7 Minutės
Nauji tyrimai rodo, kad daugelis žmonių, sergančių lėtiniu nuovargio sindromu (LNS), turi neidentifikuotų kvėpavimo sutrikimų, kurie gali stiprinti nuovargį, kognityvinį miglotumą ir padėti paaiškinti po fizinio ar protinio krūvio pastebimus stiprius simptomų pablogėjimus, vadinamus post-exertine malaise (po-krūvio blogėjimu).
Mokslininkai nustatė, kad dauguma LNS sergančių asmenų tuo pat metu susiduria su paslėptais kvėpavimo elgesio pokyčiais. Šie kvėpavimo sutrikimai gali sustiprinti nuovargį ir padėti suprasti, kodėl simptomai linkę blogėti po įprastinės veiklos ar nedidelio streso.
Atraskite tylų lėtinio nuovargio veiksnį
Lėtinis nuovargio sindromas, dar vadinamas mioalginiu encefalomielitu arba ME/CFS, palieka daug pacientų gilų nuovargį, mąstymo neaiškumą ir dažnai sąlyginai stiprų pablogėjimą po nedidelės fizinės ar psichinės apkrovos. Iki šiol daugiausia dėmesio sulaukė imuniniai, medžiagų apykaitos ir autonominės nervų sistemos sutrikimai, tačiau naujas tyrimas atkreipia dėmesį į bazinį fiziologinį aspektą: disfunkcinį kvėpavimą ir hiperventiliacijos epizodus, kurių pacientai dažnai nepastebi arba nepriskiria rimtai reikšmei.
Tyrimą, vadovaujant Icahn School of Medicine tyrėjams, sudarė kvėpavimo modelių ir kardiopulmoninių reakcijų analizė ME/CFS turinčių asmenų ir sveikų kontrolinių dalyvių grupėse. Tyrėjai nustatė, kad kvėpavimo anomalijos yra dažnos ME/CFS pacientų tarpe ir gali būti susijusios su disautonomija — autonominės nervų sistemos disbalansu, reguliuojančiu širdies ritmą, kraujagyslių tonusą ir kitas nevalingas funkcijas.
Kaip tyrimas vertino kvėpavimą ir krūvį
Norėdami ištirti ryšį, tyrėjai įtraukė 57 asmenis, kuriems diagnozuotas lėtinis nuovargio sindromas, ir 25 amžių bei fizinio aktyvumo lygiu suderintus sveikus savanorius. Visi dalyviai atliko kardiopulmoninį krūvio testą (CPET) dviem dienomis iš eilės — tai objektyvus ir griežtas būdas įvertinti, kaip širdis, plaučiai ir raumenys reaguoja į krūvį. Testavimo metu fiksuotos širdies susitraukimų dažnis, kraujospūdis, deguonies suvartojimas (įskaitant piko VO2), deguonies ekstrakcijos efektyvumas, kvėpavimo dažnis, kvėpavimo modelis ir end-tidal CO2, rodantis iškvepiamo CO2 kiekį.
CPET yra jautrus metodas, leidžiantis atskirti dažniausias dusulio ir nuovargio priežastis, bet taip pat atskleidžia ir disfunkcinio kvėpavimo modelius: rapidiniai ar paviršutiniški įkvėpimai, dažni gilūs atodūsiai, krūtininis kvėpavimas, nepanaudojantis diafragmos, arba prasta koordinacija tarp pilvo ir krūtinės judesių. Tokie kvėpavimo modeliai gali būti subtilūs, pasireikšti tiek ramybės metu, tiek reaguojant į fizinį krūvį, ir dažnai lieka nepastebėti pacientų, ypač jeigu simptomai supainioti su nuovargio ar širdies sutrikimų požymiais.
Ką tyrėjai rado — ir kodėl tai svarbu
Pagrindinis deguonies suvartojimas (VO2 max) buvo panašus tarp grupių, o tai reiškia, kad vien aerobinis pajėgumas negali paaiškinti daugumos simptomų. Tačiau kvėpavimo anomalijos pasitaikė žymiai dažniau ME/CFS pacientų grupėje: 71 % parodė disfunkcinio kvėpavimo, hiperventiliacijos ar abiejų požymių. Beveik pusė pacientų demonstravo netaisyklingą kvėpavimo modelį testavimo metu, palyginti su tik keturiais kontrolinės grupės dalyviais. Apie trečdalis pacientų hiperventiliavo, kai kontroliuos dalyvių tai pasitaikė retai — tik vienam. Devyni ME/CFS dalyviai patyrė ir disfunkcinį kvėpavimą, ir hiperventiliaciją tuo pačiu metu — tokia kombinacija nebuvo aptikta tarp sveikųjų savanorių.
Kodėl tai turi reikšmės? Tiek disfunkcinis kvėpavimas, tiek hiperventiliacija gali sukelti galvos svaigimą, dusulį, širdies plakimą, krūtinės diskomfortą, sutrikusį susikaupimą ir išsekimą — simptomus, kurie imituoja arba sustiprina lėtinį nuovargį. Kai kvėpavimo mechanika sutrinka kartu su autonominės nervų sistemos disfunkcija, tai gali papildomai skatinti post-exertinę blogėjimą — būklę, kai po fizinio ar psichinio krūvio simptomai pablogėja ryškiau ir ilgiau nei įprasta.
Tyrėjai siūlo mechanistinį ryšį: disautonomija, dažnai pasitaikanti ME/CFS pacientams kaip ortostatinė netolerancija (blogėjimo pojūtis stovint arba sėdint), gali padidinti širdies ritmą ir inicijuoti netaisyklingą, spartesnį kvėpavimą. Ši kaskada gali sukelti atgalinį ryšį, didinantį simptomų intensyvumą vietoje jų sumažinimo. Kitaip tariant, autonominių reakcijų ir kvėpavimo sąveika gali palaikyti arba padidinti simptomų kilpą — nuo širdies ritmo svyravimų iki hipoksijos pojūčių ar cerebrovaskulinių perfuzijos pokyčių, kurie dar labiau komplikuoja kognityvines ir energijos valdymo problemas.
Plaučių fizioterapija ir mažos rizikos intervencijos, kurias verta išbandyti
Nors reikalingi tolimesni tyrimai ir didesni klinikiniai bandymai prieš plačias gydymo rekomendacijas, šie duomenys nurodo praktines, žemos rizikos strategijas, kurios gali padėti daliai pacientų. Rekomenduojamos priemonės apima struktūrizuotą kvėpavimo permokymą (dažnai taikomą plaučių fizioterapijoje), švelnią kvėpavimo koncentracijos kondicionavimo veiklą, pavyzdžiui, plaukimą ar jogos kvėpavimo pratimų praktiką, bei biofeedback sistemų naudojimą, kurios stebi iškvepiamo CO2 ir padeda pacientui išmokti lėtesnį, gilesnį arba seklų kvėpavimą pagal situaciją, ypač aptikus hiperventiliacijos epizodą.
Tokios intervencijos gali būti pritaikytos individualiai: kvėpavimo technikos (diafragminė respiracija, kontroluotas lėtas kvėpavimas, ritminė kvėpavimo kontrolė) mokomos palaipsniui ir derinamos su energijos planavimu bei fiziologijos edukacija. Biofeedback priemonės, matuojančios end-tidal CO2 arba kapnografiją, suteikia objektyvų rodiklį, kad hiperventiliacija tikrai vyksta, todėl pacientas ir terapeutas gali koreguoti metodus realiu laiku. Tokios intervencijos paprastai yra žemos rizikos, neinvazinės ir gali būti derinamos su kitomis reabilitacijos priemonėmis.
Vyresnysis tyrimo autorius Dr. Benjamin Natelson atkreipė dėmesį, kad kvėpavimo anomalijų identifikavimas atveria kelią naujiems gydymo tyrimams, orientuotiems į simptomų mažinimą. Pirmoji autorė Dr. Donna Mancini pabrėžė, kad disfunkcinis kvėpavimas gali pasireikšti ramybės būsenoje ir dažnai lieka nepastebėtas pacientų — todėl kruopšti vertinimo vadyba yra būtina. Klinikinėje praktikoje svarbu ne tik užduoti klausimus apie kvėpavimo pojūčius, bet ir atlikti paprastus objektinius testus, pvz., kapnografiją ar trumpą CPET analizę, kai tai įmanoma.
Ką turėtų žinoti gydytojai ir pacientai
- Vertinimas: apsvarstykite disfunkcinio kvėpavimo patikrinimą pacientams su nepaaiškinamu nuovargiu ar po-krūvio blogėjimu, ypač jei stebima ortostatinė netolerancija ar kitų disautonomijos požymių.
- Tyrimai: kardiopulmoninis krūvio testas (CPET) ir paprasti end-tidal ar iškvepiamų dujų (CO2) matavimai gali padėti atskirti hiperventiliaciją nuo kitų dusulio priežasčių ir suteikti objektyvių rodiklių tiek diagnostikai, tiek sekti gydymo poveikį.
- Gydymo galimybės: kvėpavimo permokymas, reguliuojamas kvėpavimo ritmas, jogos kvėpavimo praktikos ir laipsniškas fizinis kondicionavimas, kuriame pabrėžiama oro kontrolė, yra prasmingi tolesni žingsniai, kuriuos verta išbandyti valdomuose klinikiniuose tyrimuose ar individualizuotoje reabilitacijoje.
Ekspertų įžvalgos
„Kvėpavimas yra prieinama terapinė kryptis,“ sako Dr. Rachel Kim, kvėpavimo fiziologė ir klinikė, nekomplikuota tyrime. „Kvėpavimo mechanikos perkėlimas ir treniruotė gali pakeisti simptomus ir pagerinti autonominį balansą kai kuriems pacientams — tai nėra visagalis sprendimas, tačiau tai nebrangi, mažos rizikos intervencija, kuri nusipelno kontroliuotų tyrimų ME/CFS populiacijoje.“
Ši tyrimų kryptis peržiūri dalį lėtinio nuovargio kaip potencialiai modifikuojamą per kvėpavimo ir autonominį požiūrį. Ateities žingsniai turėtų būti randomizuoti klinikiniai tyrimai, vertinantys, ar tikslinės kvėpavimo pratybos, biofeedback ar kombinuotos reabilitacijos programos gali sumažinti po-krūvio blogėjimo dažnį ar intensyvumą ir pagerinti kasdienį funkcionavimą ME/CFS turinčių žmonių gyvenime.
Praktiniai klinikiniai aspektai: gydytojai turi atsižvelgti į keletą niuansų — rotaciniai diagnozavimo įrankiai (CPET, kapnografija), individualizuotos kvėpavimo terapijos programos, ir tarpdisciplininis požiūris, apimantis neurologiją, pulmonologiją, kardiologiją bei reabilitaciją. Pacientams svarbu aiškiai paaiškinti, kad kvėpavimo pratimai nėra stebuklingas išgydymas, bet gali būti vertinga dalis platesnės strategijos, skirtos simptomų valdymui ir gyvenimo kokybės gerinimui. Galiausiai, gydytojai turėtų dokumentuoti kvėpavimo modelius, stebėti atsaką į intervencijas ir dalintis rezultatais mokslinėje bendruomenėje, kad būtų galima greičiau išplėtoti įrodymais grįstas rekomendacijas.
Tyrimo ribotumai, kuriuos verta paminėti: tyrimo imtis nebuvo labai didelė, jo dalyviai atstovavo tam tikrą demografinę grupę, o ilgesnio laikotarpio stebėjimai ir intervencijų bandymai dar nebuvo atlikti. Ateities darbai turėtų spręsti šiuos trūkumus, įtraukiant didesnes ir įvairesnes pacientų kohortas, ilgalaikius stebėjimus ir randomizuotas intervencijų studijas, kad būtų galima patikimai nustatyti priežastinį ryšį ir klinikinį efektyvumą.
Apibendrinant: šie rezultatai pabrėžia, kad kvėpavimo sutrikimai ir hiperventiliacija yra reikšmingi veiksniai ME/CFS pacientų simptomų profilyje. Tikslinis vertinimas ir mažos rizikos kvėpavimo intervencijos gali suteikti naują kryptį simptomų valdymui, pabrėžiant tarpdisciplininį požiūrį ir poreikį tolimesniems kontroliniams tyrimams.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą