6 Minutės
Kasdienė tabletė, regis, keičia prognozes konkrečiai 2 tipo cukriniu diabetu sergančių žmonių grupei: tiems, kurie jau yra patyrę širdies nepakankamumą. Nauja didelio dvigubai aklo tyrimo peranalizė rodo, kad oralinis semaglutidas — geriamas GLP‑1 receptorių agonistas, kai kuriose formuluotėse žinomas kaip Ozempic arba Wegovy — tarp dalyvių, turėjusių ankstesnę širdies nepakankamumo anamnezę, buvo susijęs su mažesniu hospitalizacijų ir mirčių nuo širdies ligų dažniu.
Tyrimo detalės ir pagrindiniai rezultatai
Duomenų rinkinys gautas iš pasaulinio klinikinio tyrimo, finansuoto Novo Nordisk, kuriame nuo 2019 iki 2021 metų dalyvavo 9 650 žmonių iš 33 šalių. Dalyvių stebėjimo trukmė vidutiniškai siekė beveik ketverius metus. Mokslininkai atliko iš anksto numatytą antrinę analizę, kurioje pacientai buvo atskirti pagal tai, ar tyrimo pradžioje buvo dokumentuota širdies nepakankamumo diagnozė.
Tarp asmenų, turėjusių ankstesnį širdies nepakankamumą, kasdien vartoję geriamą semaglutido dozę pagrindinių kardiovaskulinių įvykių — hospitalizacijų ir mirčių, susijusių su širdies sutrikimais — skaičius sumažėjo apie 22 % palyginti su placebu. Tuo tarpu pacientų, neturėjusių išankstinės širdies ligos, grupėje kardiovaskulinių pranašumų statistiškai reikšmingai neaptikta.
Rodica Pop‑Busui ir kolegos iš Oregon Health & Science University savo straipsnyje teigia: „Šie duomenys palaiko galimą geriamojo semaglutido naudą mažinant širdies nepakankamumo atvejus sergantiems 2 tipo cukriniu diabetu ir turintiems širdies sutrikimų.“ Jie taip pat įspėja, kad ši analizė paveldi antrinių tyrimų trūkumus, įskaitant kai kuriose subgrupėse nedidelį imčių dydį ir mažesnę statistinę galią.
Analizėje atsižvelgta į pagrindinius rizikos veiksnius, įskaitant amžių, lytį, ankstesnę širdies įvykių anamnezę, kraujospūdį ir glikemijos kontrolės lygį. Tyrimo dizainas buvo dvigubai aklas ir placebu kontroliuojamas, todėl poveikio vertinimas buvo apsaugotas nuo daugelio šališkumų. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad antrinė analizė nėra pirminis tyrimo tikslas, todėl išvados turi būti interpretuojamos atsargiai ir patvirtintos papildomais tyrimais.
Konkrečiau, 22 % sumažėjimas reiškia santykinį pavojų mažėjimą pagrindiniame populiacijos pogrupyje, tačiau absoliutiniai pavojaus skirtumai priklausė nuo pradinės įvykio rizikos. Pacientams su sunkesne širdies įtampa ar dažnesnėmis hospitalizacijomis absoliutinis naudos dydis galėjo būti didesnis nei mažesnės rizikos grupėse. Šie niuansai yra svarbūs klinikinėje praktikoje, kai gydytojas ir pacientas vertina terapijos naudą ir riziką.
Be to, tyrėjai nagrinėjo ir galimas derines terapijas bei vaistų sąveikas su semaglutidu. Kadangi daug pacientų vartojo ir kitus metabolinius ar kardiovaskulinius vaistus (pvz., statinus, AKF inhibitorius, SGLT2 inhibitorių režimus), analizė bandė atskirti semaglutido efektą nuo kitų terapinių priemonių. Nors dauguma rezultatų išliko nuoseklūs, reikalingi tolesni modeliai ir subanalizės, kad būtų aiškus kiekvienos medikamentų grupės indėlis į bendrą rezultatą.
Kontekstas, mechanizmai ir saugumo signalai
Šis atradimas dera su ankstesniais tyrimais, kurie pranešė apie maždaug 15–20 % sumažėjimą pagrindinių kardiovaskulinių įvykių, įskaitant insultus ir miokardo infarktus, per maždaug trejus metus tam tikriems pacientams, vartojusiems GLP‑1 terapijas. Intriguojančiai, kelios analizės rodo, kad šie kardiovaskuliniai pranašumai gali atsirasti nepriklausomai nuo svorio sumažėjimo, o tai reiškia, kad efektai nėra vien tik susiję su riebalų netekimu ar kūno masės mažinimu.
Tai suteikia vilčių: GLP‑1 receptorių agonistai gali turėti širdies metabolizmą ar hemodinamiką modifikuojantį poveikį. Tačiau klausimas, kodėl semaglutidas gali padėti pacientams, kurie jau serga širdies nepakankamumu, bet ne tiems, kurie neturi išankstinės širdies ligos, išlieka neatsakytas. Trumpas atsakymas — mes dar nežinome. Mokslininkai ragina atlikti mechanistinius tyrimus, skirtus paaiškinti, kaip GLP‑1 receptorių agonistai veikia žmogaus širdies biologiją: ar tai tiesioginis poveikis kardiomiocitams, ar poveikis uždegiminiams mechanizmams, hemodinaminiams parametrams, endotelio funkcijai arba metabolinei adapteracijai.
Išankstinių tyrimų su gyvūnais duomenys kelia susirūpinimą. 2024 metų pelių studija pranešė apie kardiomiocitų (širdies raumenų ląstelių) dydžio sumažėjimą ir skeletinių raumenų netekimo požymius greta numatyto riebalų mažėjimo ir geresnės gliukozės kontrolės. Toje publikacijoje pateikta kardiomiocitų nuotrauka buvo antraštėje pažymėta: „Kardiomiocitų plotas pelių be (kairėje) ir su semaglutido gydymu (dešinėje). (Martens ir kt., The Lancet, 2024)“. Gyvūnų modeliai ne visuomet tiesiogiai perkeliami į žmones, tačiau tokie rezultatai verčia elgtis atsargiai ir griežčiau stebėti ilgalaikius raumenų bei širdies struktūros pokyčius žmonių tyrimuose.
Žmonėms dažni ir gerai dokumentuoti šalutiniai poveikiai yra pykinimas, vėmimas ir virškinimo trakto sutrikimai. Daugeliu atvejų šie reiškiniai yra pereinami ir sumažėja per kelias savaites ar mėnesius, tačiau kai kuriems pacientams jie riboja toleravimą ir priverčia nutraukti gydymą. Ilgalaikiai padariniai, ypač susiję su raumenų ir širdies struktūros pokyčiais, tebėra nagrinėjami ir reikalauja papildomų stebėjimo tyrimų.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į platesnį 2 tipo cukrinio diabeto pacientų skaičiaus kontekstą: ši liga paveikia maždaug pusę milijardo žmonių visame pasaulyje, o širdies nepakankamumas yra viena dažniausių ir rimčiausių komplikacijų. Pacientams, kuriems nustatytos abi šios būklės, naudos ir rizikos santykis gali pasisverti semaglutido naudai, ypač kai šį vaistą skiria ir stebi diabetologijos bei kardiologijos srityje patyrę gydytojai.
Vis dėlto reikia atsižvelgti į alternatyvas: bariatrinė chirurgija dažnai užtikrina geresnę glikemijos kontrolę ir didesnį svorio sumažėjimą tinkamiems pacientams, o tam tikrais atvejais ji gali ilgainiui pagerinti kardiometabolinę būklę labiau nei farmakoterapija. Plačiai paplitęs GLP‑1 preparatų neoficialus (off‑label) naudojimas kardiovaskulinei apsaugai kol kas yra priešlaikinis be aiškesnių mechanistinių įrodymų ir ilgesnio stebėjimo laikotarpio.
Klinikai ir pacientai turi įvertinti galimą širdies naudą prieš neapibrėžtus ilgalaikius pavojus, o mokslininkai dabar turi kryptingai aiškintis, kodėl šie pranašumai pasireiškia kai kuriuose pogrupiuose, bet ne visuose. Reikalingi tiek prospektyviniai, specialiai šiai problemai skirti tyrimai, tiek ilgalaikės stebėjimo kohortos, kurios padėtų atskleisti semaglutido poveikio mechanizmus, rizikos faktorius, bei identifikuoti pacientų profilius, labiausiai pasieksiančius naudos.
Galiausiai, transplantacija į kasdienę praktiką turėtų būti atsargi: gydymo sprendimus reikėtų priimti individualiai, remiantis bendru paciento sveikatos vaizdu, komorbiditetais ir asmenine rizika. Interdisciplininis bendradarbiavimas tarp diabetologų, kardiologų, endokrinologų ir, esant poreikiui, chirurgų padės optimizuoti gydymo strategijas ir sumažinti galimus nepageidaujamus ilgalaikius padarinius.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą