8 Minutės
„Northwestern University“ atliktas tyrimas įspėja, kad organizuotas mokslinis sukčiavimas — ne vien pavieniai pažeidimai — sparčiai plinta. Didelio masto tinklai, kuriuos sudaro popieriniai fabrikai (paper mills), tarpininkai ir kompromituoti žurnalai, gamina publikacijas, parduoda autorių vietas ir citatas bei auga greičiau nei teisėtos mokslinės publikacijos. Šie atradimai kelia skubius klausimus apie pasitikėjimą, recenzavimo procesą ir apie tai, kaip mokslas atlaikys naujas grėsmes, tarp jų ir generatyvinį dirbtinį intelektą.
Ką rado tyrėjai: koordinuotas sukčiavimas plačiu mastu
Kai visuomenė išgirsta apie mokslinį sukčiavimą, dažnai įsivaizduoja atšauktą straipsnį arba vieną tyrėją, sugautą klastojant duomenis. Northwestern komanda, vadovaujama Luís A. N. Amaral ir pirmojo autoriaus Reese Richardson, atrado kitokį ir neraminantį vaizdą: pramoninio lygio veiklą, kuri sąmoningai manipuliuoja akademinėmis publikacijomis. Šios grupės nevykdo vienetinių sukčiavimų — jos organizuoja visus procesus taip, kad sukurtų įspūdį tikro ir patikimo mokslinio darbo.
Tyrėjai panaudojo plačius, tarpusavyje susietus duomenų rinkinius — įskaitant įrašus iš Web of Science, Scopus, PubMed/MEDLINE, OpenAlex ir metaduomenų paslaugas, tokias kaip Crossref ir ORCID — ir sužymėjo ryšius tarp atšauktų straipsnių, deindeksuotų žurnalų, vaizdų dubliavimo atvejų ir redakcinės istorijos. Šį kiekybinį analizės metodą jie papildė giliais atvejų tyrimais: identifikuotais popieriniais fabrikais, tarpininkais, kurie perka ir parduoda autorių vietas ar recenzavimo rezultatus, bei žurnalais, kurių priežiūra buvo apeita ar paveikta.
Kaip veikia popieriniai fabrikai — klastotų straipsnių gamyklos
Popieriniai fabrikai labiau primena gamybos kompanijas nei pavienius sukčiaujančius asmenis. Jie masiškai generuoja rankraščius ir siūlo paslaugas, pradedant fantominiu autorystės rašymu (ghostwriting), baigiant suklastotomis iliustracijomis ir padirbtais duomenų rinkiniais. Užsakovai gali įsigyti autorių vietas arba pilnus straipsnius; kainos priklauso nuo autoriaus pozicijos (pvz., pirmasis autorius) ir tariamo leidinio prestižo. Kai kurie fabrikai žada greitą priėmimą per fiktyvų recenzavimą arba susitarimus su palankiais redaktoriais.
Tokios veiklos išnaudoja silpnas modernios akademijos skatinimo struktūras. Kadangi priėmimas į darbą, paaukštinimai ir finansavimas dažnai siejami su publikacijų kiekiu ir citatomis, pažeidžiami mokslininkai — o kartais ir beprincipės institucijos — gali būti linkę apeiti sąžiningus tyrimo procesus. To pasekmė — gausybė straipsnių, kurie atrodo moksliniai, bet remiasi manipuliuotais įrodymais arba visiškais išgalvotais duomenimis. Tokios publikacijos ne tik iškraipo mokslo žinias, bet ir keičia karjeros bei finansavimo dinamiką universitete bei tyrimų infrastruktūroje.
Bendrai naudojamos taktikos, kurias taiko apgaulingi tinklai
- Suvaidinti arba plagijuoti duomenys ir iliustracijos, įskaitant pasikartojančias ar manipuliuotas mikroskopijos ar western blot tipo nuotraukas.
- Autorių vietų pardavimas — nuo pirmojo autoriaus pozicijos iki bendro autoriaus statuso — už kelis šimtus ar tūkstančius dolerių.
- Tarpininkų sudaromi susitarimai, skirti generuoti citatas arba patalpinti straipsnius žurnaluose su silpna recenzija.
- Nebeveikiančių žurnalų užgrobimas arba klastotinių svetainių kūrimas, siekiant suteikti fiktyviam turiniui „legitimumo“ šydą.
Kaip tyrimas aptiko piktnaudžiavimą
Amaral komanda sujungė didelio masto bibliometrinę analizę su tikslingais teisminiais (forensikos) patikrinimais. Ji nagrinėjo atšaukimų duomenų bazes (pvz., Retraction Watch), bendruomenės komentarus platformose, tokiose kaip PubPeer, redakcinius metaduomenis (pateikimo ir priėmimo datas) bei deindeksuotų žurnalų sąrašus. Be to, tyrėjai sukūrė automatizuotus skanerius, skirtus identifikuoti įtartinus modelius — pavyzdžiui, straipsnius, kuriuose neteisingai nurodomi standartiniai instrumentai arba kuriuose pasikartojančiai naudojamos perdirbtos iliustracijos.
Vienas praktinis projekto rezultatas buvo algoritminis skanavimas, identifikavęs medžiagų mokslo ir inžinerijos rankraščius su neįtikimais instrumentų aprašymais. Šis darbas buvo priimtas leidiniui PLOS ONE ir parodė automatizuotos atrankos potencialą atrasti žemos kokybės arba suklastotus pateikimus. Tuo pačiu pabrėžiama, kad tokie įrankiai turi būti integruojami kartu su žmogiška verte — redaktorių ir recenzentų patirtimi — kad sumažintų klaidingų teigiamų arba klaidingų neigiamų aptikimų riziką.
Tarpininkai, užgrobiami žurnalai ir susitarimų anatomija
Tyrimas išskyrė keletą vaidmenų apgaulingame ekosistemoje. Tarpininkai veikia kaip tarpinės grandys, koordinuodami rašytojus, pirkėjus ir žurnalus. Popieriniai fabrikai tiekia rankraščius, pritaikytus užsakovo poreikiams. Kompromituoti žurnalai — arba naujai užgrobtos pavadinimų kopijos, kurios naudoja legitimios, bet nebeveikiančios leidyklos domeną ar pavadinimą — suteikia publikacijos erdvę. Kartu šie veikėjai gali sukurti visus klasterius tarpusavyje susietų, išoriškai įtikinamų straipsnių.
Keliuose atvejų tyrimai parodė, kaip tyrėjų grupės susitarė publikuoti savo darbus per kelis žurnalus. Kai šie modeliai vėliau buvo atskleisti, sekė straipsnių atšaukimai, tačiau ne anksčiau, nei fiktyvios publikacijos spėjo paveikti citavimo tinklus ir reputacijos rodiklius. Pavyzdžiui, vieno nebeveikiančio slaugos žurnalo domenas buvo perleistas ir panaudotas talpinti tūkstančius nesusijusių straipsnių, indeksuotų Scopus duomenų bazėje — taip pasinaudota senojo pavadinimo likusiu patikimumu, kad būtų užslėptas apgaulingas turinys.
Kodėl tai svarbu: pasitikėjimas, mokymosi duomenys ir DI grėsmė
Toks sukčiavimas turi pasekmių ne tik akademinei apskaitai. Klastotos publikacijos iškraipo mokslinį įrašą, klaidina politinius sprendimus ir gali pakenkti visuomenės sveikatai, jei neteisingi rezultatai paveikia klinikinius praktikavimus. Be to, tai sisteminė grėsmė: šiandien publikuoti straipsniai tampa korpusu, kuriuo mokomi mašininio mokymosi modeliai. Jei dirbtinis intelektas mokysis iš užterštos literatūros, jis gali sustiprinti ir atkartoti netiesa pagrįstus teiginius — o rezultatas galėtų būti dar įtikinamesnės falsifikacijos generavimas.
„Jei nesame pasirengę kelti sąmoningumo apie šią problemą, vis labiau blogėjančios praktikos taps normalizuotos“, — komentare, lydinčiame tyrimą, sakė Amaral. Jis aiškina, kad organizuoto sukčiavimo aptikimas nėra ataka prieš mokslą, o gynybinis veiksmas, skirtas išsaugoti mokslo integralumą. Richardson pridėjo, jog grupė tik pradeda suprasti įvairius popierinių fabrikų verslo modelius ir kūrybiškas apgavikių strategijas, kaip jie apeina esamas saugumo priemones.
Praktiniai žingsniai ginant mokslinę leidybą
Northwestern komanda siūlo daugialypį atsaką. Pagrindiniai elementai apima:
- Stiprinti redakcinį patikrinimą ir gerinti redaktorių bei recenzentų mokymus, kad jie galėtų atpažinti rizikos ženklus, pvz., neįtikimą metodologiją ar perdirbtas nuotraukas.
- Diegti automatizuotus skenavimo įrankius, tikrinančius dubliuotas iliustracijas, prieštaraujančius metaduomenis ir neįprastus instrumentų aprašymus.
- Gerinti skaidrumą recenzavimo procese, aiškiai nurodant autorių indėlius ir redakcinius interesų konfliktus.
- Formuoti politiką, mažinančią iškreiptus paskatinimus — pereiti nuo gryno publikacijų skaičiaus ir citavimo metrikų kaip pagrindinių vertinimo rodiklių priėmimo į darbą ir finansavimo sprendimuose.
- Skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir duomenų dalijimąsi, kad būtų galima žemėlapiuoti ir sutrukdyti tinklams, veikiančiams per valstybių ribas.
Šios rekomendacijos siekia sujungti žmogišką priežiūrą su kompiuterine detekcija. Pagrindinė žinia aiški: literatūros priežiūra reikalauja tiek kultūrinio pokyčio, tiek techninių priemonių. Redakcijos, leidėjai ir institucijos turi kartu investuoti į technologijas, patikimas ataskaitas ir nuolatinį žmogišką vertinimą, kad būtų sumažinta sisteminė rizika ir išlaikytas mokslo patikimumas.
Eksperto įžvalga
Dr. Maya Cortez, fikcinė tyrimų integralumo pareigūnė, turinti dvi dešimtis metų redakcinės patirties tarptautiniuose žurnaluose, komentavo: „Mes matėme, kaip sukčiavimas evoliucionavo nuo netvarkingų duomenų iki pažangių tinklų. Žurnalai privalo įdiegti daugiapakopes gynybos priemones — automatinius patikrinimus, rankinius teisinius peržiūros metodus ir aiškias sankcijas. Svarbu, kad institucijos prisiimtų atsakomybę už ankstyvos karjeros mokslininkų mokymą etikos klausimais ir reproducuojamų praktikų taikymą. Tai ne vien tik sukčių sulaikymas; tai pasitikėjimo atkūrimas.“
Jos požiūris atspindi bendrą nuomonę tarp tyrimų integralumo specialistų: prevencinės priemonės — švietimas, atviri duomenys ir paskatos, skatinančios griežtą ir reprodukuojamą darbą — yra tokios pat svarbios kaip ir požiūris į aptikimą po to, kai sukčiavimas įtariamas. Sisteminės gairės, aiškios sankcijos ir nuoseklios mokymosi programos gali sumažinti paklausą popieriniams fabrikams bei pakeisti kultūrą, kuri skatina kiekybinius rodiklius vietoje kokybės ir skaidrumo.
Platesnės pasekmės ir tolesni žingsniai mokslininkų bendruomenei
Northwestern tyrimas yra stiprus signalas budrumui. Jis parodo, kad klastotos publikacijos nėra tik „triukšmas“, o didėjanti literatūros dalis, kuri, jeigu liks nekontroliuojama, gali iškraipyti visos srities raidą. Sprendimai reikalauja leidėjų, rėmėjų, mokslinių institucijų ir indeksavimo paslaugų bendradarbiavimo. Deindeksavimas (journal de-indexing) žurnalų, kurie neatitinka etikos standartų, turi būti atliekamas atsargiai ir skaidriai, o turėtų būti numatytos aiškios procedūros, kaip taisyti mokslinį įrašą, kai atskleidžiami nesąžiningi dalyviai.
Yra du papildomi skubūs prioritetai. Pirmasis — geresnė pasaulinė koordinacija, nes popieriniai fabrikai ir tarpininkai dažnai veikia per sienas, taip sudarydami sudėtingus tarptautinius tinklus. Antrasis — mokslininkų bendruomenė privalo prognozuoti, kaip generatyvinis DI gali sustiprinti esamas problemas. Richardson perspėjo, kad jei dabartinis sukčiavimas jau painioja literatūrą, DI gali padauginti tą painiavą, generuodamas įtikinamai atrodantį, bet netikrą turinį masiškai.
Kovoti su šia grėsme nebus greita ar paprasta. Tyrimo autoriai ragina tęsti tinklų, palengvinančių sukčiavimą, tyrimą; kurti patikimus aptikimo įrankius; ir reformuoti mokslo atlygio struktūras. Jų bendras prašymas: apginti mokslinės žinios integralumą, kol kompromituoti leidiniai dar neprigijo kaip normos.
Northwestern tyrimas, paskelbtas Proceedings of the National Academy of Sciences, pateikia tai kaip skubų kolektyvinį projektą: apsaugoti mokslą nuo organizuoto sukčiavimo ir užtikrinti, kad mokslinis įrašas išliktų patikima atradimų, politikos ir švietimo pagrindu. Siekiama ne tik techninių sprendimų, bet ir ilgalaikės kultūrinės transformacijos, kuri sumažintų paklausą apgaulingam turiniui ir pagerintų mokslinės komunikacijos kokybę visame pasaulyje.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą