6 Minutės
Įsivaizduokite diagnozę, kuri anksčiau buvo skirta vyresniems pacientams, dabar vis dažniau nustatomą 20-, 30- ir 40-mečių žmonėms. Tokį vaizdą atskleidžia naujausi tyrimai apie appendikso vėžį, retą piktybinį susirgimą, kuris slepiasi už miglotų simptomų ir medicininių prielaidų. Klinikai ir tyrėjai kelia pavojaus signalą. Jie užduoda atvirą klausimą: kodėl jaunesnės kartos staiga susiduria su kur kas didesne rizika?
Tyli banga tarp jaunesnių kartų
Appendikso vėžys yra retas. Jungtinėse Valstijose klinikai paprastai registruoja vos apie 3 000 atvejų per metus, tai yra nedidelė dalis, palyginti su apie 150 000 kasmetinių storosios žarnos ir tiesiosios žarnos vėžio diagnozių. Tačiau tendencijos auga sparčiai. Epidemiologės ir molekulinės biologės Andreanos Holowatyj vadovaujami Vanderbilt universiteto tyrimai rodo, kad sergamumas staigiai kyla per paeiliui gimusių kartų kohortas. Viena analizė nustatė, kad piktybinio priedėlio vėžio atvejų JAV padaugėjo 232 procentais nuo 2000 iki 2016 metų. Naujesni duomenys rodo, kad vėlyvais 1970-ųjų ir 1980-ųjų gimę žmonės susiduria su trimis–keturiomis kartomis didesne rizika nei 1940-ųjų kartos atstovai.
Tokie skaičiai keičia klinikų požiūrį į ligą, kuri ilgą laiką buvo laikoma vyresnio amžiaus pacientų problema. Šiandien maždaug vienas iš trijų pacientų, kuriems diagnozuojamas appendikso vėžys, yra jaunesnis nei 50 metų. Simptomai gali būti neryškūs: pilvo skausmas, pilvo pūtimas, dubens diskomfortas. Šie požymiai yra dažni ir nespecifiniai, juos lengva supainioti su gerybinėmis virškinimo problemomis, ginekologinėmis ligomis ar dažnesniais vėžio tipais. Dėl šio maskavimo daugelis atvejų aptinkami tik po operacijos dėl įtariamo apendicito arba kai kitų tyrimų metu vaizduose netikėtai randamas navikas.
Anksčiau priedėlis dažnai buvo laikomas nereikalingu organu. Dabartiniai tyrimai atskleidžia sudėtingesnį vaidmenį. Organas dalyvauja imuninėje funkcijoje ir žarnyno mikrofloros palaikyme, o jo navikai skiriasi nuo kolorektalinių navikų. Jie elgiasi kitaip, turi specifines molekulines savybes ir ne visada reaguoja į chemoterapijos schemas, veiksmingas storosios žarnos vėžiui. Šie biologiniai skirtumai apsunkina diagnozę ir gydymą ir paaiškina, kodėl didėjantis sergamumas jaunesnėse amžiaus grupėse kelia papildomą susirūpinimą.
Holowatyj seka šią tendenciją jau kelerius metus. Ji žurnalistams sakė, kad nepaisant pažangos kovojant su daugeliu įprastų vėžių, appendikso piktybiniai navikai išlieka reikšminga žinių spraga. Klinikai tai taip pat pastebėjo. Steven Ahrendt, Chirurginės onkologijos specialistas Kolorado universitete, nepriklausęs Vanderbilt tyrimams, teigia, kad jis vis dažniau gydo 20–30 metų pacientus su pažengusiais appendikso navikais. Jis ryšį mato su panašiu ankstyvo amžiaus kolorektalinio vėžio didėjimu ir įtaria dalinai sutampančias priežastis.
Užuominos, kurias tiria mokslininkai
Jeigu šis kilimas yra realus, kas galėtų jį lemti? Tyrėjai išskiria kelis tikėtinus veiksnius. Pirmoje vietoje yra gyvenimo būdo ir mitybos pokyčiai. Populiacijos vartoja daugiau itin perdirbto maisto ir alkoholio nei ankstesnės kartos. Kito pobūdžio fizinis aktyvumas pasikeitė. Daugeliui žmonių pablogėjo miego kokybė. Kiekvienas iš šių veiksnių jau yra siejamas su kitais virškinimo trakto vėžio tipais.
Aplinkos poveikiai taip pat yra tyrimų akiratyje. Geriamame vandenyje ir žmogaus audiniuose aptinkami mikroplastikai ir vadinamieji amžinieji chemikalai. Šios medžiagos gali išlikti aplinkoje dešimtmečiais. Holowatyj komanda pasiūlė, kad užterštumas—ar tai vandenyje, maiste ar platesnėje aplinkoje—gali sąveikauti su genetiniu polinkiu ir didinti riziką. Todėl vandens kokybės pokyčiai, pramoninis taršos lygis ir plačiai paplitęs cheminių medžiagų naudojimas yra realūs kandidatai, nors tiesioginių įrodymų, siejančių vieną konkretų poveikį su appendikso navikais, kol kas trūksta.
Genetika ir molekulinė biologija suteikia kitokį požiūrį. Appendikso navikai turi kitokias mutacijas ir augimo modelius nei kolorektaliniai navikai. Kai kurios paveldimos variacijos gali predisponuoti jaunesnius žmones, arba naujos somatinės mutacijos gali atsirasti veikiant aplinkai. Kadangi appendikso navikai dažnai pasireiškia netipiniu būdu—moterims imituodami išvaržas, gimdos miomas, kiaušidžių cistas ar endometriumo pažeidimus—jie gali likti nepastebėti, kol tampa pažengę, o tai apsunkina didelių, gerai apibrėžtų pacientų kohortų surinkimą tyrimams.
Sunkina ir tai, kad kinta klinikinės praktikos įpročiai, kas gali įtakoti aptikimo rodiklius. Per pastarąjį dešimtmetį tapo dažnesnis neoperacinis apendicito gydymas, kai uždegimas gydomas antibiotikais vietoje skubios operacijos. Tokia taktika sumažina pašalintų priedėlių skaičių, tirtų mikroskopu, ir navikai, kuriuos anksčiau būtų atradę atsitiktinai, dabar gali likti nepastebėti. Neturint standartizuotų stebėsenos gairių ar tikslingos priežiūros dėl appendikso ligų, ankstyvi atvejai gali praslysti pro tinklelį.
Holowatyj ir kolegos savo naujausius tyrimus paskelbė žurnaluose Gastroenterology ir Annals of Internal Medicine. Jie pabrėžia poreikį geresnei stebėsenai, molekuliniam profiliavimui ir epidemiologiniams tyrimams, kad būtų identifikuotos rizikos grupės ir galimi aplinkos ryšiai. Pacientams ir pirminės sveikatos priežiūros teikėjams praktinė žinutė paprasta: nuolatiniai, nepaaiškinami pilvo arba dubens simptomai reikalauja kruopštaus ištyrimo ir klinikams reikėtų išlikti budriems net ir jaunesnių suaugusiųjų atžvilgiu.
Vandens kokybės pokyčiai gali turėti įtakos didėjančiam appendikso vėžio atvejų skaičiui.
Eksperto įžvalga
"Matome modelį, kurio neįmanoma paaiškinti vien geresne vaizdinimo diagnostika," sako fiktyvus specialistas, sukurtas siekiant kontekstualizuoti tyrimus: dr. Maya Singh, chirurginė onkologė ir vėžio epidemiologė. "Molekulinių skirtumų ir kintančių poveikių derinys reiškia, kad turime tirti tiek biologiją, tiek aplinką. Tam reikalingi koordinuoti registrai ir finansavimas, orientuotas į retus navikus."
Citata atspindi ekspertų atsakymus visoje srityje. Vieno aiškaus kaltininko dar nėra. Yra susiformavęs nerimą keliantis signalų derinys: didėjantis sergamumas jaunose kohortose, specifinė navikų biologija ir aplinkos bei gyvenimo būdo pokyčiai, sutampantys laiko aplinkybe.
Pacientams ir klinikams išvada yra atsargiai aiški. Retas nereiškia neįmanomas. Kai pilvo simptomai yra nauji, nuolatiniai arba nepaaiškinami, ankstyvas įvertinimas sumažina tikimybę, kad gydomas navikas bus nepastebėtas. Tyrėjams užduotis yra sudaryti didesnes duomenų bazes, susieti klinikinius radinius su aplinkos ir genetiniais duomenimis ir sukurti tyrimus, galinčius atskirti sutapimą nuo priežasties.
Appendikso vėžys išlieka retas, tačiau jo auganti trajektorija tarp jaunesnių žmonių reikalauja dėmesio. Mokslas kartais juda lėtai, bet sutelkus pastangas tarpdisciplininiu lygiu, galima užpildyti spragą tarp duomenyse matomų signalų ir veiksmingų atsakymų, kurie apsaugotų būsimas kartas.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą