8 Minutės
Ką daryti, jei kitas proveržio idėja ateina tada, kai miegi? Skamba kaip mokslinė fantastika, bet neseniai atliktas laboratorinis tyrimas Šiaurės vakarų universitete (Northwestern University) rodo, jog sapnai gali būti skatinami nešti užuominas, kurios vėliau paskatina pabudus atsirasti įžvalgoms — ir kad miegančios smegenys gali būti lankstesnės, nei manyta anksčiau.
Tyrėjai seniai patardavo „apmąstyti naktį“ ar „išsimiegoti problemą“. Intuicija ir anekdotai palaikė šią patarimą, tačiau eksperimentinis sapnų vedimas pasirodė sudėtingas. Sapnai yra slidūs. Pažadinkite miegantį žmogų ir jis praras sapno giją. Paleiskite signalą per garsiai ir sutrikdysite miego stadiją. Šiaurės vakarų komanda panaudojo kruopštų garso signalų ir miego stebėjimo derinį, kad apeitų šias problemas ir patikrintų, ar sapnų turinį galima nukreipti taip, kad jis apimtų neišspręstas užduotis ar problemas.
Kaip vyko eksperimentas
Tyrime dalyvavo 20 savanorių, visi turėję ankstesnės patirties su lucidiniais sapnais (sąmoningais sapnais). Dalyviams pateikė seriją sudėtingų mįslių ar problemų, prie kiekvienos priskirdami specifinę garso takelio variaciją. Dalyviai turėjo tik kelias minutes kiekvienai užduočiai, todėl dauguma problemų ryte vis dar liko neišspręstos. Per naktį savanoriai miegojo prižiūrimoje laboratorijoje, kur polisomnografija (PSG) registravo smegenų bangas, akių judesius ir kitus fiziologinius signalus, leidžiančius identifikuoti REM miegą — stadiją, dažniausiai siejamą su ryškiais sapnais ir kartais sapne atsirandančia sąmoninga suvokimo būsena.
REM periodų metu tyrėjai taikė orientuotą atminties reaktivaciją (angl. targeted memory reactivation, TMR): tylūs, trumpi garso signalai, susieti su konkrečiomis užduotimis, buvo leidžiami tik po to, kai EEG rodė stabilias REM bangų charakteristikas. Kai kurie sapnuotojai buvo iš anksto mokyti paprastų sapninių signalų — pvz., ritmiško šnypštimo ar trumpo nosies uostymo — kad sapno metu galėtų nereiškindami pažadinti tyrėjų parodyti, jog atpažino signalą. Rezultatas buvo subtilus, bet išmatuojamas. Apie trys ketvirtadaliai dalyvių vėliau pranešė sapnavę elementus, susijusius su tuose etapuose paleistais garso signalais. Be to, kai problema pasirodė sapne, jos tikimybė būti išspręsta po pabudimo buvo didesnė nei problemų, kurios sapnuose neatsirado (maždaug 42% prieš 17%).
Jei pažvelgti giliau į skaičius, paaiškėja daugiau niuansų. Iš imties 12 dalyvių, atrodžiusių ypač jautrūs signalams, peržiūrinės užduotys padidino išsprendimo rodiklį nuo maždaug 20% bazinės vertės iki maždaug 40% po to, kai buvo pateikti sapniniai signalai — kitaip tariant, šioje grupėje tikimybė išspręsti užduotį padvigubėjo. Tai perspektyvūs rodikliai, tačiau jie nereiškia, kad sapnavimas tiesiogiai sukuria sprendimus. Tam galėtų įtakos turėti motyvacija, padidėjęs dėmesys problemoms arba pats atminties pėdsakų peržaidimas experimento metu ir po jo.
Tyrimo protokolas buvo kruopščiai suplanuotas: signalų garsumas buvo itin žemas, kad nebūtų pertrauktas REM miegas; laikas — sinchronizuotas su EEG modeliais; o sapnų ataskaitos — surinktos ryte naudojant struktūrizuotus interviu, kad būtų sumažintas prisiminimų iškraipymas. Tokia metodologija rodo, kaip subtiliai gali būti manipuliuojama jutimine informacija miego metu, išlaikant miego architektūros vientisumą.
Kodėl tai svarbu kūrybiškumui ir pažinimui
Šios išvados kelia daugiau nei tik smalsumą dėl sapnų prigimties. Jei REM aktyvumą galima nukreipti taip, kad jis palankiau apdorotų tam tikras atmintis ar problemas, miegas gali tapti sritimi, skirta tyčiniam kognityviniam darbui — tai, ką kai kurie tyrėjai vadina „miego inžinerija«». Tai turi platesnių pasekmių kognityvinės neuro mokslų, švietimo ir psichinės sveikatos srityse. Įsivaizduokite kontroliuojamą mokymosi turinio reaktivaciją, skirtą sustiprinti silpnus atminčius, arba specialius signalus, padedančius saugiai perdirbti emociškai įkrautas patirtis.
Vyresnysis autoriaus tyrimo autorius ir kognityvinės neuromokslų profesorius Ken Paller pabrėžė potencialą: jis siūlo, kad supratimas, kaip smegenys permatina informaciją miego metu, galėtų išplėsti mūsų gebėjimą kūrybiškai spręsti problemas ir ilgainiui padėti spręsti sudėtingus iššūkius, reikalaujančius inovacijų. Pagrindinė tyrimo autorė, postdoktorantė Karen Konkoly, pažymėjo, kad didžiausia staigmena buvo tai, jog net ne sąmoningi (non-lucid) sapnai — tie, kuriuose dalyviai nesuvokė, kad sapnuoja — vis tiek įtraukė garsinius signalus kūrybiškai, kartais metaforiškai. Vienas dalyvis sapnavo vaikštant per mišką po to, kai buvo paleistas signalas, susietas su „medžių“ užduotimi. Kita dalyvė sapne žvejojo džiunglėse, kai paleistas signalas sukėlė asociaciją su džiunglių užduotimi.
Tai rodo, jog sapnų turinys gali veikti kaip asociatyvus medijų tinklas: garsas sukelia simbolinę ar teminę rekonstrukciją, kuri sapne pasireiškia per metaforas arba per pertvarkytas atminties dalis. Tokios sąsajos gali padėti smegenims ieškoti netikėtų ryšių tarp atminties elementų — procesas, glaudžiai susijęs su kūrybiškumu ir inkubacija sprendimų priėmimo metu.
Eksperto įžvalga
«Šis tyrimas yra tiek techninis, tiek konceptualus žingsnis į priekį», — sako dr. Maya Rivers, hipotetinė kognityvinė neuromokslo specialistė, besidominti miegu ir mokymusi. «Orientuota atminties reaktivacija mums parodo, kad miegas nėra pasyvi būsena, o dinamiška terpė informacijos pertvarkai. Tikras iššūkis bus šių metodų pritaikymas įvairesnėms populiacijoms ir mokymosi sritims bei išnarplioti, ar signalai tiesiogiai sužadina kūrybiškumą, ar labiau paruošia protą pastebėti sprendimus pabudus.»
Jos pastaba atkreipia dėmesį į pagrindinį apribojimą: mažas imties dydis ir speciali lucidinių sapnų turinčių dalyvių atranka palieka klausimų dėl rezultatų apibendrintumo. TMR reikalauja tikslaus laiko nustatymo ir kruopštaus stebėjimo — sąlygų, kurios ne visuomet yra atkartojamos kasdienėje aplinkoje. Vis dėlto įspūdingi sapnų aprašymai ir išmatuoti pagerėjimai sprendžiant problemas rodo, kad miegančios smegenys gali būti provokuojamos taisyklingais, atkuriamais būdais.
Techninė perspektyva taip pat svarbi: tikslus REM aptikimas reikalauja arba polisomnografijos, arba itin patikimų nešiojamų prietaisų su gerai apibrėžtais EEG algoritmais. Signalo trukmė, dažnis ir spektro ypatybės, taip pat jutiklių jautrumas ir garso šaltinio vieta — visi šie parametrai gali lemti, ar stimuliacija integruosis į sapnų turinį, ar tik išprovokuos mikrobudinimą.
Padariniai, etika ir tolimesni žingsniai
Tyrėjai planuoja išbandyti, ar panašios priemonės gali pagelbėti emociškai užkrautų patirčių apdorojimui, konsoliduojant skirtingų tipų mokymąsi arba veikiant be išankstinio lucidinių sapnų mokymo. Tokie bandymai reikalauja didesnių imčių, įvairių amžiaus grupių ir šalių imties bei protokolų, palyginančių TMR poveikį skirtingoms miego stadijoms, ne tik REM. Praktinė pusė priklausys nuo technologijų: nešiojami miego stebėjimo prietaisai su patikima REM detekcija, tylūs signalo perdavimo sprendimai ir algoritmai, identifikuojantys optimalų signalo laiką, vaidins esminį vaidmenį siekiant perkelti metodus į klinikinę ar edukacinę praktiką.
Tačiau kartu su galimybėmis kyla etiniai klausimai. Kas kontroliuoja signalų turinį? Kaip užtikrinti, kad atkuriant emociškai įkrautas atmintis nebūtų sukeliama papildoma trauma? Kokios yra ribos, kiek galima „nudžiuoti“ psichinį turinį nekeisnant asmens autonomijos? Šie klausimai yra tiek praktiniai, tiek filosofiniai: jie liečia sutikimą, privatumą ir psichologinį saugumą.
Be to, yra galimos piktnaudžiavimo rizikos. Technologija, leidžianti įterpti užuominas į sapnus, teoriškai galėtų būti pritaikyta reklaminėms kampanijoms ar manipuliatyvioms intervencijoms, jei nebus nustatytos aiškios etikos gairės ir reguliavimo mechanizmai. Todėl tolesni tyrimai turėtų būti lydimi robustaus etinio vertinimo, skaidrumo ir griežtos dalyvių apsaugos praktikos.
Praktiniai žingsniai ateityje turėtų apimti kontrolinius tyrimus su didesnėmis ir įvairiomis imtimis, kryžminius protokolus, lyginančius TMR poveikį REM ir lėtesnėms miego stadijoms (pvz., lėto bangų miegui), ir bandymus su pratimais, skirtomis įvairių tipų atminčiai (epizodinei, deklaratyvinei, procedūrinei) konsoliduoti. Taip pat verta ištirti, ar trumpalaikis TMR naudojimas gali būti integruotas į terapinę praktiką, pvz., padedant tvarkytis su potrauminio streso simptomais, priklausomybės gydymu ar mokymosi sunkumais, visuomet užtikrinant griežtą etinį priežiūros rėmą.
Technologiniai sprendimai gali būti įvairūs: nuo laboratorinių EEG sprendimų ir išmaniųjų galvos juostų iki ausinių ar pagalvių su integruotais garsiakalbiais ir jutikliais, kurie tiktų namų naudojimui. Esminis reikalavimas — sukurti algoritmą, kuris patikimai aptiktų REM fazę ir išvengtų klaidingų signalų, galinčių sutrikdyti miegą. Taip pat svarbu, kad vartotojai turėtų kontrolę — galimybę peržiūrėti, patvirtinti arba atmesti paleistų signalų turinį ir valdyti, kada ir kaip tokie eksperimentai vyktų.
Galiausiai, nors tyrimas nesiūlo parengto recepto genijaus inžinerijai, jis pravertė duris. Jei išmoksime „belsti“ į duris taip, kad namo nepažadintume, galbūt atrasime naują dirbtuves, kur idėjos tyliame miego tarpsnyje yra surenkamos ir perjungtos į naujas sąveikas. Toks požiūris ne tik papildo mūsų supratimą apie miegą ir sapnus, bet ir atveria miego potencialą kaip suplanuoto, saugaus ir etiškai valdomo kognityvinio įrankio kūrybiškumui, mokymuisi ir emociniam atsparumui stiprinti.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą