5 Minutės
Tyrimas ir pagrindinės išvados
Didelis, preliminarus Danijos tyrimas, stebėjęs daugiau nei 85 000 suaugusiųjų, praneša, kad labai žemas kūno masės indeksas (KMI) siejamas su žymiai didesne ankstyvos mirties rizika. Pristatytas kaip konferencinis pranešimas Europos diabeto tyrimų asociacijos metiniame susitikime, analizė atskleidžia U formos ryšį tarp KMI ir mirtingumo: mažiausios ir didžiausios KMI kategorijos turėjo didžiausią riziką, o vidutinė grupė — mažiausią.
Naudodami KMI 22.5–24.9 kaip atskaitos reikšmę, tyrėjai nustatė, kad žmonių su KMI mažesniu nei 18.5 rizika anksti mirti buvo beveik tris kartus didesnė. Dalyviai, esantys mažesnėje tradicinės „sveikos“ ribos dalyje, taip pat rodė padidėjusią riziką: KMI 18.5–19.9 maždaug padvigubino mirtingumo riziką, o KMI 20.0–22.4 lėmė maždaug 27 % didesnę riziką, palyginti su atskaitos grupe. Aukštesnėje pašvaisčioje, žmonės su KMI tarp 25 ir 35 nenustatė nuoseklaus mirtingumo padidėjimo; tik labai aukštas nutukimas (KMI ≥40) buvo susijęs su reikšmingu rizikos padidėjimu (apie 2,1 karto).
Šie rezultatai dar nėra recenzuoti ir juos reikėtų vertinti atsargiai. Duomenų rinkinys buvo surinktas iš asmenų, kuriems dėl klinikinių priežasčių atlikta kūno vaizdinė diagnostika, todėl galimas atrankos šališkumas. Tyrėjai taip pat pažymi galimybę atvirkštinės priežasties: ligos sukeltas svorio netekimas gali paaiškinti dalį ryšio tarp žemo KMI ir mirtingumo. Vis dėlto šis modelis palaiko ankstesnius duomenis, kad itin liesas kūno svoris yra sveikatos rizika ir kad ryšys tarp kūno svorio ir ilgaamžiškumo yra sudėtingas.
Mokslinis fonas ir ribotumai
KMI — santykis tarp svorio ir ūgio kvadrato — išlieka plačiai naudojamas klinikoje ir visuomenės sveikatoje dėl paprastumo skaičiavime. Tačiau KMI yra grubus rodiklis: jis neatpažįsta riebalų nuo raumenų, neįvertina riebalų pasiskirstymo (visceraliniai prieš poodinius), ir neperteikia skirtumų, susijusių su amžiumi, lyčimi, etnine kilme, mityba ar fiziniu aktyvumu. Standartinės šio rodiklio ribos buvo nustatytos remiantis istoriniais duomenimis iš riboto Europos vyrų imties; daugelis ekspertų teigia, kad šios ribos nėra universaliai tinkamos.
Danų komanda siūlo, kad KMI intervalas, susijęs su mažiausiu mirtingumu jų imtyje, gali būti platesnis ir šiek tiek aukštesnis už tradicines „sveikas“ ribas — galbūt KMI 22.5–30. Ši hipotezė sutampa su kitais tyrimais, kurie praneša apie vadinamąjį „nutukimo paradoksą", kai vidutiniškai didesnis KMI kai kuriais atvejais siejamas su palyginamu ar net geresniu rezultatu. Tačiau kadangi tyrimo dalyviai turėjo klinikinę vaizdinę diagnostiką, imtis gali per daug atspindėti žmones, kuriems įtariamos sveikatos problemos, o kiti konfounderiai (rūkymas, socioekonominis statusas, netyčinis svorio netekimas) galėjo paveikti rezultatus.
Fiziologiniai mechanizmai ir klinikinės pasekmės
Žemas kūno svoris gali atspindėti lėtinį nepakankamą maitinimą, raumenų sunykimą (sarkopeniją) arba aktyvią ligą. Badas arba ilgalaikė liga sukelia katabolinę būklę, kai organizmas skirsto energiją kritiškai svarbiems organams, tokiems kaip smegenys, o imuninė funkcija ir audinių atstatymas prastėja. Pavyzdžiui, pacientams, gydomiems nuo vėžio, iš anksto turimi riebalų ir raumenų atsargos gali lemti atsparumą gydymui sukeliamam svorio netekimui ir įtakoti atsistatymą. Netyčinis svorio netekimas taip pat yra pripažintas ankstyvas ligų, tokių kaip piktybiniai navikai ar 1 tipo cukrinis diabetas, požymis, todėl žemas KMI gali būti ženklas, o ne tiesioginė padidėjusios mirtingumo priežastis.
Populiaciniu lygmeniu šie radiniai skatina niuansuotesnį KMI naudojimą klinikiniuose sprendimuose. Priklausomybė nuo KMI ribų dėl prieigos prie gydymo ar chirurginio tinkamumo turėtų būti subalansuota su kitais matavimais: kūno sudėties analize, funkcinių gebėjimų vertinimais, kraujo biomarkeriais ir klinikine anamneze. Pažanga gydant su nutukimu susijusias būkles — geresni vaistai, patobulinta širdies ir kraujagyslių priežiūra bei cukrinio diabeto valdymas — taip pat gali pakeisti rizikos pasiskirstymą, susijusį su kūno svoriu.
.avif)
Eksperto įžvalga
"Šie rezultatai pabrėžia, kad kontekstas svarbus", sako dr. Emma Solberg, fikcinė klinikinė epidemiologė ir mokslo komunikatorė. "KMI gali signalizuoti riziką populiaciniu lygiu, bet klinikams reikalingi papildomi įrankiai — raumenų masės matavimai, silpnumo (frailty) balai ir susiję laboratoriniai tyrimai — kad nustatytų individualią riziką. Svarbu: nepaaiškinamas svorio netekimas bet kuriame KMI reikalauja skubių tyrimų."
Išvados
Danų analizė papildo augantį įrodymų rinkinį, kad ryšys tarp KMI ir mirtingumo nėra tiesinis. Labai žemas KMI siejamas su žymiai didesne ankstyvos mirties rizika, tuo tarpu vidutinis antsvoris gali nepadidinti mirtingumo tokiu pat būdu. Tyrimas pabrėžia KMI, kaip vienintelio sveikatos mato, ribotumą ir akcentuoja poreikį išsamesniam klinikiniam įvertinimui bei tolimesniems tyrimams — pageidautina recenzuojamiems, reprezentatyviems ir pakoreguotiems dėl konfounderių — prieš keičiant populiacijos gaires. Klinicistams ir visuomenės sveikatos specialistams praktinė žinia yra subalansuota: stebėti nepaaiškinamą svorio netekimą, vertinti kūno sudėtį ir funkciją bei traktuoti KMI kaip vieną iš platesnio klinikinio vaizdo elementų.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą