6 Minutės
Ar kada nors stebėjote, kaip jūsų šuo stumia pamėgtą kramtuką po sofos pagalve, paslepia skanėstą po antklode arba užkasa kaulą kieme — ir susimąstėte, kodėl taip elgiasi? Šis pažįstamas, kartais erzina elgesys nėra vien išdaiga ar paranoja. Tai laukinių protėvių aidai — įgimtų instinktų ir įgytų elgesio modelių mišinys, kuris daug pasako apie šuns pažinimą, emocinę būseną ir gerovę.
Kas yra „caching“ ir kodėl šunys tai daro?
Mokslininkai paslėpto maisto laikymą vadina „caching“ praktika. Gyvūnų pasaulyje tai yra įprasta išlikimo taktika: voverės slepia riešutus, varnėlės slėpia sėklas, o laukinės kanidės — lapės ir vilkai — užkasa mėsą. Yra dvi pagrindinės strategijos. Pirmoji — koncentrinis kuplynimas (angl. larder hoarding) — kaupia atsargas viename ar keliuose stambiuose slėptuvėse. Antroji — sklaidos strategija (angl. scatter hoarding) — paskirsto mažus slėptuves daugelyje vietų, taip sumažinant riziką, kad konkurentai pasisavins viską. Naminių šunų elgesys dažnai paveldi šias strategijas iš jų kanidiškų protėvių.
Kai šuo paslepia žaislą ar skanėstą, jis neprognozuoja artėjančios bado bangos. Greičiau jis vykdo įgimtą paieškos ir atsargų kaupimo programą, kuri susiformavo per evoliuciją. Šiuolaikiniai šunys naudoja kvapo signalus ir erdvinę atmintį, kad vėliau rastų paslėptus daiktus — gebėjimus, kurių pagrindas yra olfaktorius (uostas) ir hipokampas (erdvinė navigacija). Tai sritis, kurią tiria elgsenos ekologija ir etologija.
Instinktas, patirtis ir individualūs skirtumai
Ne kiekvienas šuo slepia daiktus vienodai intensyviai. Veislės istorija, ankstesnė patirtis ir esama aplinka suformuoja elgesį. Terjerai, skalikai ir kitos veislės, kurias selekcionavo nepriklausomam medžioklės stiliui arba stipriam grobio instinktui, dažniau demonstruoja slėpimo panašius įpročius. Taip pat šunys, kurie praleido laiką benamiais arba patyrė maisto trūkumą ankstyvame amžiuje, dažnai dažniau kaupia atsargas — tai prisitaikymo mechanizmas, kai įgimtas instinktas susilieja su išmoktu baimės ar trūkumo elgesiu.
Galima manyti apie caching kaip apie elgesio kompozitą: instinktas nustato šabloną, patirtis koreguoja elgesio dažnumą, o esama situacija (namų ūkis su kitais gyvūnais, žmonių buvimas, skanėsto rūšis) lemia, kada ir kur šuo ką nors paslėps. Kartais toks elgesys atrodo komiškai; kartais jis kelia nerimą, kai namuose dingsta žaislai ar batai.
Ar daiktų slėpimas reiškia nerimą arba „resursų gynimą“?
Pats paslėpimo aktas nėra patikimas klinikinio nerimo požymis. Vis dėlto tam tikros slėpimo formos — ypač kai jos lydi griežimas, sustingimas ar agresijos ženklai — gali būti susijusios su resursų gynimu (angl. resource guarding). Toks elgesys reiškia, kad šuo saugo vertinamą daiktą nuo, jo manymu, potencialių konkurentų. Tai saugumo klausimas ir rimta priežastis pasikonsultuoti su veterinaru ar sertifikuotu elgesio specialistu.
Dažnai tai, ką savininkai laiko „probleminiu elgesiu“, iš tikrųjų yra normalus šuns poreikis kapstyti, kramtyti arba turėti privatumą. Vietoje bausmės už slėpimą, efektyvesnė taktika yra suteikti struktūruotus sprendimus, kurie tenkintų pagrindinius instinktus ir sumažintų nepageidaujamą elgesį.
Praktinės strategijos: nukreipkite instinktą konstruktyviai
Norėdami sumažinti nepageidaujamą slėpimą ir išlaikyti šuns protinę bei fizinę sveikatą, pasiūlykite alternatyvas, kurios imituoja natūralias paieškos ir problemos sprendimo užduotis:
- Interaktyvūs galvosūkių tiektuvai ir lėto šėrimo dubenys, verčiantys šunį dirbti dėl kibbelio ar skanėstų.
- Snuffle kilimėliai ir paieškos žaislai, kuriuose maistas yra užmaskuotas audinio klostėse arba skyriuose.
- Kramtukams tinkami daiktai ir keletas žaislų kelių šunų namuose, kad sumažintumėte konkurenciją dėl vienintelio objekto.
- Fizinė atskirtis per maitinimą — varteliai arba atskiros patalpos — jei pasireiškia resursų gynimas arba konkurencija.
Šie įrankiai remiasi elgesio praturtinimo ir taikomosios etologijos principais: jie mažina nuobodulį, patenkina paieškos poreikį ir mažina stresą. Mokymas, kuriuo apdovanojamas ramus elgesys prie vertingų daiktų, kartu su valdymo strategijomis (pvz., prižiūrimas prieigos laikas, žaislų rotacija) taip pat gali sumažinti possessyvų reagavimą.
Be techninių priemonių, svarbu praktikuoti nuoseklų elgesio valdymą: suteikti pakankamai fizinio aktyvumo, kasdienę intelektinę stimulaciją ir aiškias taisykles, kada ir kur šuo gali kramtyti ar žaisti su skanėstais. Psichologinis saugumas — žinoti, kad nėra konkurencijos dėl maisto — sumažina poreikį slėpti vertybes.
Mokslinis pagrindas: atmintis, kvapas ir smegenys
Tyrimai apie „caching" remiasi neuromokslais ir elgsenos ekologija. Sklaidos tipo kaupėjai demonstruoja įspūdingą erdvinę atmintį: jie prisimena dešimtis slėptuvių ir naudoja olfaktorinius pėdsakus, kad vėl rastų daiktus net po ilgų intervalų. Šunims kvapas išlieka dominuojančia jutimo sfera — jų nosis palieka turtingus, ilgalaikius žymenis, kurie padeda rasti paslėptus objektus. Hipokampas, smegenų sritis, atsakinga už erdvinę navigaciją ir atmintį, padeda koduoti vietos detales.
Palyginimai tarp prijaukintų šunų ir vilkų ar lapės atskleidžia tiek tęstinumą, tiek skirtumus. Prijaukinimas pakoregavo daug socialinių ir dėmesio savybių šunims — jie labiau orientuojasi į žmones. Vis dėlto pagrindinės paieškos grandinės ir atminties sistemos, palaikančios slėpimo elgesį, išlieka, kas rodo, kaip evoliucinė istorija formuoja kasdienį elgesį net ir moderniomis sąlygomis.
Neuromoksliniai tyrimai indikuoja, kad šunų gebėjimas susieti olfaktorinius signalus su erdvinėmis koordinatėmis bei laiko informacija yra sudėtingas procesas, apimantis sensorinę perkrovą, laikinę atmintį ir motyvacinę sistemą (apdovanojimo centrai smegenyse). Tai paaiškina, kodėl kartais šuo atsimena slėptuvę ypatingai gerai, o kitą kartą — žymi klaidą.
Eksperto nuomonė
„Slėpimas yra langas į kanidžių protą“, — teigia Dr. Elena Marquez, kanidų etologė Barselonos universitete. „Net po tūkstančių metų prijaukinimo šunys išlaiko adaptacines strategijas, skirtas valdyti ribotus išteklius. Kai savininkai siūlo saugias, praturtinančias alternatyvas, kurios pasitelkia tas pačias strategijas — pvz., galvosūkių tiektuvus ar prižiūrimus paieškos žaidimus — šis elgesys tampa privalumu, o ne problema.“
Jei jūsų šuns slėpimo elgesys lydimas agresijos signalų arba staiga sustiprėja po gyvenimo pokyčių (pvz., persikraustymo, šeimos pagausėjimo, kitų gyvūnų atsiradimo), pasikonsultuokite su profesionalu. Veterinaras gali atmesti medicinines priežastis (skausmas, metaboliniai sutrikimai), o elgesio specialistas — sukurti tikslinį planą elgesio korekcijai ir praturtinimui. Be to, įvertinimas apims tiek biologinius, tiek aplinkos veiksnius, kad būtų rasta ilgalaikė strategija.
Kitame lygmenyje verta prisiminti, kad slėpimo elgesys gali būti naudojamas ir kaip treniravimo galimybė: mokyti šunį atpažinti vardu vadinamas paslėptuves, mokytis sugrąžinti rastą objektą, arba naudoti slėpimo-prieigos žaidimus kaip elgesio praturtinimo dalį. Tokie pratimai stiprina pažinimą, pasitikinimą ir gerina savininko bei šuns ryšį.
Galiausiai, kai šuo užkasa skanėstą namuose, galite šypsotis: jis praktikuoja senovinę išlikimo taktiką, pritaikytą šiuolaikiniam gyvenimui. Su tinkamu praturtinimu ir valdymu šis instinktas gali praturtinti jų kasdienybę, skatinti protinį aktyvumą ir sumažinti konfliktus namuose.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą