8 Minutės
Košmarai kaip galimas ankstyvas demencijos įspėjimas
Mes praleidžiame maždaug trečiąją savo gyvenimo dalį miegodami, o didelė šio laiko dalis tenka sapnams. Nors sapnuoti yra įprasta ir plačiai paplitusi patirtis, santykis tarp sapnų ir ilgalaikės smegenų sveikatos vis dar nėra pilnai išaiškintas. Naujausios ilgalaikės (longitudinal) studijos rodo, kad pasikartojantys baisūs sapnai ir košmarai vidutinio amžiaus ir vyresniame amžiuje gali būti ankstyvas padidėjusios kognityvinio nuosmukio ir demencijos rizikos rodiklis.
2022 m. paskelbta ilgalaikė analizė žurnale The Lancet's eClinicalMedicine nagrinėjo, ar savarankiškai pateikiama košmarų dažnio informacija gali prognozuoti būsimas smegenų sveikatos baigtis. Tyrimas atkreipia dėmesį į košmarus — ne tik į nemigą ar miego trukmę — kaip į matomą miego simptomą, galintį signalizuoti apie būsimos neurodegeneracijos riziką.
Kaip tyrimas buvo atliktas ir pagrindinės išvados
Analizė sujungė duomenis iš trijų didelių JAV senstančių gyventojų kohortų. Dalyviai pradžioje buvo be demencijos ir 2002–2012 m. užpildė klausimynus, kuriuose klausta, kaip dažnai jie patiria baisius sapnus ar košmarus (apklausoje košmarai apibrėžti kaip baisūs sapnai, priverčiantys prabusti).
- Imties dydžiai ir stebėjimo trukmė: analizėje dalyvavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus suaugusiųjų (35–64 metų) ir apie 2 600 vyresnių suaugusiųjų (79 ir vyresnių). Vidutinio amžiaus dalyviai buvo stebimi vidutiniškai devynerius metus; vyresni — maždaug penkerius metus.
- Rezultatų matavimai: tyrėjai fiksavo kognityvinį nuosmukį (greitą atminties ir mąstymo gebėjimų blogėjimą) ir naujus demencijos diagnozių atvejus per stebėjimo laikotarpį.
Pagrindinė išvada – dažni košmarai buvo susiję su reikšmingai didesne vėlesne kognityvinio nuosmukio ir demencijos rizika. Vidutinio amžiaus suaugusieji, pranešantys apie kas savaitę pasitaikančius košmarus, per ateinančią dešimtį metų turėjo maždaug keturis kartus didesnę tikimybę vystytis kognityviniam nuosmukiui. Tarp vyresnių suaugusiųjų kas savaitę pasitaikantys košmarai buvo susiję maždaug su dvigubai didesne vėlesnės demencijos diagnozės rizika.
Išsiskyrė ryški lyties (lyčių) skirtumų tendencija: ryšys buvo žymiai stipresnis vyrų grupėje nei moterų. Vyresni vyrai, patiriantys kas savaitę košmarus, turėjo maždaug penkis kartus padidėjusią demencijos riziką, palyginti su vyrais, nepranešusiais apie baisius sapnus; moterims rizikos padidėjimas siekė apie 41 procentą. Panašus modelis pasireiškė ir vidutinio amžiaus grupėje. Tokios poveikio dydžio reikšmės rodo, kad košmarai galėtų būti vienas ankstyviausių klinikinių neurodegeneracinio proceso signalų — kartais pasireiškiančių dar prieš atminties ar mąstymo sutrikimus, net metais ar dešimtmečiais anksčiau.
Galimos interpretacijos ir biologinis kontekstas
Yra dvi plačios prieigos, paaiškinančios stebėtą asociaciją. Pirma, dažni košmarai patys gali atspindėti ankstyvus smegenų pokyčius, kurie vėliau pasireikš demencija (t. y. košmarai būtų ankstyvas simptomas). Antra, košmarai galėtų prisidėti prie procesų, skatinančių neurodegeneraciją — pavyzdžiui, trikdydami atstatomąjį miegą arba didindami streso lygį ir uždegiminius procesus.
Šiuo metu duomenys labiau linksta į pirmąją interpretaciją (košmarai kaip ankstyvas žymuo), tačiau stebimųjų tyrimo dizainas neleidžia padaryti galutinės priežastinės išvados. Svarbu pažymėti, kad tyrimas kontroliavo daug įprastų galimų mišomųjų veiksnių (konfūzorių), tačiau negali visiškai eliminuoti visų šališkumų ar neaptiktų tarpininkų.
Iš neuropatologinės pusės, neurodegeneracinės ligos, tokios kaip Alzheimerio liga, siejamos su nenormalių baltymų kaupimusi smegenyse — ypač amyloid-beta ir tau baltymų sankaupomis. Preklinikiniai tyrimai rodo, kad miego kokybė veikia smegenų gebėjimą šalinti medžiagų apykaitos atliekas, įskaitant amiloidinius baltymus; fragmentuotas arba sutrikdytas miegas gali per ilgą laiką skatinti patologinių baltymų kaupimąsi.
Košmarai, REM miegas ir smegenų valymas
Košmarai dažniausiai pasireiškia per greito akių judėjimo (REM) miego fazę, kurią lydi ryškūs sapnai. REM fazės sutrikimai ir pasikartojantys naktiniai prabudimai gali pakenkti gliminfatinės (glymphatic) sistemos – smegenų mąstymu vadinamo valymo mechanizmo, aktyvaus miego metu. Jei pakartotiniai košmarai chroniškai fragmentuoja REM ir gilias miego stadijas, tai teoriškai gali pagreitinti patologinius pokyčius, susijusius su demencija — nors šį mechanizmą dar reikia patvirtinti žmogaus tyrimuose.
Glymphatic sistema veikia per miego sąlygas, kai smegenų ląstelių tarpląsčiai keičiasi, leidžiant likusioms medžiagoms (įskaitant amyloidą ir tau) būti pašalintoms per cerebrospinalinį skystį. Eksperimentiniai modeliai rodo, kad miego trūkumas ar fragmentacija blogina šią „panešėjimo“ funkciją. Taip pat svarbu pažymėti, kad ne visi miego sutrikimai veikia vienodai: REM-specifiniai trikdžiai gali turėti kitokį poveikį nei bendras miego trukmės sumažėjimas ar naktinis budrumas.
Be to, lėtinės streso reakcijos, susijusios su dažnais košmarais, gali palaikyti uždegimo mediatorius (citokinus) ir hormonus (pvz., kortizolį), kurie ilgainiui veikia smegenų struktūras ir funkcijas. Uždegimas yra įtariamas tarpinis mechanizmas tarp sisteminio streso ir smegenų audinio pažeidimo, todėl tai yra svarbi tyrimų sritis, siekiant suprasti, ar ir kaip košmarai galėtų aktyviai prisidėti prie neurodegeneracijos.
Gydymo pasekmės ir ateities tyrimų kryptys
Yra praktinė nauda: pasikartojantys košmarai yra gydomi ir tam yra veiksmingų priemonių. Elgesio terapijos (pavyzdžiui, vaizdinių pakartojimo terapija — imagery rehearsal therapy) ir kelios farmakologinės galimybės yra pripažintos kaip pirmojo pasirinkimo gydymo metodai dažniems košmarams. Vaistai, tokie kaip prazosinas, kartais naudojami specifinėms košmarų formoms gydyti (ypač susijusioms su potrauminio streso sindromu), tačiau medikamentinė parama turi būti vertinama atsargiai ir individualizuotai.
Intriguojančiai, keli tyrimai su gyvūnais rodo, kad košmarų gydymas gali sumažinti Alzheimerio patologijos žymenis laboratoriniuose modeliuose, o atvejų aprašymai žmonėms kartais nurodo pažintinių funkcijų pagerėjimą po sėkmingų košmarų intervencijų. Nors iki plataus klinikinio pritaikymo dar toli, šie preliminarūs duomenys skatina tolesnius atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus.
Jeigu košmarai yra ankstyvas žymuo, vidurio gyvenimo laikotarpiu vykdoma įprasta atranka galėtų nustatyti asmenis, kuriems reikėtų nuoseklesnio kognityvinio stebėjimo ar prevencinių bandymų. Jeigu košmarai prisideda prie ligos vystymosi, jų gydymas gali sulėtinti patologinę progresiją ir atitolinti arba užkirsti kelią demencijai kai kuriems žmonėms. Abi galimybės pateisina klinikinius atsitiktinių imčių tyrimus, kurie vertintų, ar košmarų gydymas keičia biologinių žymenų trajektorijas (amyloidų ir tau matavimus), kognityvinio nuosmukio tempą arba klinikinės demencijos pasireiškimą.
Ateities tyrimai, planuojami ateityje, apima jaunesnių populiacijų nagrinėjimą, siekiant nustatyti, ar košmarai, pasireiškiantys dešimtmečiais prieš senatvę, turi prognostinę vertę. Taip pat verta išsamiau tirti sapnų charakteristikas — pavyzdžiui, sapnų ryškumą, sugebėjimą prisiminti sapnus, sapnų tematiką ir emocinį turinį — kad būtų galima patikslinti rizikos prognozę ir identifikuoti specifiškesnius rizikos modelius.
Be to, būtini tyrimai, kurie vienu metu fiksuotų miego struktūrą (pvz., polisomnografija su REM analizėmis), neurovaizdą (PET skenai amyloidui ir tau), bei molekulinius žymenis (cerebrospinalinio skysčio ar kraujo biomarkeriai). Tokie daugiadisciplininiai tyrimai padėtų išskirti, ar košmarai yra tiesiog ankstyvas simptomas, ar ir veiksnys, skatindamas patologiją.
Eksperto įžvalga
„Košmarai atveria langą į miego architektūrą ir emocinį apdorojimą. Kai jie pradeda kartotis viduriame amžiuje, jų neturėtume nuvertinti kaip nieko reikšmingo. Jie gali atspindėti subtilius smegenų tinklų pokyčius, kurie yra pažeidžiami neurodegeneracijai,“ sako dr. Emily Hartman, klinikinė neuromokslininkė ir miego tyrėja. „Prospektyviniai tyrimai, kurie derins miegui skirtas terapijas su žymenų stebėsena, galėtų mums pasakyti, ar košmarų gydymas modifikuoja kelią link demencijos.“
Doktorės Hartman komentaras pabrėžia klinikinį aktualumą: jei gydymo intervencijos — tiek elgesio, tiek farmakologinės — parodytų, kad pokyčiai miego modeliuose lydi palankią biožymenų dinamiką ar sulėtintą kognityvinį nuosmukį, tai reikštų, jog miego simptomų valdymas gali tapti svarbiu prevencinio požiūrio į demenciją komponentu.
Išvados
Pasikartojantys košmarai vidutinio amžiaus ir vyresniame amžiuje atrodo susiję su didesne vėlesnio kognityvinio nuosmukio ir demencijos rizika, ypač vyrams pastebimas stipresnis ryšys. Nors priežastinis ryšys dar nėra įrodytas, košmarai yra matomas ir gydomas simptomas. Tai daro juos perspektyviu kandidatu ankstyvajai atrankai ir konkrečių intervencijų taikiniui, siekiant išsaugoti smegenų sveikatą.
Reikia papildomų ilgalaikių ir intervencinių tyrimų — derinančių miego vertinimą, neurovaizdavimą ir molekulinius žymenis — kad būtų išaiškinta, ar košmarų gydymas gali sumažinti demencijos riziką, bei suprasti mechanizmus, susiejančius sutrikusį sapnavimą su neurodegeneracija. Tokie tyrimai turėtų būti daugialypiai, įtraukiant skirtingų amžiaus grupių duomenis ir įvairias miego bei sapnų charakteristikas, kad būtų galima sukurti patikimesnius rizikos modelius ir klinikines gaires.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą