7 Minutės
COVID‑19 ilgalaikės pasekmės: daugiau nei užsitęsusi peršalimo infekcija
Daugeliui žmonių SARS‑CoV‑2 infekcija dabar asocijuojasi su trumpalaike kvėpavimo takų liga, kuri išnyksta per kelias dienas. Tačiau reikšminga mažuma patiria nuolatinius simptomus, trunkančius gerokai ilgiau nei ūminė fazė. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) apibrėžia ilgalaikį COVID — taip pat vadinamą post‑acute sequelae of SARS‑CoV‑2 infection (PASC) — kaip požymius ir simptomus, išliekančius bent tris mėnesius po pirminės infekcijos. Šios ilgalaikės pasekmės tapo aiškia ir sudėtinga pandemijos dalimi.
Klinikiniai tyrimai užfiksavo daugiau nei 200 simptomų, susijusių su ilgalaikiu COVID, dažniausi skundai yra stiprus nuovargis, pažintinio funkcionavimo sutrikimai („smegenų migla“) ir dusulys. Mažiau dėmesio skirta tam, kaip šie simptomai verčiasi realaus gyvenimo funkcinių gebėjimų praradimu. Mūsų neseniai atliktas Australijos tyrimas siekė kiekybiškai įvertinti šį patirtą poveikį, naudojant patvirtintus negalios ir gyvenimo kokybės matavimo instrumentus.
Kas yra ilgalaikis COVID ir kaip dažnas jis?
Ilgalaikis COVID kai kuriuose tyrimuose paveikė apie 6 % žmonių, turėjusių COVID‑19, nors paplitimo įverčiai kinta priklausomai nuo populiacijos, varianto, vakcinacijos būklės ir tyrimo metodikos. Kai kuriems pacientams simptomai išnyksta per mėnesius; kitiems — dažnai vadinamiems „long haulers“ — simptomai tęsiasi metus.
Dėl heterogeniškų pasireiškimų ir simptomų svyravimo matuoti ilgalaikio COVID populiacinę naštą yra sudėtinga. Toks kintamumas ankstyvuoju pandemijos laikotarpiu skatino skeptiškumą dėl būklės pobūdžio ir priežasčių. Vis dėlto augantys klinikinių kohortų ir gyventojų apklausų duomenys rodo reikšmingą ir kartais gilią gyvenimo kokybės mažėjimą žmonėms, sergantiems ilgalaikiu COVID — pokyčius, palyginamus su žinomomis lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip lėtinis nuovargio sindromas, insultas, reumatoidinis artritas ir Parkinsono liga.
Tyrimo dizainas ir metodai
Siekiant suprasti funkcinį rezultatą Australijos kontekste, apklausėme 121 suaugusį asmenį, gyvenantį su ilgalaikiu COVID, kurie pirmą kartą užsikrėtė SARS‑CoV‑2 tarp 2020 m. vasario ir 2022 m. birželio. Dauguma respondentų buvo 36–50 metų amžiaus ir ūminę ligos fazę gydė namuose, o ne ligoninėje. Tyrime buvo naudojami du tarptautiniu mastu patvirtinti pacientų praneštais rezultatais pagrįsti instrumentai: Pasaulio sveikatos organizacijos negalios vertinimo schema (WHODAS 2.0), skirta kiekybiškai įvertinti negalią skirtingose funkcionavimo srityse, ir trumpoji sveikatos aprašomoji anketė (SF‑36), skirta matuoti gyvenimo kokybę.
Šie instrumentai prioritetą teikia paciento balsui, fiksuodami, kaip simptomai veikia kasdienes užduotis, socialinius vaidmenis ir emocinę gerovę — sritis, kurias laboratoriniai tyrimai ar vaizdinimo metodai negali pilnai atspindėti.
Pagrindiniai rezultatai: negalia ir kasdienis gyvenimas
Apklausos rezultatai buvo ryškūs. Ilgalaikį COVID turintys asmenys pranešė apie funkcinį sutrikimą, viršijantį 98 % Australijos gyventojų WHODAS rodikliais. Iš viso 86 % respondentų atitiko rimtos negalios slenkstį, palyginti su maždaug 9 % visoje populiacijoje. Vidutiniškai dalyviai pranešė, kad jiems sunku atlikti kasdienes veiklas apie 27 dienas per mėnesį, o visiškas neveikimas fiksuotas apie 18 dienų per mėnesį.
Pagrindinės savitarnos užduotys — valgymas, apsirengimas — buvo rečiau paveiktos. Tačiau sudėtingesnės veiklos, tokios kaip namų ruošos darbai, apmokamas darbas ir socialinė veikla, buvo ženkliai sutrikusios. Daugelis dalyvių galėjo patenkinti esminius poreikius, bet sunkiai prisidėjo prie namų ūkio, darbo našumo ir bendruomenės įsitraukimo.
Gyvenimo kokybės įverčiai vidutiniškai buvo 23 % žemesni nei populiacijos normos. Labiausiai paveiktos sritys buvo energija (atspindinti plačiai paplitusią nuovargį) ir socialinis funkcionavimas (atspindintis izoliaciją, sumažintą dalyvavimą ir pažintinius barjerus socialiniams kontaktams).
Gyvenimas su ilgalaikiu COVID gali paversti įprastas veiklas iššūkiu. (Pavel Danilyuk/Pexels/Canva)
Funkcinių įverčių interpretavimas
Lyginimas su kitomis sąlygomis yra svarbus klinikinei ir politinei reakcijai. Šios kohortos dokumentuota negalios laipsnis panašus į nustatytus lygius insulto ir Parkinsono ligos tyrimuose — būkles, tradiciškai prioritetizuojamas reabilitacijos paslaugoms. Tai pabrėžia, kad ilgalaikis COVID nėra vien tik nepatogumas; daugeliui tai yra neįgalumą sukelianti daugiasistemė būklė, turinti matomą poveikį nepriklausomybei ir dalyvavimui.
Kodėl svarbios pacientų praneštos išvados
Ilgalaikis COVID neturi vieno diagnostinio biomarkerio. Dėl to pacientai dažnai praneša, jog gydytojai ir sistemos jų simptomus nuvertina arba nepripažįsta. Mūsų analizė rodo, kad paprasti pacientų pranešti pasveikimo vertinimai stipriai prognozuoja tiek negalios, tiek gyvenimo kokybės rezultatus. Todėl pacientų pranešimai teikia galiojančią ir veiksmingą klinikinę informaciją ir turėtų būti centriniu vertinimo ir priežiūros planavimo elemento dalimi.
Ilgalaikio COVID nuovargis nėra tas pats, kas įprastas pavargimas: jis gali pasireikšti kaip staigus koncentracijos praradimas vairuojant, nesugebėjimas išlaikyti pomėgių ar atsitraukimas iš socialinių santykių — kiekvienas iš šių atvejų turi saugumo ir psicosocialinių pasekmių.
Nuovargis gali trukdyti darbui, pomėgiams ir santykiams. (KORN V./Quality Stock Arts/Canva)
Pasekmės sveikatos paslaugoms ir politikai
Tarptautiniai tyrimai atspindi mūsų rezultatus: daugiašalės analizės praneša panašią negalios naštą ir rodo didesnį praneštą negalios lygį tarp moterų. Ilgalaikio COVID kintanti ir daugiasistemė prigimtis iššaukia tradicinius vienadisciplininius lėtinio gydymo modelius. Sveikatos sistemos turi plėstis už epizodinio medicininio gydymo ribų ir siūlyti integruotas reabilitacijos paslaugas, profesinės pagalbos priemones ir socialinę priežiūrą.
Praktinės intervencijos apima nuovargio valdymo strategijas, tokias kaip „pacing" (planiniai veiklos‑poilsio ciklai), pažintinė reabilitacija dėmesiui ir atminčiai, bei pritaikytas darbo vietos nuostatas (sumažintos darbo valandos, lanksčios pareigos, palaipsninis sugrįžimas į darbą). Taip pat būtina socialinio ryšio atkūrimo parama, mažinant izoliaciją, kuri sustiprina negalią.
Neįvertinus ir nereaguojant į ilgalaikį COVID kyla rizika didinti socioekonomines nelygybes. Parlamentinių tyrimų įrodymai rodo, jog šimtai tūkstančių australiečių gali būti paveikti — neproporcingai paveikiant atokiose ar pažeidžiamose bendruomenėse per prarastas pajamas, padidėjusį globėjų krūvį ir sumažėjusį prieinamumą paslaugoms.
Ekspertės įžvalga
Dr. Emily Carter, reabilitacijos medicinos konsultantė, pastebi: “Ilgalaikis COVID pasireiškia funkcinių gebėjimų spektru, kuris dažnai reikalauja tarpdisciplininės priežiūros — kineziterapijos, ergoterapijos, pažintinės reabilitacijos ir psichologinės pagalbos. Pacientų patirčių išklausymas yra pirmasis klinikinis žingsnis; struktūruoti pacientų pranešti rodikliai tuomet nukreipia tikslingas intervencijas.”
Rekomendacijos ir tolesni žingsniai
Veiksmai reikalauja trijų susietų prioritetų: (1) nuolatinis patvirtintų pacientų praneštų rezultatų naudojimas pirminėje ir specializuotoje priežiūroje; (2) daugiadisciplininių reabilitacijos kelių kūrimas, integruojantis pacing strategijas, pažintinę paramą ir profesinę reabilitaciją; ir (3) politiniai įsipareigojimai finansuoti paslaugas bei darbo vietos apsaugas, kad žmonės galėtų išlikti ekonomiškai ir socialiai aktyvūs.
Šie žingsniai priklauso nuo to, ar klinikinės komandos vertins gyvenimo patirtį kaip esminius duomenis, o ne anekdotą. Apgalvotas įvertinimas, laiku suteiktas nukreipimas ir lanksčios darbo vietos politikos gali padėti atkurti funkcijas ir orumą žmonėms, gyvenantiems su ilgalaikiu COVID.
Išvados
Ilgalaikis COVID yra realus, matuojamas negalios šaltinis daugeliui žmonių. Mūsų tyrimas rodo, kad jo poveikis kasdieniam gyvenimui gali būti palyginamas su tokiais sutrikimais kaip insultas ir Parkinsono liga, turint gilias pasekmes darbui, šeimai ir bendruomenės dalyvavimui. Pripažinti ilgalaikį COVID kaip neįgalumą sukeliančią būklę — patvirtinti pacientų pranešimus, išplėsti reabilitacijos paslaugas ir įgyvendinti palaikančią darbo bei socialinę politiką — bus esminis žingsnis mažinant individualų kančios mastą ir neleidžiant didėti socialinėms nelygybėms.
Padėkos: Nuoširdžiai dėkojame visiems bendraautoriams ir tyrimo bendradarbiams, įskaitant Tanita Botha, Fisaha Tesfay, Sara Holton, Cathy Said, Martin Hensher, Mary Rose Angeles, Catherine Bennett, Bodil Rasmussen ir Kelli Nicola‑Richmond. Tyrimo komandoje taip pat dalyvavo Danielle Hitch (vyresn. lektorė, ergoterapija, Deakin University), Genevieve Pepin (prof., Sveikatos ir socialinio vystymosi mokykla, Deakin University) ir Kieva Richards (lektoriė, ergoterapija, La Trobe University).
Šaltinis: sciencealert
Komentarai