7 Minutės
Naujas Massachusetts General Hospital atliktas tyrimas rodo, kad motinos COVID-19 infekcija nėštumo metu gali padidinti neurovystymosi sutrikimų – įskaitant autizmą – diagnozių riziką vaikams iki trejų metų. Tyrėjai nagrinėjo medicininius gimdymo įrašus iš pandemijos pradžios mėnesių, siekdami geriau suprasti, kaip prenatalinė SARS-CoV-2 infekcija gali paveikti smegenų raidą ir ankstyvąjį neurologinį vystymąsi.
Ką nagrinėjo tyrimas ir ką rado
Tyrimo autoriai išanalizavo daugiau nei 18 000 gimdymo įrašų, užfiksuotų nuo 2020 m. kovo iki 2021 m. gegužės, palygindami vaikų, gimusių motinoms, kurioms nėštumo metu laboratoriniai tyrimai patvirtino COVID-19, duomenis su vaikais, kurių motinos buvo testuotos neigiamai. Jie sekė neurovystymosi sutrikimų diagnozes, užfiksuotas iki trejų metų amžiaus, ir koregavo rezultatus pagal kitus rizikos veiksnius, kad sumažintų iškraipymus.
- Iš viso 16,3% vaikų, kurių motinos nėštumo metu sirgo COVID-19, iki trejų metų sulaukė kokios nors neurovystymosi diagnozės, palyginti su 9,7% vaikų iš neinfekuotos grupės.
- Koreguodami pagal galimus confounderius, tyrėjai nustatė maždaug 1,3 karto (apie 30%) padidėjusią riziką gauti neurovystymosi sutrikimo diagnozę po motinos infekcijos.
- Konkrečiai kalbant apie autizmą, 2,7% vaikų motinų-COVID grupėje iki trejų metų gavo autizmo spektro sutrikimo diagnozę, o kontrolinėje grupėje ši dalis siekė 1,1%.
Rezultatai paskelbti žurnale Obstetrics and Gynecology, o jie pridėjo reikšmingą duomenų sankaupos sluoksnį prie tyrimų, nagrinėjančių prenatalinės infekcijos ir vėlesnių neurovystymosi rezultatų ryšį. Šie skaičiai verčia giliau aptarti metodologiją, rezultatų interpretaciją ir galimas biologines mechanikas, kurios galėtų paaiškinti pastebėtus skirtumus.
Kodėl motinos COVID-19 gali paveikti vaisiaus smegenų raidą?
Tikėtina, kad pats SARS-CoV-2 virusas retai tiesiogiai užkrečia vaisių – placentos perdavimas yra neįprastas. Daug labiau tikėtina pagrindinė mechanika yra motinos imuninės reakcijos aktyvacija (maternal immune activation), kai stipri uždegiminė reakcija į infekciją keičia biochemines signalines molekules ir aplinką, pasiekiantį besivystantį vaisių. Istoriškai panašūs ryšiai buvo pastebėti su motinos gripu ir rubelos infekcijomis, kurios susijusios su aukštesne tam tikrų neurovystymosi sutrikimų rizika.
Kaip imuninė aktyvacija gali būti reikšminga
Uždegiminės citokinų bangos, padidėjęs motinos kortizolis ir kiti fiziologiniai pokyčiai infekcijos metu gali paveikti neuritų augimą, sinapsių formavimąsi bei kitus kritinius vaisiaus smegenų raidos procesus. Kai kurios citokininės molekulės, pavyzdžiui, interleukinas-6 (IL-6), IL-1β ir TNF-alfa, buvo susijusios su smegenų vystymosi moduliacija gyvūnų modeliuose ir žmogaus stebimuosiuose tyrimuose. Laiko faktorius yra ypatingai svarbus: ekspozicija tam tikrais neurogeneziniais langais nėštumo metu gali turėti skirtingą poveikį, priklausomai nuo to, ar pažeidimas įvyko ankstyvuoju organogenezės laikotarpiu, ar vėlesnėse sinapsių formavimosi fazėse.
Be tiesioginių citokininio kraujo poveikio mechanizmų, placentos funkcijos pakitimai – pavyzdžiui, mikroštamos ar endotelio disfunkcija – gali pakeisti deguonies ir metabolitų tiekimą vaisiui, o tai taip pat turi reikšmės smegenų raidai. Be to, motinos sisteminis uždegimas gali modifikuoti hormonus ir augimo faktorius, kurie reguliuoja neuronų migraciją bei mielinizaciją. Tokie daugiapakopiai mechanizmai padeda paaiškinti, kodėl prenatalinė infekcija gali palikti ilgalaikių pasekmių, net jei virusas pats vaisiaus audiniuose nustatomas retai.
Laikas, lyties skirtumai ir nevakcinuota kohorta
Tyrimas atkreipė dėmesį į keletą svarbių modelių. Pirma, asociacija buvo stipriausia, kai infekcija įvyko trečiąjį trimestrą – laikotarpiu, kai smegenų tūris ir sinaptinis tinklas sparčiai formuojasi. Trečiąjį trimestrą vyksta didelė neocortex išsiplėtimo fazė, intensyvus mielinizacijos pradėjimas ir sinapsių rafinavimas; šie procesai gali būti ypač jautrūs uždegiminiams signalams ir metaboliniams sutrikimams.
Antra, padidėjusi rizika pasirodė labiau išreikšta vyriškos lyties vaikams. Tai atitinka ankstesnius stebėjimus, kad vyriškos lyties vaisiaus smegenys gali būti jautresnės tam tikriems prenataliniams stresoriams, galbūt dėl hormoninių skirtumų arba chromosominiu lygiu esančių biologinių skirtumų, kurie lemia neurono atsaką į uždegimą. Šis faktas taip pat dera su statistiniais autizmo spektro sutrikimų skirtumais tarp vaikų lyčių, nors mechanistiniai paaiškinimai vis dar konsultuojami ir reikalauja papildomų tyrimų.
Svarbu pabrėžti, kad tiriamoji kohorta buvo didžiąja dalimi nevakcinuota: apie 93% nėščių asmenų tyrimo laiko laikotarpiu nebuvo gavę COVID-19 vakcinų, nes tyrimas prasidėjo 2020 m. pradžioje, kai vakcinacija dar nebuvo plačiai prieinama. Tai leido tyrėjams labiau atskirti infekcijos, o ne vakcinacijos poveikį, tačiau taip pat reiškia, kad rezultatai gali būti specifiški ankstyvosioms pandemijos sąlygoms ir mažiau informuoti apie situacijas, kuriose nėščiosios vakcinuojamos arba turi Omikron ar kitas vėlesnes SARS-CoV-2 variacijas.
Pasekmės būsimiems tėvams ir klinikams
Tyrimo rezultatai neįrodo tiesioginės priežastinės sąsajos, tačiau jie papildo augančią įrodymų bazę, susiejančią motinos infekciją su vėlesniais neurovystymosi rezultatais. Tai reiškia, kad nėščiosios ir sveikatos priežiūros specialistai turėtų atkreipti dėmesį į infekcijų prevenciją nėštumo metu, kruopštų nėščiųjų stebėjimą bei ankstyvą vystymosi stebėjimą ir atranką vaikams, kurie buvo prenatalinės ekspozicijos SARS-CoV-2 sąlygomis.
Klinikiniu lygmeniu tai gali reikšti: stiprinti vakcinacijos rekomendacijas nėščiosioms (atsižvelgiant į galimus saugumo ir efektyvumo duomenis), užtikrinti greitą simptomų valdymą ir prieinamą gydymą infekcijų atvejais, ir numatyti papildomą ankstyvosios raidos vertinimą vaikams, kurių motinos sirgo COVID-19 nėštumo metu. Ankstyvoji intervencija – tiek medicininė, tiek terapinė, pvz., ankstyvosios raidos programos, logopedija, ergoterapija ar elgesio intervencijos – gali gerokai pagerinti ilgalaikius rezultatus vaikams su ankstyvomis vystymosi problemomis.
Autoriai atkreipia dėmesį, kad reikia daugiau ilgalaikių stebėjimų, kad būtų galima patvirtinti ar atmesti šiuos pradinius radinius ir geriau suprasti galutines ilgalaikes pasekmes. Svarbu tirti, ar vakcinacija ar laiku suteiktas gydymas nėštumo metu gali sumažinti pastebėtą riziką, ir nustatyti biologinius žymenis, kurie leistų greičiau identifikuoti labiausiai pažeidžiamus naujagimius.
Ką stebėti toliau
Ateities tyrimai turėtų sekti vaikus ilgiau nei iki trejų metų, įtraukti vakcinuotas nėštumo kohortas ir integruoti biologinius uždegimo žymenis, placentos morfologijos duomenis bei genetines rizikos faktorių analizę, kad būtų aiškiau suprasta, kaip prenatalinė SARS-CoV-2 ekspozicija veikia smegenų raidą. Tokie daugiamatis tyrimai galėtų apimti biomarkerio duomenis (citokinų profiliai, placenta histopatologija), neurovaizdinius metodus (pvz., vaikų smegenų MRI) ir išsamias neurovystymosi vertinimo baterijas, kad būtų galima susieti uždegiminį fenotipą su funkciniais ir elgesio rezultatais.
Kol kas tyrimas suteikia svarbų signalą, kad prenatalinė sveikata ir infekcijų kontrolė išlieka esminiai ankstyvojo vaikų vystymosi veiksniai. Sveikatos politika ir priežiūros praktikos gali pasinaudoti šiais įžvalgomis, stiprindamos immunizacijos programas nėštumo metu, gerinant prieinamumą testavimui ir gydymui bei užtikrinant, kad šeimos gautų informaciją apie galimas vystymosi stebėsenos priemones.
Praktiniai patarimai tėvams: jei nėštumo metu buvo patvirtinta COVID-19 infekcija, verta informuoti vaiko sveikatos priežiūros specialistą apie prenatalinę ekspoziciją. Reguliarūs ankstyvieji vystymosi įvertinimai, tokie kaip raidos patikros įrankiai per pediatrines konsultacijas, gali padėti anksti identifikuoti vystymosi vėlavimus ar elgesio skirtumus ir nukreipti į reikalingas paslaugas. Tėvams taip pat svarbu žinoti, kad dauguma vaikų su prenataline ekspozicija negauna sunkių neurovystymosi sutrikimų; stebėjimas ir ankstyva pagalba pagerina galimybes pasiekti palankesnius rezultatų trajektorijas.
Be klinikinių rekomendacijų, sveikatos komunikacijos kampanijose reikėtų aiškiai perteikti, kad tyrimo rezultatai yra vienas iš daugelio veiksnių, kurie lemia vaiko vystymąsi, ir kad individualios rizikos vertinimui būtina pasikonsultuoti su gydytoju. Viešoji informacija turi subalansuoti pranešimus apie galimas rizikas su praktiniais žingsniais infekcijų prevencijai bei prieigos prie vystymosi priežiūros stiprinimui.
Galiausiai, svarbu tęsti dialogą tarp epidemiologų, neonatologų, neurologų, imunologų ir visuomenės sveikatos praktikų, kad būtų sukurtas integruotas supratimas apie prenatalinės SARS-CoV-2 ekspozicijos poveikį ir veiksmingas prevencijos strategijas. Tik per tarpdisciplininį bendradarbiavimą įmanoma sukurti patikimus, įrodymais paremtus klinikinius protokolus ir viešosios sveikatos gaires, kurios sumažintų potencialią žalą ateities kartoms.
Šaltinis: smarti
Palikite komentarą