7 Minutės
Galite turėti normalų kūno svorį ir vis tiek slėpti pavojų. Ar kūno masės indeksas (KMI) atskleidžia visą istoriją apie pažinimo sveikatą? Nauja magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) nuotraukų analizė rodo, kad paprastas skaičius ant svarstyklių neatsižvelgia į tai, kur riebalai kaupiasi – o jų lokalizacija gali būti svarbi smegenų sveikatai.
Kinijos mokslininkai išanalizavo beveik 26 000 žmonių duomenis iš vienos Jungtinės Karalystės vaizdų duomenų bazės, kurių vidutinis amžius buvo 55 metai, ir taikė statistinį metodą, vadinamą latentinių profilių analize, kad suskirstytų dalyvius pagal riebalų pasiskirstymą kūne. Vietoj to, kad kiekvieną asmenį žymėtų vien tik pagal KMI, tyrėjai leido MRT duomenims – matavusiems riebalus aplink organus ir įvairiuose audinių skyriuose – nustatyti pasiskirstymo modelius. Rezultatas: šeši aiškūs riebalų pasiskirstymo tipai, iš kurių du buvo netikėti ir ankstesniuose tyrimuose neidentifikuoti.
Rizikingų profilių analizė
Vienas iš profilių, kurį identifikavo tyrėjų grupė, pasižymėjo neįprastai dideliu riebalų kiekiu aplink kasa, kurį jie pavadino „kasai dominuojančiu“ (pancreatic-predominant) profiliu. Kitas priskirė prie to, ką klinikai kartais vadina „plonas‑riebus“ (skinny-fat) tipu: tai žmonės, kurie pagal KMI atrodo liekni arba normalaus svorio, bet vis tiek turi koncentruotas riebalų sankaupas aplink vidaus organus. Abu profiliai koreliavo su prastesniais smegenų vaizdavimo žymenimis – mažesniu smegenų tūriu, mažiau pilkųjų smegenų audinio ir daugiau baltosios medžiagos pažeidimų – kartu su prastesniais rezultatais pažinimo (kognityvinių) testų atlikime.
Šios asociacijos atnešė papildomus signalus: kasai dominuojantis ir plonas‑riebus pasiskirstymo modeliai buvo susiję su paspartėjusiu smegenų senėjimu ir didesne neurologinių diagnozių tikimybe. Šis platus diagnozių rinkinys apima įvairius sutrikimus, tokius kaip nerimo sutrikimai, išsėtinė sklerozė, insultas ir epilepsija. Tyrimas taip pat atskleidė lyties priklausomus skirtumus: paspartėjusio smegenų amžiaus žymenys aiškiau pasireiškė vyrams, tuo tarpu kasai dominuojantis modelis stipriau koreliavo su epilepsijos rizika moterims. Šie skirtumai pabrėžia, kad biologiniai ir hormoniniai veiksniai gali moduliuoti, kaip riebalų pasiskirstymas veikia smegenų sveikatą.
„MRT suteikia tikslų žemėlapį, kur riebalai sėdi kūne, o ne tik kiek jų yra,“ tyrimo radiologas Kai Liu paaiškino kolegoms. Duomenimis grįsta klasifikacija atskleidė pasiskirstymo tipus, kurių standartiniai rodikliai būtų praleidę, – pridūrė jis – ir panašu, kad šie tipai nepriklausomai didina neurodegeneracijos riziką. Šis požiūris perkelia diskusiją nuo vien tik kiekybės (kiek riebalų) prie kokybės ir vietos (kur jie kaupiami).
Kodėl vidiniai riebalai gali pakenkti smegenims? Visceraliniai bei ektopiniai riebalai – riebalinės sankaupos, esančios pilvo ertmėje ir aplink organus – yra metaboliniu požiūriu aktyvios. Jos išskiria uždegiminius mediatorius, tokius kaip citokinai, adipokinai ir hormonai, kurie gali keisti kraujagyslių funkciją, insulino signalizaciją ir imuninę veiklą. Per daugelį metų šie procesai gali paveikti smegenų struktūrą ir funkciją, prisidedant prie pilkosios medžiagos susitraukimo ir baltosios medžiagos pažeidimų. Dėl to gali blogėti pažinimo funkcijos, tokios kaip atmintis, dėmesys ir vykdomosios funkcijos.
Iš molekulinės perspektyvos, visceraliniai riebalai susiję su didesne uždegiminių biomarkerų koncentracija kraujyje: C reaktyvinis baltymas (CRB), interleukinas‑6 (IL‑6) ir kitų uždegiminių mediatorių pakitimai gali užgožti smegenų homeostazę. Taip pat riebalų audinys veikia lipidų metabolizmą ir gliukozės regulaciją, o ilgalaikė insulino atsparumo būsena glaudžiai susijusi su smegenų mikroangiopatija ir metaboline disfunkcija, galinčia skatinti neurodegeneracinius procesus. Visa tai sudaro biologinį mechanizmą, kuris gali tarpininkauti tarp riebalų lokalizacijos ir kognityvinių sutrikimų atsiradimo.
Kontekstas, ribotumai ir kas toliau
Tyrimas sustiprina medicinos moksle augančią nuomonę: KMI yra grubus rodiklis. Du žmonės su identišku KMI gali turėti labai skirtingą vidinį „landšaftą“. Vienas gali turėti daugiausia poodinių riebalų po oda, o kitas – perteklinį visceralinį riebalų sluoksnį, glaudžiai prigludusį prie kasos, kepenų ar širdies. Tokie vidiniai pasiskirstymo modeliai ilgainiui gali keisti riziką būdais, kurių KMI neatskleidžia.
Visgi yra svarbių atsargumo priemonių. Tyrimas yra kryžminis – tai vieno laiko momento „momentinė nuotrauka“ –, todėl jis negali įrodyti, kad riebalų pasiskirstymas sukelia smegenų degraduotąjį procesą. Dalyvių imtis daugiausia buvo vidutinio amžiaus ir visi buvo atrinkti Jungtinėje Karalystėje, o tai riboja rezultatų apibendrinamumą įvairioms populiacijoms. Norint patvirtinti priežastinius ryšius, reikės ilgalaikių (longitudinalinių) tyrimų, stebinčių, ar pasikeitimai riebalų pasiskirstyme prognozuoja būsimą pažinimo nuosmukį arba neurologinių ligų išsivystymą.
Be to, svarbu vertinti kitus kintamuosius: genetinius veiksnius, gyvenimo būdo modelius (mitybą, fizinį aktyvumą), metabolinius rodiklius (gliukozės ir lipidų profilį), vaistus ir socioekonomines sąlygas. Visi šie elementai gali tarpininkauti arba užmaskuoti ryšį tarp riebalų pasiskirstymo ir smegenų sveikatos. Todėl norint aiškiai išskirti nepriklausomą poveikį, reikalingi sudėtingesni daugiagebeliniai modeliai ir tarpininkaujantys mechanizmų tyrimai.
Jei būsimuose, gerai suplanuotuose tyrimuose bus patvirtinti šie profiliai, klinikinės pasekmės gali būti reikšmingos. Paprastinė profilaktika ir diagnostika, pavyzdžiui, reguliari MRT arba tiksliniai metaboliniai tyrimai, galėtų anksti identifikuoti rizikingiausius asmenis. Ankstyvas įsikišimas – gyvenimo būdo pokyčiai, mitybos korekcijos, fizinio aktyvumo programos arba individualizuota medicininė terapija – galėtų būti taikomas anksčiau, nei atsiranda reikšmingi smegenų pokyčiai. Tai reiškia, kad galime judėti nuo vien tik svorio vertinimo prie rizikos žemėlapio, kuris atsižvelgia į riebalų lokalizaciją ir metabolinę buklę.
Praktiniu požiūriu kyla klausimas: kas būtų ekonomiškai ir logistiškai prasminga? MRT yra informatyvus, bet brangus ir ribotai prieinamas. Todėl mokslininkai ir klinikai turės ieškoti pakaitinių, neinvazinių rodiklių arba algoritmo, kuris kombinuotų klinikinius duomenis, paprastus laboratorinius tyrimus (pvz., lipidų profilį, CRB) ir kūno apimčių matavimus, kad identifikuotų tuos, kuriems būtų labiausiai naudingas išsamus vaizdų tyrimas. Mokslinėje literatūroje taip pat auga susidomėjimas neinvazinėmis technologijomis, tokiomis kaip bioimpedanso analizė ir ultragarso įrenginiai, kurie galėtų papildyti rizikos vertinimą ir nukreipti, kas turėtų būti tiriamas MRT.
Eksperto įžvalga
Dr. Elena Márquez, neuroendokrinologė, nepritarianti tyrimui, teigia, kad šie atradimai atitinka ilgalaikes endokrinologijos išvadas: „Riebalai nėra inertiški. Jų lokalizacija lemia, kokius signalus jie siunčia. Visceraliniai riebalai elgiasi kaip endokrininis organas – gamindami citokinus ir hormonus, kurie gali paveikti kraujagyslių‑smegenų barjero integralumą ir nervų audinio sveikatą. Anksčiau nustatyti šie modeliai galėtų pakeisti mūsų požiūrį į pažintinio nuosmukio prevenciją.“
Tyrimas, paskelbtas žurnale Radiology, skatina permąstyti: smegenų sveikata iš dalies yra pasiskirstymo istorija, ne vien tik kaupimosi. Reikia klausti ne tik kiek riebalų nešiojate, bet kur jie nusprendžia įsikurti – ir ar medicina pasiruošusi perskaityti tą žemėlapį bei imtis veiksmų.
Šiame kontekste svarbu paminėti ir visuomenės sveikatos aspektus: visuomenės programos, skatinančios subalansuotą mitybą, reguliarią fizinę veiklą ir ankstyvą metabolinių rizikų identifikavimą, gali turėti įtakos ne tik širdies ir medžiagų apykaitos ligoms, bet ir ilgalaikei smegenų sveikatai. Politikos sprendimai, investicijos į prieinamą prevencinę diagnostiką ir švietimas apie tai, kaip kūno sudėjimas gali skirtis nepaisant panašaus svorio, gali padėti sumažinti ateityje išsivystančių neurologinių ligų naštą.
Galiausiai, šis tyrimas primena klinikams ir pacientams, kad reikėtų vienu žvilgsniu neapsiriboti KMI ar matuojamu svoriu. Jei paciento šeimos istorijoje yra neurodegeneracinių ligų arba metabolinių sutrikimų, arba jei yra kitų rizikos veiksnių, reikėtų apsvarstyti išsamesnį įvertinimą. Personalized medicine – personalizuota medicina – čia gali tapti svarbiu įrankiu: tikslinė diagnostika, kuri atsižvelgia į riebalų lokalizaciją ir metabolinį profilį, gali leisti anksti koreguoti riziką ir taip apsaugoti pažinimo funkcijas ateityje.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą