4 Minutės
Nauji įrodymai iš Toda olos
Archeologiniai kasinėjimai pietinėje Uzbekistano dalyje atskleidė augalinius ir įrankių pėdsakus, rodančius, kad Centrinės Azijos gyventojai mažiausiai prieš 9 200 metų rinko ir pjovė laukinį miežį įrankiais, panašiais į pjautuvus (dalges). Šis radinys išplečia elgesio ir kultūrinių žemdirbystės pirmtakų geografiją gerokai už tradiciškai minimo Derlingojo pusmėnulio ribų ir rodo, kad ankstyvieji maisto gamybos žingsniai galėjo būti plačiau paplitę negu manyta anksčiau.
Vaizdas į Surkhandarijos slėnį, kuriame yra Toda ola pietų Uzbekistane. Nuotrauka: Robert Spengler
Kasinėjimo metodai ir archeobotaninė analizė
Tarptautinė komanda, kuriai vadovavo Xinying Zhou (Institute of Vertebrate Paleontology and Paleoanthropology, Pekinas) ir kurią vietoje koordinavo Farhad Maksudov (Institute of Archaeology, Samarkandas), atliko stratigrafinius kasinėjimus Toda oloje, esančioje Surkhandarijos slėnyje. Iš olos seniausių sluoksnių archeologai iškasė akmeninius įrankius, anglis ir gerai išsilaikiusias augalines makropaliktuves.
Archeobotaninį tyrimą vedė Robertas Spengleris (Max Planck Institute of Geoanthropology), kuriame identifikuota gausybė laukinio miežio liekanų kartu su pistacijų kevalais ir obuolių sėklomis. Mikroskopinė bei nusidėvėjimo analizė kalkakmenio ašmenų ir skaldelių parodė dėvėjimo modelius, atitinkančius žolių ir javų pjovimą, panašius į tuos, kurie užfiksuoti įrankiuose, susijusiuose su ankstyvuoju derliaus skynimu ir protožemdirbyste kitur.
Šiuolaikinis laukinio miežio pavyzdys, kuriame atskiros grūdelės natūraliai atsiskiria nokstant. Nuotrauka: Robert Spengler
Pasekmės žemdirbystės kilmei
Šie radiniai kelia iššūkį supaprastintai versijai, kad pagrindinių javų, tokių kaip kviečiai ir miežiai, prijaukinimas kilo tik vienoje centro vietoje (Derlingajame pusmėnulyje) ir buvo tiesioginė klimato kaitos ar gyventojų spaudimo pasekmė. Vietoj to, Toda olos duomenys remia modelį, pagal kurį rinkėjai ir medžiotojai skirtinguose regionuose laipsniškai vystė derliaus skynimo, perdirbimo ir kitas kultūrines praktikas, kurios galų gale palankiai veikė augalų prijaukinimą.
Vyriausieji tyrėjai ragina atsargumą: iki šiol miežio liekanos atrodo morfologiškai laukinės ir dar neįrodyta, kad jos buvo sistemingai kultivuojamos. Tačiau pakartotinis derliaus skynimas naudojant dalges ir laukinių augalų įtraukimas į sezonines maisto gavybos praktikas yra elgsenos, galinčios iš anksto skatinti perėjimą prie kultivavimo. Kaip pažymi Xinying Zhou, "šis atradimas turėtų pakeisti mokslininkų supratimą apie perėjimą nuo rinkimo prie ūkininkavimo, nes jis parodo, kokios plačiai paplitusios buvo pereinamosios praktikos." Robertas Spengleris priduria, kad "vis daugiau tyrimų rodo, jog prijaukinimas gali vykti be sąmoningo, planinio veisimo — pakartotiniai žmogaus ir augalo kontaktai dažnai yra pakankami inicijuoti pokyčius."
Tolesni kasinėjimai, tikslingi plovimo (flotacijos) mėginiai, radiokarboninis datavimas ir morfometrinė grūdų liekanų analizė patikrins, ar šie rinkiniai atspindi nuskintus laukinius augynus, eksperimentinį laukinio miežio auginimą ar ankstyvą kultūrinį kultūrinių veislių perkėlimą iš kitų regionų. Jeigu pavyktų įrodyti kultivaciją, tai reikštų arba nepriklausomą žemdirbystės bandymą Centrinėje Azijoje, arba daug ankstyvesnį žemdirbystės tradicijų plitimą į rytus nei dabar manoma.
Eksperto įžvalga
Dr. Elena Rossi, fiktyvi archeobotanikė, turinti patirties neolitinių augalų naudojime, komentuoja: "Toda olos duomenys yra reikšmingi, nes dokumentuoja tiek įrankius, tiek augalus kontekste. Net jei miežiai yra morfologiškai laukiniai, nuolatinis žmonių rinkimas ir perdirbimas sukuria atrankos spaudimus, kurie galiausiai lemia prijaukinimą. Ši vietovė užpildo geografinius ir elgseninius tarpus mūsų ankstyvosios žemdirbystės modeliuose."
Išvados
Toda olos radiniai papildo siaurą vienos kilmės ankstyvosios žemdirbystės vaizdinį, fiksuodami sudėtingą augalų naudojimo elgseną Centrinėje Azijoje prieš 9 200 metų. Ar šios liekanos atspindi pakartotinį laukinių augynų skynimą, pradinį kultivavimą, ar ankstyvą kultūrinių praktikų perdavimą iš Derlingojo pusmėnulio, dar reikėtų nustatyti. Būsimieji daugiametrai tyrimai — jungiant archeobotaniką, akmens įrankių nusidėvėjimo analizę ir patikimą radiokarboninę chronologiją — išaiškins regiono vaidmenį pasaulinėje žemdirbystės ir prijaukinimo istorijoje.
Šaltinis: scitechdaily
Komentarai