Pirmas laukinių uodų radinys Islandijoje: Culiseta

Pirmas laukinių uodų radinys Islandijoje: Culiseta

Komentarai

6 Minutės

Islandija — ilgai laikyta viena paskutinių Žemės kampelių be uodų — pirmą kartą užfiksavo laukines uodų rūšis. Entomologai praneša, kad šiauriau Reikjaviko aptikti trys Culiseta annulata egzemplioriai, o šis radinys kelia rimtų klausimų apie tai, kaip vabzdžiai įsiskverbia į anksčiau netinkamas gyventi zonas.

Netikėtas pirmasis radinys: kas aptikta ir kur

Islandijos gamtos mokslų instituto tyrėjai identifikavo du pateles ir vieną patiną Culiseta annulata maždaug 30 kilometrų į šiaurę nuo sostinės. Egzemplioriai buvo surinkti naudojant vadinamuosius „vyno virvutes“ — medžiagos juostas, įmirkytas šiltame cukraus ir vyno tirpale ir pakabintas lauke, siekiant pritraukti naktinius drugelius bei kitus nektaru maitinančius vabzdžius. Tai pirmasis patvirtintas uodų įrašas Islandijos natūralioje aplinkoje.

Šis aptikimas yra reikšmingas tiek taksonominės žinios, tiek biologinės įvairovės ir invazinių rūšių stebėjimo prasme. Nors radinys buvo lokalizuotas ir aptikimas buvo ankstyvas, pats faktas, kad Culiseta annulata egzemplioriai sėkmingai surinkti laukinėje aplinkoje, verčia peržiūrėti anksčiau laikytas prielaidas apie Islandijos entomofauną ir jos izoliaciją nuo tam tikrų vabzdžių grupių.

Instituto entomologas Matthias Alfredsson pažymi, kad nors prieš daugelį metų Keflaviko oro uoste iš lėktuvo buvo rasta viena Aedes nigripes patelė, tas vienkartinis radinys nebuvo užregistruotas kaip įsitvirtinusi populiacija, o pats egzempliorius galiausiai pranyko. Ši kontrastuojanti informacija patvirtina, jog ankstesnės aptiktos rūšys galėjo būti atsitiktiniai vežėjų atvejai, o naujasis atradimas — pirmasis įrodymas apie vabzdžių buvimą laisvoje gamtoje.

Šio įrašo reikšmė taip pat susijusi su registracijos ir saugojimo procedūromis: žinomi kolekcijų egzemplioriai ir molekuliniai pėdsakai (pvz., barcodai) suteikia galimybę vėliau patikrinti identifikaciją, palyginti su kitomis populiacijomis ir sekti filogenetinius ryšius. Jei bus imtasi papildomų genetinių tyrimų, galima bus nustatyti ar rasti uodai susiję su konkrečiomis Šiaurės Europos populiacijomis, ar jie atvyko iš platesnio regiono.

Kaip uodai galėjo patekti? Laivyba, konteineriai ar klimato kaita?

Alfredsson teigia, kad labiausiai tikėtinas kelias yra netyčinis transportas: laivai, konteineriai arba kiti krovinio keliai, jungiantys Islandiją su kontinentine Europa. Uodų kiaušinėliai, lervos stovinčiame vandenyje arba suaugęs vabzdys, prisikabinęs prie krovinio ar transporto priemonės, galėtų paaiškinti staigų vienos vietos pasirodymą.

Tokie netyčiniai įvežimai biologinėje invazijų literatūroje aprašyti ne kartą: uodų rūšys dažnai patenka į naujas teritorijas laivų deniuose, konteineriuose su stovinčiu vandeniu ar net mašinų tarpusavyje persikeliant tarp uostų. Oro transportas taip pat gali būti veiksnys — suaugę vabzdžiai ar kiaušinėliai ant lėktuvo konstrukcijos ar įrankių kartais užfiksuojami, tačiau Culiseta annulata atveju Alfredsson mano, kad laivyba ar krovinių grandinės yra logiškesnė hipotezė.

Tačiau vertinant uodų atsiradimą būtina atsižvelgti ir į kitus veiksnius: klimato kaitą, kuri leidžia palankesnėms rūšims išgyventi anksčiau netinkamomis sąlygomis, bei vietinius mikroklimatus ir žmogaus sukurti buveinių fragmentus (pvz., stovintis vanduo statiniuose konteineriuose ar statybų aikštelėse). Norint aiškiai nustatyti šių individų kilmę, reikalingi platesni imties tyrimai, palyginamosios genetinės analizės ir tęstinė lauko stebėsena pavasarį ir vasarą, kad būtų galima nustatyti, ar tai vienkartinis įvežimas, ar patys pradėjo veistis ir išplisti.

Alfredsson įtaria, kad uodai galėjo patekti laivu.

Kodėl ši rūšis svarbi — ekologinis ir klimatinis kontekstas

Culiseta annulata išsiskiria tuo, kad yra viena didesnių uodų rūšių ir toleruoja žemesnę temperatūrą nei daugelis kitų. Entomologai pažymi, kad kai kurie uodai yra gerai prisitaikę prie ilgų ir šaltų žiemų: jie gali išgyventi diapauzėje kaip kiaušinėliai arba paslėptos stadijos, o veisetis gali rinktis įvairius buveinių tipus — nuo laikinų balų ir pelkių iki žmogaus sukurtų indų ir konteinerių. Tokia ekologinė lankstumas didina jų galimybę išlikti net ribinėse ar poliarinėse aplinkose.

Iš ekologinės perspektyvos Culiseta annulata gebėjimas užimti skirtingas buveines reiškia, kad, esant palankiems klimatiniams pokyčiams, ši rūšis galėtų išplisti ir stabilizuotis naujuose regionuose. Klimato kaita — ilgesni vasarų periodai, švelnesnės žiemos ir dažnesni ekstremalūs reiškiniai — gali sukurti palankesnes sąlygas išsiritimui, dauginimuisi ir sezoniniam išlikimui, ypač poliariniuose ir subpolariniuose regionuose, kuriuose šiltnėjimo tendencijos yra itin pastebimos.

Visgi Alfredsson perspėja, kad rūšies gebėjimas toleruoti šaltį reiškia, jog atradimas gali labiau atspindėti žmogaus sukeltą transportą nei tiesioginį klimato pokyčių sukeltą plitimą. Kitaip tariant, nors klimato kaitos modeliai prognozuoja galimą rūšių poliarinį judėjimą, konkrečiu atveju reikšmė skiriasi: ar populiacija persikels dėl nuolatinio temperatūros kilimo, ar dėl pasikartojančių įvežimų per tarptautinius maršrutus.

Dėl to svarbu derinti ekologinę stebėseną su genetine analizė: molekuliniai žymenys (pvz., COI barcoding) gali padėti susieti Islandijoje rastus egzempliorius su žinomomis populiacijomis Europoje ir nustatyti, ar šie individai yra dalis didesnio poliarinio judėjimo, ar pavienis įvežimas. Taip pat svarbu tirti vietines klimato sąlygas, mikrokliimatą uostų zonoje ir žmogaus veiklos poveikį, kad būtų galima pilnai įvertinti rizikas ir galimus plėtros scenarijus.

Pasekmės ir tolesni žingsniai stebėsenai

  • Intensyvinti priežiūrą aplink uostus, oro uostus ir kitus transporto mazgus, kad būtų galima greitai aptikti tolesnius įvežimus ir užkirsti kelią įsitvirtinimui.
  • Atlikti sezoninius tyrimus pavasarį ir vasarą, įtraukiant lervų paieškas, ovitrapping metodo naudojimą ir siurbimo bei šviesos spąstus suaugusių vabzdžių fiksacijai.
  • Viešosios informacijos politikos priemonės: vadovai gyventojams apie stovinčio vandens šalinimą, keletą paprastų prevencinių veiksmų ir neįprasto vabzdžių matymo pranešimų teikimą.

Be šių praktinių žingsnių, mokslininkai siūlo keletą papildomų priemonių, kurios padidintų stebėsenos kokybę ir sprendimų priėmimo pagrindą: sukurti standartizuotą imčių ir identifikacijos protokolą uodų identifikavimui Islandijos sąlygomis, užtikrinti egzempliorių archyvavimą muziejuose arba herbariumuose su genomo pėdsakais, bei užmegzti tarptautinį duomenų mainus su Šiaurės Europos institucijomis.

Taip pat svarbu įtraukti įvertinimus dėl sveikatos rizikos. Nors Culiseta annulata nėra žinoma kaip pagrindinis žmogaus ligų pernešėjas plačiame diapazone, bet kokios naujos uodų populiacijos atsiradimas gali pakeisti vietinę ekosistemą, paveikti kitas vabzdžių populiacijas, ir netgi turėti netiesioginių pasekmių veterinarinei ar žmogaus sveikatai. Rizikų vertinimas turėtų apimti vietos gyvūnų rezervuarų analizę, galimų patogenų stebėseną ir ligų perdavimo scenarijų modeliavimą.

Ar Islandija susidurs su ilgalaike uodų populiacija, kol kas lieka neaišku. Dabartinis radinys labiau primena signalą apie globalių tinklų susijungimą — kaip prekių, transporto ir žmonių judėjimas gali pakeisti net atokiausias ekosistemas. Tai pabrėžia, kodėl prie transporto vartų reikalingas nuolatinis entomosurveillance ir tarptautinis bendradarbiavimas kovojant su nepageidaujamomis rūšimis bei saugant biologinę įvairovę.

Ilguoju laikotarpiu Islandijos mokslininkams reikės integruoti kelių disciplinų požiūrį: entomologiją, klimatologiją, uostų biosekuritą ir viešosios sveikatos apsaugą. Tik toks holistinis požiūris leis laiku identifikuoti tendencijas, numatyti rizikas ir parengti veiksmingas prevencines priemones, kurios apsaugotų tiek ekosistemas, tiek vietos bendruomenes.

Galiausiai svarbu neprarasti konteksto: uodai yra tik viena iš daugelio rūšių, kurių plitimas yra susijęs su globalizacija ir klimato pokyčiais. Stebėjimo priemonės Islandijoje ir kitose poliarinėse teritorijose turi būti sustiprintos, o rezultatai turi būti sistemingai dokumentuojami mokslinėse duomenų bazėse, kad būtų sudaryta išsami ir patikima informacijos bazė ateities sprendimams.

Šaltinis: sciencealert

Palikite komentarą

Komentarai