7 Minutės
Tai nebuvo atsitiktinės aukos. Nauji forensikos tyrimai ant Troisième caverne iš Goyet (Belgija) ištrauktų kaulų piešia griežtą vaizdą: lavonai elgti kaip medžiojama žvėris, apdoroti būdais, neatskiriami nuo skerdimų gyvuliams, o svarbiausia — kai kurie asmenys, atrodo, buvo svetimi vietinei grupei.
Per dešimtmetį vykusi Goyet kolekcijos peržiūra panaudojo senovės DNR, radiokarboninį datavimą, izotopinius „pirštų atspaudus“ ir skaitmenines rekonstrukcijas, kad iššifruotų ženklus, kurie tylėjo daugiau nei 40 000 metų. Rezultatas: įrodymai apie pasirinktinį kanibalizmą, datuojami maždaug 45 000–41 000 metų prieš dabar, kur tarp aukų išsiskiria suaugusios moterys ir vaikai. Šis modelis rodo, kad tai nėra tik išgyvenimo aktas ar nuostolių tvarkymas; jis gali reikšti socialinį lūžį, galbūt smurtinius susidūrimus tarp gretimų neandertalio grupių vėlyvojo vidurio paleolito laikotarpiu.
Dešimtmetį trukusi tarpdalykinė analizė, apjungianti senovės DNR sekvencijavimą, radiokarbono datavimą ir izotopų analizę, atskleidė pasirinktinio kanibalizmo požymius neandertaliečių populiacijoje Belgijoje. Tyrimas naudojo šiuolaikinius genetinius ir forensinius metodus, kad tiksliai atskirtų natūralią tąsą nuo tyčinio apdorojimo, taip pat nustatytų galimą aukų kilmę ir santykį su vietiniais gyventojais.
Peilių įpjovos, smūgio žymės ir šviežio kaulo lūžių geometrija rodo tyčinę disartikulaciją ir kaulų čiulpų ištraukimo technikas — tas pačias praktikas, kurias archeologai atpažįsta gyvulių apdorojimo kontekste tame pačiame tvenkinyje. Iš fragmentų atkurtos DNR profiliai rodo mažiausiai šešis individų rinkinius (ženklinami kaip GNx — „Goyet Neandertal x“), o genetiniai požymiai užuomina, kad kai kurie asmenys priklausė kitai populiacijai nei nuolatiniai urvo gyventojai. Kitaip tariant: čia nebuvo paprastai grupės nariai, mirę ir suvartoti badas ištikus — jie atrodo kaip svetimi.
Mokslinis kontekstas ir metodai
Tyrimų komanda sujungė metodus iš kelių disciplinų. Iš labai mažų kortikalinių fragmentų sekvencijuota senovės DNR leido nustatyti biologinį lytį ir giminystės žymenis. Radiokarboninis datavimas susiejo radinius su siauru laiko tarpu, kai neandertaliečių populiacijos Šiaurės Europoje patyrė didėjančią ekologinę įtampą ir kultūrinę fragmentaciją. Izotopinė analizė — matuojant anglies, azoto ir kitų elementų santykius — padėjo atsekti, kur asmenys greičiausiai gyveno ir ką valgė gyvenimo metu, leidžiant tyrėjams atskirti vietinius nuo ne vietinių.
Skaitmeninė rekonstrukcija čia pasirodė kaip tylusis herojus. Labai fragmentuoti kaulai buvo virtualiai surinkti ir modeliuoti taip, kad mikroskopinės įpjovos ir smūgio ženklai būtų įskaitomi su užtikrintumu. Toks tikslumas leido atskirti netikslų mechaninį pažeidimą nuo aiškių tyčinio apdorojimo pėdsakų, kuriuos galima interpretuoti kaip ketinimą valgyti ar kitaip sistemingai naikinti kūno dalis.
Šios tiriamosios priemonės neapsiribojo vien tyrimais laboratorijoje: archeologinė kontekstualizacija — sluoksnių analizė, stratigrafija ir radinių išsidėstymas urve — suteikė papildomą lygį interpretacijai. Pavyzdžiui, įrenginių, įrankių nuolaužų ir gyvūnų kaulų apdorojimo pėdsakų koegzistavimas tų pačių sluoksnių lygmenyse leidžia palyginti žmogaus ir gyvūnų apdorojimo technikas. Tokia sintezė — genetika, izotopai, forensika ir archeologija — yra būtina, kad būtų galima pagrįstai teigti apie kultūrines praktikas, tokias kaip pasirinktinio kanibalizmo praktika.
Kas tai reiškia mūsų supratimui apie vėlyvąjį neandertaliečių gyvenimą? Pirma, tai komplikuoja seną vaizdinį apie mažas, izoliuotas grupes, kurios visada gyveno artima gimine grįsta harmonija. Teritorijos, išteklių ar poravimosi tinklų konkurencija galėjo sukelti mirtinas konfrontacijas. Tokiu požiūriu kanibalizmas tampa ne vien išgyvenimo aktu, bet ir galimu tarpgrupinio priešiškumo reiškiniu — ritualizuoto smurto ar stiprinimo praktika po konfliktų.
Be to, atradimas leidžia užduoti platesnius klausimus apie socialinius santykius neandertaliečių populiacijose: kaip sprendimų priėmimo mechanizmai, autoritetas ir giminystės struktūros galėjo nulemti sprendimus dėl elgesio su pažeidžiamais asmenimis? Kokia buvo moterų ir vaikų statusas skirtingose grupėse, jei jie dominuoja tarp aukų? Tokios problemos reikalauja ne tik biologinių įrodymų, bet ir sudėtingesnių antropologinių interpretacijų.
Metodologiniai niuansai yra svarbūs interpretacijoje. Pavyzdžiui, cut mark (įpjovos) dydis, padėtis ir gylis, kartu su lūžių modeliais, padėjo nustatyti, kad dauguma apdorojimo veiksmų buvo atliekami greitai ir sistemingai — tai labiau atitinka apdirbimo praktiką nei atsitiktinį siaubingą smurtą. Be to, kaulų čiulpų ištraukimas rodo interesą maistiniam turiniui, bet pasirinktinumas — moterų ir vaikų perrezonavimas — nurodo į socialinius motyvus, o ne vien pragyvenimo strategiją.
Radiokarboninis datavimas, atliekamas keliais nepriklausomais laboratoriniais bandymais, supaprastino datavimo neapibrėžtumą ir sustiprino chronologinį rėmą: periodas, kai buvo nustatyti apdorojimo ženklai, sutampa su klimatinėmis permainomis ir galimu konkurentų atsiradimu. Izotopinė geografija, naudojant stabilų anglies ir azoto santykį, suteikė duomenų apie mitybą ir judėjimo modelius, leidusius atskirti vietinius dietinius signalus nuo tų, kurie priklausė asmenims, kilusiems iš kitų regionų ar ekologinių nišų. Genetinis atskyrimas tarp GN profilių parodė, kad bent keli individai turėjo kilmės požymių, nesutampančių su daugumos urvo gyventojų genetiniais pėdsakais.
Tyrimo metu taip pat buvo aptartos alternatyvios hipotezės, įskaitant ritualinę humaninių palikuonių tvarką, sveikatos krizės ir epidemijų scenarijus, taip pat ekologinį streso scenarijų, kuriame kanibalizmas būtų reakcija į maisto trūkumą. Tačiau daugelis šių hipotezių neatitinka surinktų duomenų kombinacijos: tolygus peilių žymių pasiskirstymas, konkrečios aukų demografinės charakteristikos (moterų bei vaikų dominavimas) ir genetinis neatitikimas rodo, kad minimaliai tikėtina vien maisto stokos motivacija.
Dėl to kaltinimo spektras pasvirsta link tarpgrupinių susidūrimų interpretacijos — įvykiai, kai viena grupė sumedžioja arba pagrobia svetimus asmenis, o vėliau sistemingai apdoroja jų kūnus kaip galios demonstravimo, bausmės ar priebėgomumo ženklą. Tokios praktikos etnologinėse analogijose kartais siejamos su teritorijų poėmiais, kerštu ar gynybine taktika.
Neandertaliečių palaikai iš Troisième caverne Goyet (Belgija). Labai fragmentuoti kaulai rodo šviežio kaulo lūžimo ir smūgio charakteristikas, patvirtinančias tyčinį kūnų apdorojimą. Asmenys (GNx — „Goyet Neandertal“ x), kurių mažiausiai yra šeši, buvo identifikuoti genetinėmis analizėmis: XX žymi moterišką lytį, XY — vyrišką lytį.
Vis dėlto lieka neišspręstų klausimų. Ar šie veiksmai buvo epizodiniai, pavieniai incidentai, ar jie buvo ilgalaikės praktikos dalis, kartojusi per kartas? Ar kontaktas su atsirandančiais Homo sapiens turėjo poveikį socialiniam peizažui taip, kad padidintų tarpgrupinę įtampą ir paskatintų tokius konfliktus? Ar ginklų technologijų, medžioklės strategijų arba klimato svyravimų permainos pakeitė neandertaliečių teritorijų ribas ir elgseną?
Ateities tyrimai priklauso nuo metodų tobulinimo ir plataus tarpdisciplininio požiūrio. Senovės DNR technologijos nuolat gerėja, leidžiant rekonstruoti platesnius genetikos tinklus ir ryšius tarp skirtingų grupių. Pažangesnės izotopų analizės, įskaitant svyruojančių izotopų kartografavimą, gali tiksliau atsekti judėjimo maršrutus. Taip pat skaitmeninės rekonstruavimo ir 3D mikroskopijos taikymas leis dar detaliau interpretuoti peilių ir smūgių žymes, tuo pačiu sumažinant interpretacijų subjektyvumą.
Galiausiai, ši istorija pabrėžia, kaip trapūs ir sudėtingi buvo vyresnės žmogaus rūšys socialiniai tinklai prieš paskutinįjį ledynmetį. Neandertaliečiai — ne monolitinė grupė su vienodomis praktikomis — veikiau buvo heterogeninės bendruomenės, kuriose konkurencija, partnerystės, genetinis mainai ir konfliktai formavo kultūrinę dinamiką. Kanibalizmo atvejis Goyet suteikia reikiamą laiko akimirką šiai dinamikai suvokti glaudžiau ir giliau.
Apibendrinant: Goyet radiniai sustiprina idėją, kad vėlyvieji neandertaliečiai susidūrė su socialiniais ir ekologiniais iššūkiais, kurių sprendimo būdai galėjo būti smurtiniai ir pasirinktiniai. Tokie atradimai keičia mūsų suvokimą apie praeitį ir verčia persvarstyti, ką reiškia „žmoniškumas“ kompleksiškai ir dinamiškai evoliucijos kontekste.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą