vilkų ekologiją, kogniciją ir išsaugojimo strategijas.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą