7 Minutės
Naujas tarptautinis tyrimas rodo, kad daugelis psichiatrijos diagnozių dalijasi bendru genetiniu pagrindu. Lygindami daugiau nei milijono žmonių, kuriems nustatytos 14 skirtingų psichikos sveikatos diagnozių, DNR su kelių milijonų kontrolinių imčių genetine informacija, mokslininkai atskleidė pasikartojančius genetinius modelius, kurie padeda paaiškinti, kodėl keli sutrikimai dažnai pasireiškia kartu. Šie atradimai papildo žinias apie genetinę architektūrą, genetinį persidengimą ir psichiatrinę komorbiditeto logiką, o taip pat suteikia potencialių krypčių ateities genetinei diagnostikai ir tikslinės terapijos tyrimams.
How the study mapped shared genetic risk
Platus tarptautinis tyrėjų konsorciumas apjungė genominius duomenis iš daugiau nei 1 milijono diagnostikų atvejų ir maždaug 5 milijonų kontrolinių imčių, kad išanalizuotų persidengiančius genetinius signalus tarp 14 psichikos sutrikimų. Panaudodami sudėtingus statistinius modelius, skirtus aptikti koreliuojančią genetinę įvairovę tarp skirtingų būklių, tyrėjai identifikavo penkis patikimus genominius veiksnius — genetinių variantų klasterius, kurie pasikartoja tarp diagnozių. Iš viso šiuos penkis veiksnius sudaro 238 genetiniai variantai; jie, vidutiniškai, paaiškina apie du trečdalius genetinių skirtumų tarp asmenų su psichikos sutrikimais ir be jų. Ši gausi duomenų bazė ir griežti modeliai sustiprina genetinių rizikos veiksnių aptikimo patikimumą, leidžia įvertinti poligeninius rizikos profilius ir identifikuoti bendrus biologinius kelius, susijusius su emocine reguliacija, impulsų valdymu, priklausomybe ir neurovystymu.
Vietoje požiūrio, kuriame kiekviena diagnozė laikoma visiškai genetiniu požiūriu atskira, tyrimo analizė sugrupavo būkles pagal jų bendrus genetinius parašus. Toks požiūris atskleidžia, kaip biologiniai mechanizmai sujungia diagnozes, kurias klinicistai tradiciškai skirsto vien simptominio pasireiškimo pagrindu. Genetiniai žymenys, poligeninės rizikos lentelės (PRS) ir genetinis persidengimas (genetic correlation) čia veikia kaip tiltas tarp simptomų klasifikacijų, suteikdami vertingą kontekstą integruotam psichiatrijos mąstymui ir galimai naujoms diagnostikos strategijoms.
Five genetic patterns—five clinical clusters
Kiekvienas iš identifikuotų genominių veiksnių ryškiai dera su atpažįstamu diagnostinių sutrikimų klasteriu. Šios genetinės grupės leidžia suprasti, kodėl tam tikros klinikinės kombinacijos yra dažnesnės ir kaip genetiniai mechanizmai gali formuoti panašius simptomų rinkinius. Toliau pateikiami šie klasteriai:
- Komulsiniai sutrikimai, tokie kaip obsesinis-kompulsinis sutrikimas (OKS).
- Internalizuojantys sutrikimai, įskaitant didelį depresinį sutrikimą ir nerimą.
- Priklausomybės ir piktnaudžiavimo medžiagomis sutrikimai.
- Neurovystymosi būklės, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimai.
- Bipolinio sutrikimo ir šizofrenijos jungtinis klasteris.
Galbūt labiausiai įspūdinga yra tai, kad bipolinio sutrikimo ir šizofrenijos klasteris dalijosi maždaug 70 % genetinio signalavimo tarp abiejų būklių. „Genetiškai mes matėme, kad jie yra daugiau panašūs negu unikalūs,“ sako Neurdmokslininkas Andrew Grotzinger iš Kolorado universiteto Boulder mieste. Toks didelis persidengimas padeda paaiškinti, kodėl klinikinėje praktikoje dažnai pasitaiko sutrikimų koegzistavimo arba diagnozių peržengimo atvejų — pavyzdžiui, paciento simptomai gali laikui bėgant atitikti skirtingas diagnostines kategorijas arba keli sutrikimai gali būti diagnozuoti vienu metu. Ši informacija taip pat svarbi kuriant genetiškai informuotas prognozavimo priemones ir vertinant riziką pacientams, kuriems būdingas sudėtingas simptomų derinys.
Biology behind the overlap: early brain development and cell types
Išskyrus sutrikimų grupavimą, tyrėjai susiejo bendrus genetinius variantus su biologiniais keliais, kurie gali turėti reikšmės klinikinei praktikai. Keli rizikos variantai lokalizuojasi genuose, susijusiuose su ankstyva smegenų raida ir neuroniniu signalizavimu — procesais, kurie yra esminiai smegenų jungčių formavimuisi ir sinapsiniam funkcionalumui. Konkrečiai, variantai, susiję su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija, buvo reikšmingai praturtinti genuose, kurie aktyvūs excitaciniuose neuronose; tuo tarpu depresijos ir nerimo klasteris parodė ryšius su oligodendrocitais — palaikomosiomis ląstelėmis, atsakingomis už aksonų izoliaciją ir metabolinę paramą neuronams.
Šios ląstelinės užuomazgos leidžia daryti prielaidą, kad tie patys vystymosi arba signalizavimo sutrikimai gali pasireikšti kaip skirtingi psichiatriniai simptomai priklausomai nuo sutrikimo atsiradimo laiko, aplinkos faktorių ar papildomų genetinių sąveikų. Kitaip tariant, laikas (kritiniai vystymosi periodai), epigenetiniai veiksniai, perinatalinė aplinka ir genų–aplinkos sąveikos gali lemti, ar genetinė rizika manifestuosis kaip autizmo spektro sutrikimas, kaip depresija ar kaip psichozė. Toks kontekstinis supratimas yra svarbus kuriant mechanistiškai pagrįstas intervencijas ir nustatant, kuriems pacientams tam tikri gydymo tikslai gali būti prasmingiausi.
Be to, genų lygmens analizės leidžia identifikuoti molekulinius kelius — pavyzdžiui, sinapsinį plastistiškumą, neuromediatorių apykaitą, mielinizaciją ir mito-chondrijinę funkciją — kurie gali būti bendri keliems sutrikimams. Tokios žinios padeda kryptingai formuoti biomedicininę hipotezę, kurią galima patikrinti laboratorijoje naudojant žinduolių modelius, žmogaus neuronų organoidus arba funkcines genomikos technologijas. Tolesni tyrimai gali sutelkti dėmesį į tai, kaip specifiniai genetiniai variantai veikia neuronų tinklų išsivystymą ir kaip jie potencuoja riziką, kai sukelia vienas ar kitas aplinkos veiksnys (pvz., stresas vaikystėje, infekcijos ar medikamentų poveikis).
Clinical implications and the road ahead
Naujoji genetinė žemėlapio interpretacija nepasikeis taip, kad gydytojai keistų diagnostikos įpročius nuo rytojaus, tačiau ji suteikia aiškesnį biologinį pagrindą ateities praktikai ir tyrimams. Jeigu anksčiau atskiros ligos, kurias gydė visiškai autonomiškai, iš tiesų yra varomos bendrų biologinių mechanizmų, gydymo strategijos galėtų būti perprojektuotos taip, kad taikytų bendrus kelius — sumažinant polifarmaciją ir supaprastinant terapinius planus pacientams su keliomis būklėmis. Tokie pokyčiai gali apimti naujų vaistų kūrimą, kurie moduliuoja bendrus signalizacijos kelius, arba kompleksiškesnių psichoterapinių paketų įgyvendinimą, kurie atsižvelgia į bendrą biologinį kontekstą.
„Identifikavę, kas yra bendro visiems šiems sutrikimams, galime tikėtis sukurti būdus jiems taikyti kitaip — taip, kad žmogui nereikėtų keturių skirtingų tablečių ar keturių atskirų psichoterapijos intervencijų,“ priduria Grotzinger. Ši perspektyva sudaro prielaidas integruotai psichiatrijai ir tikslinam gydymui (precision psychiatry), kuri jungia genomiką, neurobiologiją ir individualizuotą paciento priežiūrą.
Tyrėjai pabrėžė būtinybę išplėsti analizę į didesnes ir įvairesnes populiacijas. Dauguma dabartinių genominio masto asociacijų (GWAS) tyrimų yra stipriai orientuoti į europoidų kilmę, o tai riboja atradimų taikymo spektrą ir mažina rezultato perdavimo galimybes visoms gyventojų grupėms. Siekiant visuotinės taikomosios vertės, būtina įtraukti besivystančių šalių, įvairių etninių grupių ir skirtingų socialinių sluoksnių genominius duomenis. Be to, vertimas nuo genetinių signalų prie saugių ir efektyvių gydymo būdų reikalauja kruopštaus laboratorinio darbo, kad būtų išaiškinti mechanizmai, o tada — atsakingų klinikinių tyrimų, skirtų patikrinti intervencijų saugumą ir veiksmingumą įvairiose populiacijose.
Praktiškai tai reiškia ilgalaikes investicijas į translacinę neurobiologiją, vaistų atrankos programas, biomarkerių validaciją ir tarpdisciplininius klinikinius tyrimus. Be to, reikalinga etiškai pagrįsta duomenų rinkimo politika, sauganti dalyvių privatumą ir užtikrinanti, kad genominiai aptikimai nebūtų neteisingai interpretuojami ar naudojami diskriminaciniu būdu. Tik tarptautinis bendradarbiavimas, suvienijęs genomikos ekspertus, klinikinius psichiatrus, psichologus, bioetikos specialistus ir pacientų atstovus, gali užtikrinti, kad šie genetiniai atradimai pasitarnautų visuomenės sveikatai ir socialinei gerovei.
Expert Insight
Dr. Emily Harper, klinikinė genetike ir mokslo komunikatorė, pažymi: „Šis tyrimas suteikia praktinį požiūrį į psichiatrijos komorbiditetą. Kai matome persidengiančią genetinę architektūrą, tai skatina taikyti tikslinės medicinos principus — tokius, kurie sujungia genetiką, vystymosi neurobiologiją ir pacientui pritaikytą priežiūrą. Dabar iššūkis yra statistinius signalus paversti intervencijomis, kurios realiai padeda pacientams skirtingose bendruomenėse.“
Publikuotas žurnale Nature (Grotzinger et al., 2025), šis tyrimas nukreipia link ateities, kur diagnozė ir gydymas atsižvelgs į bendras genetines šaknis kartu su klinikiniais simptomais — suteikdami integruotą psichikos sveikatos vaizdą, kuris gali pagerinti rezultatų pasiekimą milijonams žmonių. Tolesni žingsniai apima perspektyvinius kohortinius tyrimus, tarpkultūrinę validaciją, funkcines genetines studijas ir gerai apgalvotus klinikinius bandymus, skirtus patikrinti, ar identifikuoti genetiniai keliai gali būti saugiai ir efektyviai taikomi terapijai.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą