7 Minutės
Pilnas Vilko Supermėnulis 2026 m. sausio 3 d. žada vieną ryškiausių Mėnulio reginių — retą trijų atskirų veiksnių susidėjimą, dėl kurio Mėnulis atrodys didesnis ir šviesesnis. Stebėtojai šiaurinėje pusrutulyje turėtų pasiruošti: aiškios, šaltesnės nakties sąlygos gali padaryti šį reginį ypač įsimintinu net be optinių priemonių, o mėnulio fotografija ir mėnulio stebėjimas taps patrauklia veikla žiemos vakare.
Kodėl šis supermėnulis yra neįprastai ryškus
Terminas supermėnulis vartojamas tada, kai pilnatis sutampa su perigejumi — tašku Mėnulio eliptinėje orbitoje, kai jis yra arčiausiai Žemės. Šiam įvykiui Mėnulis bus maždaug 362 312 kilometrų (225 130 mylių) atstumu, tai yra arčiau už vidutinį jo orbitos atstumą, kuris siekia apie 384 400 kilometrų. Toks arčiau esantis priartėjimas padidina Mėnulio regimą skersmenį maždaug 14 proc. ir jo matomą ryškumą apie 30 proc. palyginti su taikščiausiu orbitaliniu atstumu — apogėjum.
Tačiau sausio 3 d. įvyksta ir antrasis efektas: Žemė bus arti periheliumo — artimiausio taško Saulės atžvilgiu savo orbitoje. Ankstyvą sausį planeta yra maždaug 3,4 proc. arčiau Saulės nei aphelioje, o tai reiškia, kad į Žemės–Mėnulio sistemą patenka šiek tiek daugiau saulės spindulių. Šis didesnis saulės spinduliuotės kiekis prisideda prie Mėnulio suminio ryškumo padidėjimo maždaug 6,5 proc. lyginant su tamsiausiu Žemės orbitos tašku.
Sujungus šiuos du efektus — perigejų ir Žemės buvimą arti periheliumo — ir esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, stebėtojai pamatys Mėnulį, kuris akivaizdžiai atrodys didesnis ir šiek tiek šviesesnis nei dauguma įprastų pilnačių. Be to, šaltas žiemos oras paprastai laiko mažiau vandens garų nei šiltas oras, todėl atmosferos skaidrumas sausio mėnesį dažnai pagerėja; tai leidžia mėnulio paviršiui atrodyti ryškiau ir kontrastingiau, ypač šiauriniuose regionuose.
Orbitalinė mechanika paprastai
Mėnulio kelias aplink Žemę nėra tiksliai apskritimas — tai elipsė. Todėl jo atstumas iki Žemės kinta kiekvienos orbitos metu. Arčiausias taškas vadinamas perigejumi, tolimiausias — apogeju. Kasmet pasitaiko maždaug keliolika perigejų, tačiau tik tuomet, kai perigejus sutampa su pilnate (arba jaunate), mes kalbame apie supermėnulį. Laiko momentas yra svarbus: Mėnulio orbita lėtai precesuoja, todėl perigejai ilgainiui slenka santykyje su Mėnulio fazėmis.
Perigejaus atstumai gali kisti dėl Saulės traukos ir ilgalaikių dinaminių pokyčių Žemės–Mėnulio sistemoje. Tuo pačiu metu Žemės periheliumas vyksta kasmet sausio pradžioje, nes ir mūsų planeta juda eliptine orbita aplink Saulę. Kai periheliumas ir pilnatis-perigejus sutampa per kelias valandas — kaip tai nutiko 2026 m. sausio 3 d. — vizualūs efektai susideda ir sukuria pastebimai ryškesnę pilnatį. Tokie susidėjimai yra santykinai reti ir suteikia proga pamatyti Mėnulį esantį tiek arti, kad įprastas mėnulio diskas ir jo paviršiaus kontrastai tampa lengviau fiksuojami net paprastu fotoaparatu ar žiūronais.
Techninis paaiškinimas apima keletą sąveikaujančių veiksnių: Mėnulio elipsės ekscentriškumas (mažesnis už planetų, bet pakankamas regimam dydžiui keisti), Žemės-mėnulio sistemos masių santykis, Saulės gravitacinė įtaka ir orbitalinių elementų ilgalaikė precesija. Visa tai kartu nulemia, kad perigejaus ir fazių deriniai keičiasi, o kai kelios ciklinės variacijos sutampa, mes matome ryškų, bet fiziškai paaiškinamą efektą — intensyvesnę ir truputį didesnę pilnatį.
Ką tikėtis ir kaip stebėti
Stebėjimui nereikalingas teleskopas. Aiškų vakarą raskite tamsią vietą su neužblokuotu horizontu ir patogia vieta — antklodė, šiltas apavas ir termosas su karštu gėrimu pravers. Su Mėnuliu šiek tiek didesniu ir ryškesniu, mažos galios žiūronai arba įprastas fotoaparatas leis užfiksuoti įspūdingas nuotraukas, paryškinančias pažįstamas aukštumas (highlands) ir jūrų (mare) sritis. Net ir plika akimi skirtumas bus pastebimas labiau kaip ryškumo padidėjimas nei kaip dramatiškas dydžio pasikeitimas, tačiau fotografijoje palyginimai su anksčiau darytomis nuotraukomis išryškins skirtumą.
- Laikas: Tiksli pilnaties akimirka ir artimiausias priartėjimas bus nurodyti vietiniuose astronominiuose almanachuose ir planetariumų programėlėse. Patikrinkite savo laiko juostai pritaikytus duomenis, nes perigejaus laikas gali skirtis pagal geografiją ir tarptautinį laiką.
- Matomas skirtumas: Dydžio padidėjimas ypač pastebimas, kai lyginate su neseniai buvusia pilnata, kuri įvyko netoli apogėjaus, arba fotografuojate naudodami tą patį židinio nuotolį; plika akimi skirtumas dažnai pasirodo labiau ryškumo pokyčiu nei ekstremaliu išsiplėtimu.
- Fotografijos patarimas: Naudokite trikojį ir eksponuokite pagal ryškų mėnulio paviršių, o ne aplinkinį kraštovaizdį — pilnas Mėnulis yra netikėtai ryškus. Rekomenduojama sutrumpinti ekspoziciją, naudoti žemesnį ISO ir vidutinį iki aukštą blakstienos (aperture), taip pat fotografuojant palanku išbandyti kelias ekspozicijas ir fokusuoti rankiniu režimu.
Prisiminkite papildomas stebėjimo taktikas: jei norite įtraukti Mėnulį į peizažą, rinkitės vietą su įdomiu siluetu ir fotografuokite, kai Mėnulis arti horizonto — tuomet dėl optinės iliuzijos jis gali atrodyti dar didesnis („Mėnulio iliuzija“). Jei norite fiksuoti kraterius ir paviršiaus detales, naudokite žiūronus ar nedidelį teleskopą ir pakartotinai fiksuokite vaizdus video režimu, vėliau sudėliodami rėmus (lucky imaging) norint pagerinti detalumą.
Šių metų Vilko mėnulis — tradicinis sausio pavadinimas — turi ir papildomą naujumą: jis krenta pakankamai arti periheliumo, kad kai kurie jį pavadintų „Trijų vilkų mėnuliu“ (Three Wolf Moon) — dėl perigejaus, pilnos fazės ir Žemės buvimo periheliume, visi šie veiksniai prisideda prie reginio. Tai taip pat paskutinė pilna superpilnatis iki 2026 m. lapkričio 24 d., todėl mėgėjų astronomai ir atsitiktiniai žvaigždžių stebėtojai verta pasinaudoti galimybe planuoti stebėjimus ir fotografijas.
Ekspertų įžvalgos
„Kai keli orbitiniai ciklai susilygina šitaip, rezultatas — nedidelis, bet pastebimas Mėnulio ryškumo ir regimo dydžio padidėjimas,“ sako dr. Maya Chen, astrofizikė Planetų stebėjimų centre. „Tai puikus priminimas, kad dangaus mechanika — tai sluoksnių sistema, sudaryta iš subtilių efektų. Fotografams ir renginiams skirtai visuomenės edukacijai Vilko Supermėnulis yra prieinama proga supažindinti žmones su orbitine dinamika ir sezoniniais dangaus pokyčiais.“
Už reginio ribų supermėnuliai turi didelę mokomąją vertę: jie demonstruoja elipsines orbitas, gravitacines perturbacijas ir sezoninę Žemės judėjimo aplink Saulę geometriją realiame pasaulyje. Stebėjimas ir fotografavimas gali tapti puikia pradžia diskusijoms apie potvynius (kurie priklauso nuo Mėnulio ir Saulės padėties), orbitinę precesiją ir ilgalaikį Žemės–Mėnulio sistemos evoliucijos poveikį. Be to, šie įvykiai skatina piliečių mokslą (citizen science): stebėtojai gali prisidėti prie vietinių duomenų rinkimo, matuoti Mėnulio fazės apšvietimą ir lyginti įrašus su astronominiais modeliais.
Praktiniai patarimai organizuojant stebėjimo renginį: suplanuokite vietą, pasirūpinkite šiltais gėrimais ir informaciniais lapeliais apie Mėnulio fazes bei orbitos sąvokas; paruoškite paprastus teleskopus ar žiūronus, kuriuos dalyviai galėtų išmėginti, ir parinkite saugią, apšviestą vietą prie įėjimo. Tokie vieši stebėjimai padeda perteikti astronomijos pagrindus ir populiarina žvaigždžių stebėjimą visuomenėje.
Ar eisite specialiai stebėti Mėnulio, ar tiesiog mėgausitės pilnesniu švytėjimu žiemos pasivaikščiojimo metu, 2026 m. sausio 3 d. Vilko Supermėnulis yra tinkamas priminimas, kaip prognozuojamos ir elegantiškos Saulės sistemos judesiai gali sukurti įspūdingus nakties dangaus vaizdus. Dėl papildomų mokslinių aspektų ir fotografavimo galimybių šis reginys gali būti vertingas tiek mėgėjams, tiek mokytojams, tiek profesionalams, norintiems iliustruoti orbitalinius principus praktikoje.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą