6 Minutės
Giliai miglotuose Serra do Quiriri kalnuose Pietų Brazilijoje mokslininkai aptiko ryškiai oranžinę varliškę, kurios kūnas tesiekia nykščio galiuką. Ši ką tik aprašyta miniatiūrinė varlytė pridedama prie regiono išskirtinės endeminių varliagyvių kolekcijos ir dar kartą pabrėžia skubų aukštikalnių Atlanto miško fragmentų apsaugos poreikį. Atrasta rūšis yra svarbi biologinės įvairovės tyrimams, o jos egzistavimas po atviru dangausšlaučiu atskleidžia, kiek daug dar nepastebėto biodiverziteto slypi kalnų debesų miškų lapų sluoksnyje.
Atranka lapų sluoksnyje
Per daugiau nei septynerius metus trunkantį lauko darbą, kurio tikslas buvo iškataloguoti Brachycephalus genties populiacijas Santa Katarinos regione, tyrėjai netikėtai aptiko aiškiai skiriamą naują rūšį. Iš pirmo žvilgsnio ryški oranžinė spalva darė gyvį itin pastebimu, tačiau būtent patinų poravimosi šauksmas leido atpažinti jo unikalumą tarp panašių varliagyvių. Tyrėjai dažnai nustatydavo skambėjimą ausimis ir taip surasdavo aktyvius patinus, tuo tarpu tylesnės patelės dažnai būdavo surenkamos atsitiktiniau per sistemingus lapų ir pelkių ekosistemų apžiūros žygius. Šis darbo metodas – bioakustikos ir tradicinių lapų sluoksnio paieškų derinys – yra ypač efektyvus aptinkant mažas, krūmų ir žemės paviršiaus mikrobuves užimančias rūšis.
Laboratorijoje komanda derino išsamią morfologinę analizę su genetiniu sekvenavimu, kad patvirtintų, jog aptikta varlytė nėra jau žinoma rūšis. Tyrėjai palygino išmatavimus, kūno proporcijas, odos tekstūrą, kaulų struktūrą ir garsinius signalus su esamais Brachycephalus genties aprašymais, o hipotezę patvirtino molekuliniai duomenys: DNR sekos parodė statistiškai reikšmingą skirtumą nuo artimiausių žinomų giminaičių. Rezultatai buvo paskelbti atvirojo prieigos žurnale PLOS One, o naujai rūšiai suteiktas pavadinimas Brachycephalus lulai. Epitetas skirtas pagerbti Brazilijos prezidentą Luiz Inácio Lula da Silva – autoriai teigia, kad tokia dedikacija yra skirta atkreipti platesnį dėmesį į Atlanto miško išsaugojimą ir mažųjų endeminių varliagyvių apsaugą.
Miniatiūrinė oranžinė varlytė, pritūpusi ant pieštuko galo
Buveinė ir reikšmė
B. lulai gyvena itin siaurame aukščio intervale, maždaug virš 750 metrų aukščio Serra do Quiriri grandinės kalnų debesų miške Santa Katarino valstijoje. Šis kalnų ruožas pasižymi nuolatine migla, dideliu oro drėgnumu ir stabilia temperatūra – sąlygomis, kurių reikalauja miniatiūrinės Brachycephalidae šeimos rūšys. Kaip ir kitų šios šeimos atstovų, naujoji varlytė praleidžia didžiąją dalį gyvenimo lapų ir samanų sluoksnyje, priklausydama nuo mikrobuveinių pastovumo: vėsios, drėgnos nišos suteikia maisto, slėptuves nuo plėšrūnų ir tinkamas sąlygas vandeniui bei kvėpavimui palaikyti.
Nors tyrime nurodoma, kad konkretus radimvietės plotas, kuriame atrasta B. lulai, atrodo santykinai nepaliestas – išlikęs palyginti natūralus – daugelio kitų Santa Katarinos varliagyvių giminaičių buveinės jau yra kritiškai pažeistos. Pasauliniu mastu varliagyviai yra labiausiai užpulti vertebratų klasė: daugybė rūšių susiduria su buveinių praradimu, ligomis (pavyzdžiui, chytrid grybeliu Batrachochytrium dendrobatidis), klimato kaita ir invazinėmis rūšimis. Mažas geografinis paplitimas kartu su vietinėmis grėsmėmis daro net iš pirmo žvilgsnio saugias populiacijas itin pažeidžiamas greitam skaičiaus mažėjimui ir genetinei degradacijai, kas ilgainiui gali lemti vietinių genetiškai unikalių linijų praradimą.
Serra do Quiriri kalnų debesų miškai
Pavojai ir apsaugos priemonės
Tyrėjai išskiria kelis žmogiškos veiklos veiksnius, kurie grėsmingai veikia kalnų varliagyvius: periodiškas pievų deginimas, gyvulių ganoma, kuri keičia miško pakraščius ir strukturą, invazinės augalų rūšys, keičiančios poaukštėjų požeminį sluoksnį, turizmas, kasyba ir miškų naikinimas dėl žemės ūkio ar infrastruktūros plėtros. Šie veiksniai silpnina mikrobuveinių stabilumą, mažina drėgmę ir įveda temperatūros svyravimus, to pasekoje trikdoma elgsenos ritmika ir poravimosi sezonai, kas ypač žalinga miniatiūriniams varliagyviams, priklausantiems nuo siaurų ekologinių nišų. Be to, klimato kaita kelia papildomą riziką: kylančios temperatūros ir besikeičiantys drėgmės modeliai gali susiaurinti tinkamą aukščio juostą, kurioje tokios rūšys gali gyventi.
Siekiant sumažinti šias grėsmes, vyksta formali diskusija dėl federalinės apsaugos vieneto steigimo Santa Katarino valstijoje, kuris galėtų apsaugoti kritiškus miškų ruožus be būtinybės vyriausybei pirkti privačias žemes. Tokie teisės aktai ir apsaugos mechanizmai gali leisti įvesti veiklos apribojimus, kurti ekologinius koridorius, reguliuoti turizmą ir nustatyti sąlygas žemės naudojimui, apsaugant vietines biologines bendrijas. Be teisinės apsaugos, svarbi vietos bendruomenių ir žemės savininkų įtraukimas į konservacijos procesą: švietimas, alternatyvios uždarbio formos ir bendri valdymo planai gali sumažinti konfliktus tarp ūkio praktikos ir biologinės įvairovės išsaugojimo.
Marcos Bornschein, São Paulo Valstybės universiteto herpetologas ir pagrindinis straipsnio autorius, pabrėžė, kad rūšies pavadinimas „lulai“ yra kvietimas veikti: išplėsti Atlanto miško saugojimo iniciatyvas ir saugoti Brazilijos itin endeminius miniatiūrinius varliagyvius. Autoriai taip pat pažymi, kad reikia papildomų mėginių ėmimo ir ilgalaikių monitoringų, kad būtų tiksliau apibrėžtos rūšies ribos, nustatyta populiacijų dydžio dinamika ir geriau suprasta intraspecifinė kintamumas tarp atskirų kalnų fragmentų. Tokie duomenys yra būtini veiksmingam apsaugos planavimui, įskaitant rizikos vertinimą, raidos modeliavimą ir galimų imigracijos-kolonizacijos kelių analizę tarp išlikusių buveinių salelių.
Tyrimo kontekstas ir lauko iššūkiai
Tyrėjai nurodo du pagrindinius pasikartojančius sunkumus kalnų biologinės įvairovės studijose: ribotą finansavimą ir logistines kliūtis pasiekti atokias vietoves. Kai kuriais atvejais komandoms tenka atverti daug kilometrų takelių per tankius miškus, perbristi pelkes ir lipti stačiais šlaitais, kad galėtų sistemingai imti mėginius ir atlikti akustinius stebėjimus. Tokie lauko darbai yra fiziniu ir laiko atžvilgiu intensyvūs, reikalaujantys specializuotos įrangos (pvz., aukštos kokybės mikrofonų bioakustikai, genetinio sekvenavimo mėginių rinkimo komplektų, GPS vietovės žymėjimo ir tvarios transporto logistikos), patyrusių biologų ir vietinių gido žinių apie reljefą bei vietines sąlygas.
Nepaisant intensyvių pastangų, lauko darbas yra absoliučiai būtinas: jis atskleidžia slaptą biologinę įvairovę, patvirtina naujas rūšis, leidžia nustatyti grėsmių šaltinius ir informuoja apsaugos prioritetus rūšims, kurios gali neegzistuoti niekur kitur Žemėje. Apjungus bioakustiką, morfologiją ir genetinius duomenis, komanda sukūrė patikimą rūšies aprašymą, stiprinantį mūsų supratimą apie Brachycephalidae šeimos įvairovę ir išryškinantį pažeidžiamą Brazilijos kalnų debesų miškų unikalumą. Tokie tarpdisciplininiai požiūriai – derinant lankstų lauko etnobiologinį žinojimą, modernius molekulinius metodus ir ekologinį modeliavimą – leidžia geriau įvertinti rūšių būklę ir paruošti mokslu grįstus apsaugos sprendimus.
Galutiniai moksliniai leidiniai, tokie kaip PLOS One, suteikia atvirą prieigą prie duomenų ir leidžia ekologams, konservatoriams bei politikos formuotojams greitai pasiekti medžiagą ir integruoti naujas žinias į regioninius apsaugos planus. Kartu su vietinėmis organizacijomis ir tarptautiniais partneriais, vystant ilgalaikes stebėsenos programas ir genų pavyzdžių bankus, galima išsaugoti ne tik Brachycephalus lulai, bet ir platesnį ekosistemų kompleksą, kuriame tokios miniatiūrinės varlytės atlieka savo ekologinę funkciją maisto grandinėje, dirvožemio paviršiaus dinamikoje ir maistinių medžiagų cikle.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą