7 Minutės
Naujausi Jungtinių Valstijų tyrimai atskleidžia nerimą keliančią tendenciją: vis daugiau suaugusiųjų praneša apie atminties, dėmesio ir sprendimų priėmimo sunkumus — ypač tarp jaunesnių nei 40 metų asmenų. Dekadą apimanti analizė, atlikta remiantis milijonų apklausos atsakymų duomenimis, rodo, kad socialiniai ir ekonominiai veiksniai gali reikšmingai keisti kognityvinę sveikatą jaunesnėse kartose.
Ką parodė didelis tyrimas
Universiteto of Utah mokslininko Ka‑Ho Wong vadovaujama tyrėjų grupė išanalizavo daugiau nei 4,5 milijono atsakymų, surinktų 2013–2023 metais, siekdama sekti savarankiškai pranešamą kognityvinę negalią JAV suaugusiųjų populiacijoje. Tyrimo autoriai kognityvine negalia apibrėžė rimtas problemas su atmintimi, koncentracija ar sprendimų priėmimu, atmetant respondentus, kurie teigė turintys depresiją.
Svarbiausi skaičiai yra įspūdingi. Bendrai suaugusiųjų dalis, pranešusių apie rimtas kognityvines problemas, padidėjo nuo 5,3 procento 2013 m. iki 7,4 procento 2023 m. Dar labiau išsiskiria 18–39 metų amžiaus grupė: jų pranešimų dažnis per dešimtmetį beveik padvigubėjo — nuo 5,1 proc. iki 9,7 proc.
Savarankiškai praneštos kognityvinės negalios rodikliai išaugo daugelyje amžiaus grupių, išskyrus 70 metų ir vyresnius.
Kam tai labiausiai paveikė ir kodėl tai svarbu
Tyrimas neapsiribojo vien bendrųjų skaičių skaičiavimu. Jis parodė aiškias tendencijas, susijusias su pajamomis, išsilavinimu ir rase. Suaugusieji, kurių metinės pajamos buvo mažesnės nei 35 000 JAV dolerių, ir asmenys su mažesniu išsilavinimu patyrė didesnį padidėjimą nei vidutinė tendencija. Tarp rasinių ir etninių grupių aukščiausius rodiklius nurodė Amerikos indėnai ir Aliaskos vietiniai gyventojai.
Vaskulinės neurologijos specialistas Adam de Havenon iš Yale universiteto, vienas iš bendraautorių, pažymi, kad šie rezultatai liudija socialinių determinančių vaidmenį. Pasak jo, atminties ir mąstymo problemos atrodo didėjančios labiausiai tarp žmonių, kurie jau patiria struktūrines nelygybes — tai turi rimtų visuomenės sveikatos ir politikos pasekmių.
Kontekste verta paminėti, kad CDC metinės apklausos 2022 m. apytiksliai nurodė, jog 13,9 proc. JAV suaugusiųjų turi kognityvinę negalią, todėl tai buvo dažniausiai pranešama negalia šiose apklausose.
13,9 procento JAV suaugusiųjų nurodė turintys kognityvinę negalią. (CDC)
Galimi veiksniai: sudėtingas, daugialypis vaizdas
Naujasis analizės darbas nenustato vienintelės priežasties. Savarankiškai pranešami rodikliai negali pakeisti klinikinių diagnostinių tyrimų, tačiau didėjimo mastas reikalauja dėmesio. Tyrėjai ir kiti ekspertai nurodo kelių plausibilių veiksnių derinį, kurie galėtų paaiškinti šią tendenciją.
- Didesnis polinkis pranešti apie psichinės sveikatos ar kognityvines problemas, ypač tarp jaunesnių suaugusiųjų, kuriems stigma gali būti mažesnė ir kurie labiau linkę dalytis simptomais.
- Išliekantys ir netiesioginiai COVID‑19 pandemijos padariniai: tiek tiesioginis viruso poveikis neurologinėms funkcijoms (pvz., „ilgas COVID“), tiek pandemijos sukelti gyvenimo būdo pokyčiai.
- Aukštesnis ekonominės nesaugos lygis, nesaugus užimtumas ir su karjera susiję streso veiksniai, kurie ilgainiui gali paveikti kognityvinę funkciją.
- Didesnis laikas, praleidžiamas prie skaitmeninių įrenginių, dėmesio išsklaidymo pokyčiai, keitimosi miego režimu ir kiti elgsenos veiksniai, turintys įtakos atminčiai ir koncentracijai.
Atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas iš šių veiksnių pats savaime nepaaiškina visos tendencijos. Tyrėjai pabrėžia, kad labiausiai tikėtina priežastis yra susikertantys socialiniai, ekonominiai ir elgesio veiksniai. Staigus didėjimas tarp jaunesnių suaugusiųjų kelia ypatingą susirūpinimą dėl ilgalaikių pasekmių darbo jėgos produktyvumui, sveikatos priežiūros poreikiui ir visuomenės gerovei.
Tyrimo stipriosios pusės, ribotumai ir ką stebėti toliau
Tyrimo stiprybė — didžiulis imties dydis ir dešimtmečio apimtis, leidusi aptikti pokyčius įvairiose populiacijos grupėse ir amžiaus segmentuose. Tokia apimtis suteikia galimybę statistiškai patikimiau stebėti tendencijas nei trumpalaikės ar mažos apimties studijos.
Tačiau yra ir ribotumų: kognityvinė būklė buvo vertinta remiantis savarankiškai pranešamais duomenimis per telefonines apklausas, o ne standartizuotais klinikiniais testais. Nors depresija buvo atstatyta, kiti gretutiniai sutrikimai arba sveikatos problemos galėjo įtakoti respondentų atsakymus. Be to, savarankiškas pranešimas apie „sunkumus“ gali būti interpretuojamas skirtingai skirtingose socialinėse grupėse, o metodologiniai pokyčiai apklausose per dešimtmetį gali dalinai įtakoti rezultatus.
Ateities tyrimuose reikėtų derinti populiacines apklausas su longitudinaliniais klinikiniais tyrimais, nuosekliais kognityviniais testais ir biologiniais rodikliais (pvz., uždegimo žymenimis, neurovaizdavimo duomenimis), kad būtų galima aiškiau išskirti priežastinius kelius. Politikos priemonės, kuriomis būtų sprendžiami socioekonominiai veiksniai — geresnė prieiga prie sveikatos priežiūros, kokybiškas išsilavinimas ir stabilios darbo sąlygos — gali būti tokios pat svarbios kaip ir medicininės intervencijos, siekiant mažinti kognityvinės negalios naštą.
Ekspertų įžvalga
Dr. Lina Morales, fiktyvi visuomenės sveikatos neurologė ir mokslo komunikatorė, pateikia praktinį požiūrį: „Kai didelės grupės praneša daugiau problemų su atmintimi ir susikaupimu, tai rodo ne tik medicininį, bet ir aplinkos bei socialinį pokytį. Reikia integruotų tyrimų, kurie vienu metu nagrinėtų miegą, streso lygį, infekcijų istoriją ir darbo sąlygas. Intervencijos bus veiksmingiausios, jeigu klinikinė priežiūra bus derinama su politika, mažinančia ekonominę įtampą ir gerinančia psichinės sveikatos prieigą.“
Trumpai tariant, šis Neurology žurnale paskelbtas tyrimas skamba kaip pavojaus varpas. Jis neišsprendžia mokslinių ginčų dėl priežasčių, tačiau pateikia aiškų argumentą dėl skubaus tyrimų ir politikos dėmesio, skirtų kognityvinei sveikatai tarp jaunesnių suaugusiųjų.
Tiek skaitytojams, tiek politikos formuotojams kyla praktiniai klausimai: kaip turėtų reaguoti darbdaviai, mokyklos ir sveikatos sistemos? Kokios atrankos arba prevencinės strategijos galėtų padėti sumažinti kognityvinės negalios naštą? Duomenys rodo, kad sprendimai turės apimti ne tik klinikas — būtina keisti socialines ir ekonomines struktūras, formuojančias kasdienį gyvenimą.
Savarankiškai pranešama kognityvinė negalia išaugo daugumoje amžiaus grupių; vis dėlto vyresnio amžiaus asmenų (70 metų ir vyresnių) tendencija neparodė didėjimo. Tyrėjai nustatė, kad 70 metų ir vyresnių asmenų rodikliai net šiek tiek sumažėjo — nuo 7,3 procento 2013 m. iki 6,6 procento 2023 m. Šis kontrastas tarp jaunų ir vyresnių grupių kelia papildomų klausimų apie gyvenimo būdo, medicininės priežiūros prieinamumo ir prevencijos priemonių poveikį skirtingoms kartoms.
Techniniai aspektai, kurie verta aptarti giliau: kognityvinės funkcijos priklauso nuo daugelio biologinių mechanizmų — neuroninių tinklų efektyvumo, uždegimo proceso smegenyse, cerebrovaskulinių veiksnių ir metabolinių pokyčių. Socialiniai determinantai, tokie kaip švietimas ir darbo aplinka, veikia pažintinių rezervų (cognitive reserve) formavimąsi, o tai savo ruožtu lemia, kaip asmuo toleruoja smegenų patologijas be matomų simptomų. Jaunų suaugusiųjų grupėje sumažėjęs fizinis aktyvumas, prastesnis miegas, didesnis elektroninių prietaisų naudojimas ir nuolatinis stresas gali sumažinti pažintinį rezervą ir padidinti subjektyvių kognityvinių simptomų dažnį.
Iš viešosios politikos perspektyvos verta atkreipti dėmesį į šiuos praktinius aspektus: darbdavių investicijos į darbo sąlygų gerinimą, lankstesnį darbo grafiką ir psichinės sveikatos paslaugų prieinamumą; švietimo sistemos integruotos sveikatos ir gerovės programos; bei sveikatos priežiūros politikos priemonės, skatinančios ankstyvą kognityvinių sutrikimų identifikavimą ir prevenciją. Taip pat reikia įtraukti visuomenines sveikatos iniciatyvas, skirtas miego higienai, fiziniam aktyvumui ir skaitmeninio naudojimo balansui, kad būtų sumažintas dėmesio išsklaidymas ir pagerinta atminties funkcija.
Galiausiai, reikalingi tarpdalykiniai tyrimai, kurie derintų neurobiologiją, epidemiologiją, sveikatos politiką ir socialinius mokslus. Tik per tokią integraciją galime tiksliau identifikuoti, kurie veiksniai yra labiausiai išskaidantys ir kuriems sprendimas duos reikšmingiausią poveikį populiacijos lygmeniu. Duomenų rinkimas, diagnostinių priemonių standartizavimas ir skaidri ataskaitų teikimo praktika užtikrins, kad ateityje galėsime geriau stebėti, suprasti ir valdyti kognityvinių sutrikimų paplitimą bei poveikį visuomenei.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą