8 Minutės
Naujos fosilijos iš Kenijos keičia mokslininkų supratimą apie Paranthropus boisei — maždaug prieš 1,5 milijono metų gyvenusį homininą, kurį ilgą laiką laikėsi kaip evoliuciniu šoniniu atšaka. Rankų ir pėdų kaulai, rasti Koobi Fora pakrantėje prie Turkana ežero rytinės dalies, atskleidžia netikėtą derinį: pirštus, primenančius gorilas, ir pėdas, prisitaikiusias vaikščioti kaip žmonių. Kartu šie atradimai perrašinėja prielaidas apie šios rūšies judėjimą, maisto paiešką ir išlikimą senovės Rytų Afrikoje.
Retai išlikę, beveik pilni rankų kaulai keičia pasakojimą
Gamtos žurnale Nature paskelbti moksliniai pranešimai aprašo pirmuosius aiškiai priskirtus Paranthropus rankų kaulus fosilijų registre — santykinai beveik pilną komplektą šiam laikotarpiui. Iki šiol Paranthropus dažniau buvo žinomas iš žandikaulių ir milžiniškų dantų, kuriuos pirmą kartą aprašė Mary ir Louis Leakey 1959 m. Olduvajaus tarpeklyje; dėl stiprios kramtymo aparatūros rūšiai buvo prigijo pravardė „Riešutų trupintuvas“ (angl. "Nutcracker Man"). Tie dantys nurodė į tirštesnį, kietesnį augalinį maistą. Naujasis atradimas leidžia mokslininkams susieti anksčiau aprašytą kaukolės morfologiją su galūnėmis ir rankomis, kurios realiai palaikė šio hominino kasdienybę ir elgseną.
Pateikta medžiaga apima ne tik atskirus kaulus, bet ir jų morfometrinius parametrus — falangų tvirtumą, sąnarių plokštelių formą ir įvairius topografinius ženklus, kurie padeda rekonstruoti raumenų pritvirtinimo vietas ir biomechaniką. Tai leidžia tiksliau spręsti apie Paranthropus elgsenos repertoarą: nuo maisto perdirbimo iki judėjimo ekstensyviuose, mišrios augalijos buveinėse, kuriose galėjo derintis medžių naudojimas ir gyvenimas atvirose teritorijose.
Paranthropus boisei kaukolės ir raumenų rekonstrukcija. (Cicero Moraes/Wikimedia commons/CC-BY-SA 4.0)
Įspūdinga detalė — rankų kaulų ir pėdų kaulų kombinacija formuoja paradoksą: jie apjungia bruožus, susijusius tiek su žmonėmis, tiek su didžiosiomis beždžionėmis. Pirštų proporcijos, tvirti falangai ir sąnarių sąveikos plokštės atrodo labiau gorilos tipo — tai rodo galingą sukibimą ir apkrovos toleranciją. Tuo pačiu metu pėdų anatomija aiškiai atskleidžia specializacijas, susijusias su efektyviu dviem kojom vaikščiojimu (bipedalizmu): išlinktas ir santykinai standus vidurinis pėdos skliautas bei suderintas didysis pirštas, leidę efektyviai atremti ir išstumti kūną žingsnio metu.
Koja pritaikyta vaikščioti, rankos — jėgai
Išsamus pėdų kaulų analizės rezultatas parodo bruožus, kuriuos ilgą laiką laikė šiuolaikinio žmogaus lokomocijos požymiais. Trečiasis metatarsalas yra posūkęs taip, kad prisidėtų prie skersinio skliauto formavimo; didžiojo piršto sąnario nugarinė pakreipta padėtis (dorsal canting) rodo gebėjimą aktyviai atsispirti žingsnio metu; o išgaubtas, santykinai nelankstus vidurinės pėdos segmentas (midfoot) rodo efektyvų energijos taupymą einant tolimus atstumus. Šie požymiai leidžia manyti, kad maždaug prieš 1,5 mln. metų Paranthropus galėjo gana ilgus atstumus įveikti dviem kojomis taip pat, kaip kai kurie ankstyvieji Homo atstovai.
Vis dėlto pėdos nebuvo identiškos mūsų; didysis pirštas buvo trumpesnis, o mažesnieji pirštai — tiesesni ir tvirtesni nei tiek beždžionių, tiek šiuolaikinio žmogaus pėdose. Tai atskleidžia šiek tiek kitokį eisenos mechanizmą — galbūt sunkesnį ir tvirtesnį žingsnį, o ne lengvą, spyruokliuojantį Homo sapiens žingsnį. Rankose išliko stiprios, išlinkusios pirštų falangos bei akivaizdžios raumenų pritvirtinimo zonos, suderinamos su stipriu sukibimu ir mechanine manipuliacija, tačiau ne su tokia rankos precizika, kurią siejame su pažangiausiu Homo įrankių naudojimu.
Palmės (kairė) ir nugaros (dešinė) vaizdai Paranthropus rankų kaulų. (Mongle, Nature, 2025)
Ką tai byloja apie elgseną ir ekologiją
Šios fosilijos sudėtingai pabrėžia, kad paprasta istorija — Homo sėkmė dėl geresnės lokomocijos — yra neišsami. Bipedalizmas jau buvo bendras pagrindas keliuose homininų šakotuose. Skirtumas tarp Homo ir Paranthropus, sprendžiant iš naujų duomenų, labiau elgseninis nei grynai biomechaninis: Homo investavo į didesnį smegenų tūri, socialinę bendradarbiškumą ir vis sudėtingesnį įrankių naudojimą, o Paranthropus evoliucija krypo link stipraus kramtymo aparato ir galingo sukibimo. Tai rodo, kad Paranthropus daugiau nei milijoną metų buvo puikiai pritaikytas savo ekologinei nišai — juda mišriose buveinėse, išnaudoja kietus augalus ir naudoja galingas rankas maisto rinkimui bei perdirbimui.
Mokslininkų bendruomenėje ilgai debatavo, ar Paranthropus išlaikė kopimo į medžius specializacijas. Gorilai panašūs pirštai gali leisti retkarčiais naudotis medžiais — tam, kad patrauktų save ar stabilizuotųsi — tačiau nėra įrodymų, kad ši rūšis būtų buvusi grynai medžių specialistė. Vietoj to, mozaikinė anatomija rodo universalų gyvenimo būdą: užtikrintą dviem kojom einantį organizmą, kuris tuo pačiu turi stiprias rankas, naudingas rinkimuisi, maisto perdirbimui ar krovinių tempimui.
Šie atradimai taip pat turi svarbių pasekmių rekonstrukcijoms apie mitybą: dantų ir žandikaulių morfologija, kartu su mikroslėptuvių (microwear) tyrimais ir stabiliais izotopais (pvz., anglies C3/C4 signalai), gali tiksliau nurodyti, kokio tipo augalinę medžiagą Paranthropus rinko ir apdorodavo. Kartu su pėdų ir rankų funkciniu tyrimu sudaromos platesnės ekologo-elgsenos hipotezės apie šios rūšies sezoninę strategiją ir erdvinių išteklių panaudojimą.
Mokslinis kontekstas: Paranthropus ir homininų krūmas
Paranthropus pirmą kartą pasirodė fosiliniame registre Pietų Afrikoje 1938 m., kai Robertas Broomas aprašė tai, kas vėliau buvo pavadinta Paranthropus robustus. Rytų Afrikos rūšis P. boisei išsiskyrė hipertrofuotu žandikauliu ir dideliais žandikaulinių dantų plotais — adaptacijomis, dėl kurių tyrėjai darė išvadą, kad ji minta itin pluoštiniu augaliniu maistu. Keliasdešimt metų lyginamosios studijos tarp Paranthropus ir Homo daugiausia koncentruodavosi į kaukolės skirtumus: smegenų dydį, dantų matmenis ir maitinimosi išvadas. Galūnių ir rankų anatomija buvo mažiau ištirta, todėl šis Koobi Fora radinys yra ypatingai vertingas, nes užpildo tuštumas tarp kaukolės anatomijos ir judėjimo bei manipuliacijos galimybių.
Koobi Fora vietovė, esanti pale Turkana ežero rytinėje pakrantėje, yra žinoma dėl itin gerai išsaugotų sluoksnių ir gausių homininų bei faunos radinių. Tokia stratigrafija leidžia palyginti radinius pagal amžių ir aplinkos kontekstą — nors tiksli priskyrimo praktika reikalauja kruopščios stratigrafinės analizės ir radiometrinių datavimų. Klojant kartu robustiškus žandikaulius, rankas ir pėdas vienam individui arba labai artimai susijusiam kompleksui, tyrėjai gali patikrinti senas prielaidas apie lokomociją, maisto rinkimą bei nišų pasidalijimą tarp tų pačių laikų homininų.
Tokiame plačiame kontekste išryškėja evoliuciniai eksperimentai: skirtingos linijos ėjo stačiai, bet skyrėsi, kaip naudojo smegenis, kūno proporcijas ir elgseną, kad prisitaikytų ir išgyventų Pleistoceno Afrikoje. Paranthropus — kaip ilgalaikis specialistas — buvo vienas iš sėkmingų šių eksperimentų pavyzdžių, prisitaikęs prie kietesnės mitybos ir sudėtingų maisto perdirbimo reikalavimų.
Pasekmės žmogaus evolucijai ir tolimesniems tyrimams
Koobi Fora radiniai verčia permąstyti Paranthropus kaip ne „neišsigrynintą šoninę šaką“, o kaip ilgai išlikusį specializuotą homininą. Tai turi praktiškų pasekmių paleoantropologiniams modeliavimo darbams: konkurencijos tarp ankstyvojo Homo ir Paranthropus rekonstrukcijai, mitybos atkūrimui naudojant mikroslėptuvių ir izotopų duomenis, taip pat rankų ir pėdų funkcinės anatomijos tyrimams. Tolimesnės studijos išbandys, ar šios savybės yra būdingos didesnei Paranthropus imčiai ir ar regioniniai arba laikui bėgant kintantys skirtumai atspindi aplinkos permainas.
Be to, nauji radiniai skatina tarpdisciplininius tyrimus: biomechaninėmis modeliuotėmis, eksperimentine tvirtumo analize, raumenų rekonstrukcijomis ir net proteomikos metodais, kurie gali duoti papildomų duomenų apie audinių sudėtį ir mitybos signalus, esant neįprastai geram išsaugojimui. Tiriamieji taip pat planuoja platesnį palyginimą su lygiagrečiais homininais — pvz., P. robustus Pietų Afrikoje ir ankstyvaisiais Homo atstovais (pvz., Homo habilis ar Homo erectus) — kad aiškiau suprastų evoliucinius sprendimų variantus.
Ekspertų įžvalgos
Dr. Amina Okoye, paleoantropologė, nedalyvavusi šioje studijoje, komentuoja: "Tai, kas daro šias fosilijas ypač svarbiomis, yra ryšys tarp kaukolės ir galūnių anatomijos. Dabar galime mažiau spėlioti, kaip Paranthropus judėjo ar kaip rankomis tvarkė maistą. Jo kūnas pasako nuoseklią istoriją: rūšis pritaikyta jėgai, gebanti efektyviai vaikščioti per peizažą, tačiau tuo pačiu turinti rankas, skirtas galingai manipuliacijai."
Nature straipsnio vadai pažymi, kad tokie atradimai priklauso nuo išskirtinio išsaugojimo ir kruopščios stratigrafinės darbo Koobi Fora vietovėse. Toliau kasinėjant ir analizuojant sluoksnius, tikimasi aptikti daugiau dalinių skeletų, kurie leis dar smulkiau atkurti ankstyvųjų homininų pritaikymų įvairovę ir elgesio spektrą.
Galiausiai, šios naujos fosilijos sustiprina vieną kertinę paleoantropologijos mintį: žmogaus evoliucija — ne vienišas kopimas laiptais aukštyn, bet platus šakotas krūmas sėkmingų evoliucinių eksperimentų. Paranthropus boisei stovėjo stačiai to paties Afrikos saulės šviesoje kaip ir ankstyvieji Homo atstovai — tačiau pasirinko kitą kelią: ištvermę ir stiprų kramtymo aparatą prieš gudrumą ir instrumentų komplektų sudėtingumą. Abi strategijos tam tikrą laiką veikė; tik viena linija atvedė prie mūsų.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą