7 Minutės
Mokslininkai aptiko anksčiau nežinomą arčiau Žemės esantį asteroidą, kuris slėpėsi saulės akinime. Paskirtas kataloginis pavadinimas 2025 SC79, šis akmuo priklauso retai Atira klasei — objektams, kurių orbitos visiškai telpa Žemės orbitos viduje — ir kelia naujų klausimų apie asteroidu aptikimą, kilmę bei planetos gynybą.
Kompaktiškas, greitai judantis asteroidas mūsų kaimynystėje
2025 SC79 atrado Scott S. Sheppard iš Carnegie Institution for Science 2025 m. rugsėjo 27 d., naudodamas Dark Energy Camera (DECam), pritvirtintą prie NSF priklausančio Blanco 4 metrų teleskopo. Tai netikėtas radinys dėl kelių savybių: asteroidą vertinamas maždaug 700 metrų skersmens (apie 2 300 pėdų), o jo orbita aplink Saulę užtrunka vos 128 dienas — viena trumpiausių žinomų ašininių periodų tarp asteroidų. Palyginimui, tik du žinomi asteroidai turi dar trumpesnes orbitas (~115 dienų), o Merkurijus apsuka Saulę per 88 dienas.
2025 SC79 yra 39-asis patvirtintas Atira grupės narys — maža ir dažnai sunkiai pastebima artimos Žemės objektų šeima, kurios orbitos visiškai telpa Žemės orbitoje. Šis konkretus asteroidas dar giliau priartėja už Veneros orbitą ir kerta Merkurijaus orbitą, todėl jo trajektorija yra itin arti Saulės ir stebėjimams ypač sudėtinga dėl stipraus saulės spindulių akinimo.
Atira asteroidai juda orbitomis, kurios visiškai telpa Žemės orbitoje.
Kodėl Atira tipo asteroidai sunkiai aptinkami
Objektai panašūs į 2025 SC79 yra blankūs ir matomi mūsų danguje labai arti Saulės, todėl jų atspindėtas švytėjimas pranyksta saulės šviesoje. Dauguma asteroidų aptikimo programų dirba naktį ir ieško tamsesnės dangaus dalies, kur silpnesnis foninis apšvietimas leidžia atskirti fone judančius objektus. Tačiau Atira klasės asteroidai dažniausiai yra pastebimi tik sutemos metu — prieš pat saulėtekį arba iškart po saulėlydžio — kai Saulė yra žemai ir jos akinimas vis dar dominuoja danguje. Tokios stebėjimo sąlygos reikalauja specialios taktikos ir optimizuotų darbinio laiko langų.
Dr. Scott S. Sheppard pabrėžė šio iššūkio reikšmę: "Pavojingiausi asteroidai yra ir patys sunkiausiai aptinkami. Dauguma asteroidų tyrimų vykdomi tamsoje, kur šiuos objektus lengviausia pastebėti. Bet asteroidai, tykojantys šalia Saulės, matomi tik prieblandoje — kai Saulė ruošiasi tekėti arba leistis. Jei tokie prie Saulės esantys asteroidai priartėtų prie Žemės, jie galėtų kelti rimtą smūgio pavojų." Ši citata atkreipia dėmesį į tai, kad stebėjimo kampas ir laikas lemia aptikimo galimybes ir, galiausiai, rizikos vertinimą.
Aptikimo metodai ir tolimesnės patikros
- Pradinė detekcija dažnai atliekama plataus lauko įrenginiais, tokiais kaip DECam, kurie fiksuoja blankius, greitai judančius objektus prieš tankų žvaigždžių foną.
- Patvirtinimams reikalingas greitas papildomas stebėjimas iš kitų teleskopų; 2025 SC79 atradimas buvo patvirtintas NSF priklausančiu Gemini teleskopu ir Carnegie Magellan teleskopais, kurie suteikė papildomų stebėjimo taškų orbitos nustatymui.
- Ateityje pagerinti sutemų (twilight) apklausų metodai, kosminiai observatoriniai projektai bei specializuotos paieškos strategijos, orientuotos į Saulės artimus objektus, padidins galimybes rasti panašius asteroidus anksčiau ir su didesniu patikimumu.
Planetos rizika ir kodėl dydis yra svarbus
Nors apie 700 metrų skersmens 2025 SC79 yra daug mažesnis už vadinamąjį Chicxulub smūginį telesą, kuris sukėlė kreidės–terciaro masinį išnykimą, jis vis tiek yra pakankamai didelis, kad sukeltų regioninio ar net žemyninio masto sunaikinimą. Smūgis iš tokio objekto galėtų sukelti katastrofiškas pasekmes priklausomai nuo smūgio vietos: pakrantinėse vietovėse tai galėtų reikšti milžiniškas cunamių bangas, plačią infrastruktūros griūtį bei dideles aukų skaičiaus galimybes tankiai apgyvendintose zonose.
Ypač nerimą kelia asteroidai, kurie priartėja iš Saulės krypties, nes jie gali atskristi iš kampų, kurių žemės stebėjimo stotys ir naktinės apklausos nepadengia gerai arba išvis nepadengia. Ankstyvas aptikimas yra kritinis: ilgesnis perspėjimo laikas suteikia erdvės agentūroms ir civilinėms institucijoms kelis rizikos suvaldymo variantus — nuo tikslinių nukreipimo misijų (defleksijos) iki regioninės evakuacijos ir katastrofų valdymo planavimo. Planetos gynybos strategijose akcentuojama tiek technologinė parengtis, tiek tarptautinė koordinacija, kad būtų galima panaudoti nuo poveikio nukreipimo iki poveikio mažinimo priemonių.
Be to, matavimo tikslumas ir orbitos prognozės ne tik nulemia ar objektas realiai kelia artimą grėsmę, bet ir lemia, kokio tipo misija (jei tokia reikalinga) būtų prasminga ir kada ją vykdyti. Radarinių stebėjimų, spektrinių duomenų ir fotometrijos kombinacija leidžia susiaurinti neapibrėžtumą ir sudaryti patikimesnę trajektorijos prognozę.
Kilmė ir paslaptys: iš kur atsirado 2025 SC79?
Kaip asteroidas patenka į glaudžią, saulės vidinę orbitą, yra aktyvus tyrimų laukas. Viena realistiška hipotezė yra ta, kad gravitaciniai trikdžiai — planetų ar kitų asteroidų sąveikos — išmuša pagrindinio juostos (main belt) objektą į labiau ekscentrišką kelią. Laikui bėgant orbitalinės rezonansai, planetų perėjos ir arti praskridimai gali sumažinti bei pakreipti orbitas, kol kai kurie kūnai pasidaro užfiksuoti į vidines, prie Saulės nutįsusias trajektorijas.
Kita kilmės galimybė yra, kad kai kurie Atira tipo objektai galėjo susiformuoti ar būti pertvarkyti per senus destrukcinius įvykius — pvz., pagrindinės juostos lūžius ar susidūrimų sekas — po kurių fragmentai per ilgą laiką buvo perkelti į vidines orbitas per dinamikos procesus. Taip pat negalima atmesti, kad dalis Saulės priartų objektų gali kilti iš vidinių Saulės sistemos regionų ar būti palyginti ''atnaujinti'' per terminius ir radiacijos procesus, kurie keičia jų dinamiką ir savybes.
Mokslininkai ypač domina 2025 SC79 cheminė ir mineralinė sudėtis: šis objektas patiria didesnį Saulės sušilimą nei dauguma asteroidų, todėl jo paviršiaus ir vidaus sudėtis gali atskleisti informacijos apie terminį modifikavimą (thermal alteration), regolitą ir kosminį weatheringą artimoje prie Saulės aplinkoje. Tokių objektų tyrimai gali suteikti svarbių duomenų apie temperatūros įtaką volatilių medžiagų išgaravimui, mineralinės fazės perėjimus ir galimą uolienų susidarymo bei modifikacijos istoriją netoli Saulės.
Šiuo metu objektas yra praradęs stebėjimo galimybę dėl saulės akinimo ir po kelių mėnesių astronomai vėl ims jį stebėti, kai jis sugrįš į stebėjimo langą. Tada bus atliekama spektroskopija, rotacijos periodo nustatymas, fotometrija ir orbitos patikslinimas, kas padės atsakyti į klausimus apie jo kilmę ir struktūrą.
Ekspertų įžvalgos
Dr. Lina Márquez, astrofizikė, dirbanti su mažais kūnais, komentavo: "Tokie atradimai kaip 2025 SC79 atskleidžia mūsų dabartinių apklausų ribotumus ir poreikį turėti įvairesnį stebėjimo įrankių rinkinį. Sutemų paieškos ir kosminiai teleskopai, galintys žvelgti arčiau Saulės, papildo vienas kitą ieškant šių paslėptų pavojų. Kiekviena nauja Atira, kurią mes išsamiai apibūdiname, gerina mūsų supratimą apie Saulės sistemos dinamiką ir padeda tikslinti smūgio rizikos modelius."
Kai 2025 SC79 vėl bus pasiekiamas stebėjimams, astronomai pagrindinį dėmesį skirs spektroskopijai, kad įvertintų mineralogiją, radaro vaizdavimui, kad tiksliau nustatytų dydį ir formą, bei nuolatiniam stebėjimui orbitos parametrų ir galimų ateities priartėjimų prognozėms tobulinti. Šis atradimas pabrėžia tiek pažangą, tiek trūkumus artimų Žemei objektų (NEO) aptikime — ir primena, kodėl planetos gynyba išlieka gyvybiškai svarbi mokslinė bei politinė prioritetinė sritis.
Be techninių priemonių, svarbu pažymėti tarptautinį bendradarbiavimą ir duomenų dalijimąsi: greitas informacijos mainas tarp NASA, ESA, NSF, akademinių institucijų ir tarptautinių asteroidų stebėjimo tinklų leidžia operatyviai patvirtinti atradimus, atlikti orbitos skaičiavimus ir, prireikus, planuoti gynybinius veiksmus. Ateities misijos ir investicijos į specializuotus kosminius observatorinius planus (pvz., NEO Surveyor tipo projektus) gali reikšmingai padidinti aptikimo tikimybę Saulės artimose srityse.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą