7 Minutės
Greičiausiai to nepastebite, kai paimate „be cukraus“ baltymų batonėlį arba išsitraukiate mažai kalorijų turinčią gazuotą sultį. Jis kvepia ir skonis panašus į cukrų, nekelia akivaizdžių gliukozės šuolių ir yra pateikiamas kaip „nekenksmingas“ sprendimas kalorijų mažinimui. Tačiau nauji laboratoriniai tyrimai kelia rimtą klausimą: ar eritritolis, cukraus alkoholis, randamas tūkstančiuose perdirbtų maisto produktų, gali palaipsniui ardyti smegenų natūralią apsaugą?
Kolorado universiteto mokslininkai veisė ląsteles, sudarančias kraujagyslių ir smegenų barjerą (kraujas–smegenys barjeras), ir jas eksponavo eritritolio koncentracijoms, panašioms į tas, kurios užfiksuojamos po saldinto gaivinančio gėrimo vartojimo. Rezultatas buvo daugiau nei ramus ląstelių atsakas: mokslininkai fiksavo grandininį reiškinį – stiprų oksidacinį stresą, antioksidacinės apsaugos praradimą, sutrikusią ląstelių funkciją ir kai kuriais atvejais ląstelių žūtį. Trumpai tariant: barjeras nusilpo.
Kaip saldiklis gali sutrikdyti smegenų apsaugą
Kraujagyslių ir smegenų barjeras veikia kaip atranka oro uosto saugumo patikroje: jis leidžia praeiti maistinėms medžiagoms ir gyvybiškai svarbiems molekulėms, bet blokuoja toksinus ir patogenus. Endotelio ląstelės ir jas palaikančios struktūros atlieka pagrindinį darbą, palaikydamos barjero sandarumą ir reguliuodamos medžiagų mainus. Kai šios ląstelės patiria oksidacinį stresą – biocheminį disbalansą, kuriame gausu reaktyvių deguonies ir azoto junginių (laisvųjų radikalų) – jų gebėjimas reguliuoti pralaidumą ir kraujagyslių tonusą suprastėja.
Kolorado tyrime eritritolis pajudino šį pusiausvyrą. Ląstelės gamino mažiau antioksidacinių apsauginių baltymų ir demonstravo daugiau pažeidimo žymenų, pavyzdžiui, padidintą lipidų peroksidaciją ir baltymų oksidaciją. Tuo pat metu saldiklis trikdė du esminius kraujagyslių elgsenos reguliatorius: azoto oksidą (NO), kuris atpalaiduoja kraujagysles, ir endoteliną‑1, kuris jas susiaurina. Kai azoto oksidas slopintas, o endotelinas‑1 padidėjęs, kraujagyslės gali likti susitraukusios tada, kai jos turėtų išsiplėsti. Toks disbalansas gali sumažinti deguonies ir maistinių medžiagų pristatymą į smegenų audinį – sąlygas, kurios palankios išeminio insulto vystymuisi, kai krešulys užblokuoja kraujotaką.
Buvo nustatytas ir kitas nerimą keliantis reiškinys. Kai formuojasi kraujo krešuliai, organizmas įprastai aktyvina audinių plazminogeno aktyvatorių (tPA), fermentą, padedantį skaidyti krešulius, kol jie nepadaro ilgalaikės žalos. Eksperimentuose eritritolis, atrodo, slopino šį atsaką kultūrose, todėl krešuliai galėjo išlikti ilgiau, o tai teoriškai didina insulto riziką ar pratęsia audinių pažeidimo laiką.
Šios mechanistinės užuominos dera su stebėtiniais epidemiologiniais duomenimis. Keletas stebimųjų tyrimų fiksavo didesnę širdies ir kraujagyslių įvykių dažnį tarp asmenų, kurių kraujyje nustatytas padidėjęs eritritolio kiekis. Vienoje didelėje kohorto studijoje dalyviai, patekę į aukščiausią eritritolio ekspozicijos kvartilę, turėjo maždaug dvigubą didelių kardiologinių įvykių riziką, palyginti su žemiausio kvartilio atstovais. Tokie duomenys kelia reikšmingą hipotezę, kurią verta papildomai patikrinti išsamiais tyrimais ir kontroliniais modeliais.
Kontekstas, atsargumo priemonės ir kodėl reikalingi papildomi tyrimai
Reikia atkreipti dėmesį į reikšmingus tyrimo ribotumus. Minimi eksperimentai buvo atliekami izoliuotose ląstelėse petri induose. Ląstelės, ištrauktos iš jų natūralios aplinkos, dažnai būna jautresnės streso veiksniams nei tos, kurios integruotos į vientisas kraujagysles ar viso organizmo sistemas. Tokiuose modeliuose trūksta įprasto kraujo srauto, imuninės sistemos sąveikų, hemodinamikos bei organų lygmens grįžtamųjų ryšių, kurie gali moduliuoti arba kompensuoti audinių reakcijas. Dėl šių priežasčių mokslininkai rekomenduoja tęstinius tyrimus, naudojant sudėtingesnius modelius – pavyzdžiui, mikrofluidinius „kraujagyslę ant lusto“ sistemų modelius, kurie geriau atkuria tekėjimą ir audinių architektūrą, taip pat kontroliuotas gyvūnų ir žmogaus tyrimus.
Vis dėlto pastebėti mechanizmai – oksidacinis stresas, pakitusi azoto oksido ir endotelin‑1 pusiausvyra bei sutrikusi krešulių rezoliucija – yra gerai žinomi vaskulinių ligų kintamieji. Tai yra patikimi patofiziologiniai veiksniai, prisidedantys prie aterosklerozės, hipertenzijos, endotelinės disfunkcijos ir insulto. Kad šie procesai būtų suaktyvinti eritritolio poveikio metu eksperimentinėje aplinkoje, turi klinikinę reikšmę ir negali būti ignoruojami kaip vien tik anekdotiški pastebėjimai.
Eritritolis užima specifinę vietą tarp cukraus pakaitalų. Tai cukraus alkoholis, kurį organizmas natūraliai gamina nedideliais kiekiais ir kuris randamas kai kuriuose vaisiuose, todėl jis iš dalies išvengė Pasaulio sveikatos organizacijos pastaruoju metu pateiktų atsargumo rekomendacijų dėl daugelio dirbtinių saldiklių. Eritritolis turi cukraus skonį – maždaug 70–80 % cukraus saldumo – ir kepinių bei kitų receptų ruošime elgiasi panašiai kaip cukrus, todėl maisto gamintojai jį vertina dėl technologinių savybių. Štai kodėl eritritolis tapo plačiai paplitęs: baltymų batonėliuose, energiniuose gėrimuose, „keto“ užkandžiuose ir tūkstančiuose perdirbtų maisto produktų jis dažnai figūruoja sudedamųjų dalių sąraše.
Reguliavimo institucijos, tokios kaip Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) ir Jungtinių Valstijų Maisto ir vaistų administracija (FDA), šiuo metu pripažįsta eritritolį saugiu remiantis prieinamais duomenimis apie trumpalaikį toksinį poveikį ir maistingumo profilius. Tačiau šis naujas tyrimas slopina vienareikšmiškumą ir skatina diskusiją apie nuoseklesnį rizikos vertinimą: saugumo vertinimai, paremti trumpalaikiais toksiškumo bandymais, gali nepripažinti subtilių, lėtinių efektų, kylančių po mėnesių ar metų pakartotinės ekspozicijos, ypač kai kalbame apie kraujagyslių ir smegenų sveikatą.
Be to, reikia atsižvelgti į vartotojų elgseną: daugelis žmonių vartoja kelis produktus per dieną, kuriuose yra eritritolio ir kitų saldiklių. Tokia dermė gali sukelti bendrą biologinį poveikį, kurio neįvertina atskiri saugumo testai. Epidemiologiniai stebėjimai, kuriuose naudojami kraujo biomarkeriai ir retrospektyvūs dietos duomenys, rodo koreliacijas, tačiau priežasties nustatymas reikalauja atsakingai suplanuotų prospektyvių tyrimų.
Ekspertų įžvalgos
„Panikai nėra vietos,“ sako dr. Laura Mendes, kraujagyslių fiziologė ir mokslo komunikatorė. „Tačiau situacijai verta skirti dėmesį. Kai junginys trikdo azoto oksido signalizaciją ir krešulių tirpinimo kelius modeliniuose sistemose, tai yra raudona vėliava. Tolesni žingsniai turėtų būti tikslingi gyvūnų tyrimai ir gerai suprojektuoti žmogaus bandymai, kuriuose matuojami kraujagyslių funkcijos rodikliai, krešėjimo biomarkeriai ir kognityviniai rezultatai išilgai laiko.“
Dr. Mendes papildo: „Klinikams ir vartotojams praktinis patarimas paprastas: vertinkite eritritolį taip, kaip bet kokį priedą – naudingą saikingai, abejojamą vartojant per daug. Jei kasdien naudojate kelis „be cukraus“ produktus, verta permąstyti šį įprotį ir apsvarstyti alternatyvas.“
Platesnė pamoka liečia maitinimosi mokslo dinamiką apskritai. Nauji maisto priedai gali būti greitai priimami pramonėje ir vartotojų kasdienybėje prieš suprantant ilgalaikį fiziologinį poveikį. Toks greitas pritaikymas sukuria kompensaciją: momentiniai privalumai, kaip mažiau kalorijų ir geresnė gliukozės kontrolė, turi būti palyginti su galimais chroniškais kaštais širdies, kraujagyslių ar smegenų sveikatai.
Iki kol nebus išsamiau patvirtintų žmogaus duomenų, asmenims, kurie intensyviai vartoja eritritolį — kasdien geria gazuotus gėrimus, valgo batonėlius ar serijinai vartoja mažai kalorijų užkandžius — gali būti verta persvarstyti vartojimą. Rekomenduojama dažniau rinktis visaverčius maisto produktus, stengtis mažinti perdirbtų saldiklių kiekį dietoje ir reikalauti iš gamintojų didesnės skaidrumo dėl naudojamų ingredientų ir jų koncentracijų. Taip pat verta remti tyrimus, kurie pereina nuo vienarūšių ląstelių modelių prie mikrofluidinių modelių, gyvūnų eksperimentų ir galiausiai randomizuotų klinikinių tyrimų, kurie atspindi, kaip mūsų kūnai iš tikrųjų funkcionuoja.
Galiausiai, sprendimai apie eritritolio vartojimą turėtų būti informuoti, pagrįsti dabartiniu mokslo lygiu ir atviri naujiems duomenims. Vartotojams rekomenduojama įvertinti savo bendrą perdirbtų saldiklių ekspoziciją, pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistais, ypač jei yra kraujagyslių rizikos veiksnių, ir stebėti tolimesnius mokslinių institucijų ir reguliatorių pranešimus. Mokslas juda toliau — svarbu, kad sprendimai būtų priimami remiantis nuosekliais, plačiais ir gerai suprojektuotais tyrimais.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą