6 Minutės
Naujas kontroliuojamas tyrimas kelia iššūkį visuotinei prielaidai, kad visi apdirbti kietieji riebalai yra žalingi širdies sveikatai. Tyrėjai ištyrė du dažnai industrijoje naudojamus riebalus — interesterifikuotus riebalus, turinčius daug palmitinės arba stearino rūgšties — kurie taikomi margarinuose, kepiniuose ir užtepuose, ir nustatė, kad vartojami įprastais mitybos kiekiais jie neparodė ryškių neigiamų pokyčių svarbiausiuose kardiometaboliniuose rizikos žymenys.
Kontroliuotas tyrimas parodė, kad interesterifikuoti riebalai nerodo matomo neigiamo poveikio pagrindiniams širdies sveikatos rodikliams, vartojami įprastais mitybos lygiais. Credit: Stock
Ką tyrimas tikrino ir kodėl tai svarbu
Tyrimą, kurį vykdė King’s College London ir Maastricht universiteto komandos ir kuris publikuotas American Journal of Clinical Nutrition, orientavo į klausimą, ar interesterifikuoti (IE) riebalai, naudojami kaip pramoninė alternatyva transriebalams ir kai kuriems gyvuliniams riebalams, keičia trumpalaikius kardiometabolinius rodiklius. Interesterifikacija yra apdorojimo metodas, kuriuo pakeičiama riebalų rūgščių pozicija ant glicerolio molekulių, taip gaunant kietesnius arba pusiau kietus riebalus be transriebalų susidarymo. Šis procesas leidžia gamintojams reguliuoti produkto fizines savybes ir sotumą, tuo pat metu mažinant transriebalų kiekį.
Šios rūšies riebalų sveikatos padariniai yra aktualūs, nes maisto pramonė vis dažniau naudoja interesterifikuotus riebalus margarinuose, konditerijos gaminiuose ir kituose perdirbtuose produktuose, kai būna reikia sumažinti transriebalų arba pakeisti sočiųjų riebalų profilį. Todėl aiškumas apie interesterifikuotų riebalų poveikį — įskaitant palmitinę rūgštį ir stearino rūgštį — svarbus tiek reguliuotojams, tiek klinikams, tiek vartotojams. Viešoji susirūpinimas dėl perdirbtų produktų skatina poreikį išsamiems duomenims, kurie padėtų formuoti maisto reformuliavimo ir mitybos rekomendacijas.
Kaip buvo vykdomas tyrimas
Tyrime dalyvavo 47 sveiki suaugusieji, o dizainas buvo dvigubai aklas, atsitiktinai paskirstytas krosovers (crossover). Dalyviai ėjo per dvi skirtingas šešių savaičių dietas, atskirtas „išplovimo“ (washout) periodu, kad būtų mažinamas vienos dietos likučių poveikis kitai. Kiekviena dieta suteikė maždaug 10 % kasdienės energijos iš tiriamųjų riebalų, kurie buvo pateikti įprastoje kasdienėje mityboje — pavyzdžiui, keksiukuose, margarinuose ar užtepuose. Abiejų dietų metu nei dalyviai, nei tyrėjai nežinojo, kuris iš interesterifikuotų riebalų buvo vartojamas (dvigubai aklas protokolas), todėl sumažėjo šališkumo rizika.
Tyrėjai vertino platų kardiometabolinių rodiklių spektrą: bendrą cholesterolį ir HDL (aukšto tankio lipoproteinus), trigliceridus, bendro ir HDL cholesterolio santykį (dažnai naudojamą širdies ir kraujagyslių ligų rizikos indikatorių), insulino jautrumą, uždegimo žymenis, kepenų riebalų sandarą ir kraujagyslių funkciją. Šie rodikliai yra standartiniai klinikiniams ir moksliniams matavimams, leidžiantys nustatyti reikšmingus pokyčius trumpalaikėje širdies ligų rizikoje ir taip pat naudingi vertinant maisto ingredientų poveikį metabolinei sveikatai. Be to, tokie matavimai padeda interpretuoti, ar intereserifikuotų riebalų pakeitimas galėtų turėti reikšmingų fiziologinių padarinių nuo lipidų apykaitos iki uždegiminės reakcijos.
Pagrindiniai rezultatai: trumpalaikis žalas nenustatyta
Tyrimo rezultatai nerodė reikšmingų skirtumų tarp palmitine rūgštimi turtingų ir stearino rūgštimi turtingų interesterifikuotų riebalų visais matuotais rodikliais. Kraujotakos lipidų profiliai — įskaitant bendrą cholesterolį, HDL ir trigliceridus — statistiškai išliko panašūs tarp abiejų dietų periodų. Taip pat nebuvo pastebėta neigiamo poveikio uždegimo žymenims, insulino rezistencijai, kepenų riebalų kaupimuisi ar kraujagyslių funkcijos rodikliams per šešių savaičių laikotarpius.
Tyrimo vadovai interpretavo rezultatus kaip raminančius vartotojų lygmeniu, kai interesterifikuoti riebalai suvartojami realistiškai įprastais kiekiais. Prof. Wendy Hall iš King’s College London pažymėjo, kad šie duomenys rodo, jog interesterifikuoti riebalai, turintys daug palmitinės arba stearino rūgščių, greičiausiai nepadidina širdies ir kraujagyslių rizikos trumpalaikėje perspektyvoje, kai jie įtraukiami į kasdienę mitybą įmanomais ir praktiškais kiekiais. Prof. Sarah Berry pridūrė, kad interesterifikacija leidžia gaminti kietesnius riebalus be kenksmingų transriebalų susidarymo ir gali būti naudinga maisto reformuliavimo pastangoms mažinti sočiųjų riebalų kiekį tam tikruose produktuose.
Tokie rezultatai yra svarbūs ir iš praktinės perspektyvos: maisto pramonė renkasi interesterifikaciją kaip vieną iš technologinių sprendimų, leidžiančių pasiekti reikiamas produkto tekstūras, skalsumą ir ilgaamžiškumą be transriebalų. Tačiau reikėtų pabrėžti, kad šio tyrimo išvados susijusios su konkrečiu suvartojimo lygiu (~10 % energijos) ir trumpu stebėjimo laikotarpiu, todėl jas reikia interpretuoti atsižvelgiant į platesnį mitybos kontekstą.
Apribojimai ir tolesni žingsniai
Tyrimo trukmė — šešios savaitės kiekvienai dietai — yra pakankama cholesterolio ir daugelio kardiometabolinių biomarkerių pokyčių nustatymui, tačiau ji neatsako į ilgalaikius padarinius, tokius kaip klinikinės širdies ligos per kelerius ar dešimtmečius. Be to, tyrimas buvo atliktas sveikuose suaugusiuose, tad savo ruožtu trūksta duomenų apie vyresnio amžiaus asmenis, sergančiuosius metaboliniais sutrikimais (pvz., 2 tipo cukriniu diabetu) arba turinčius aukštą kardiometabolinę riziką. Didesni ir ilgesnio laikotarpio atsitiktinių imčių tyrimai, taip pat epidemiologinės analizės, prireiks norint patikrinti, ar ilgalaikis arba kumuliatyvus vartojimas gali sukelti subtilius arba kaupimosi efektus, kurių nebuvo galima aptikti trumpalaikiuose tyrimuose.
Be to, būtina įvertinti įvairių interesterifikacijos būdų ir riebalų šaltinių įtaką: palmitinė (C16:0) ir stearino (C18:0) rūgštys turi skirtingas biologines savybes ir metabolinius takus, o jų poveikis gali skirtis priklausomai nuo to, kaip jos įkomponuotos į trigliceridus. Taip pat svarbu ištirti, ar produktų perdirbimas kartu su kitais maisto komponentais (pvz., rafinuotais angliavandeniais ar konservantais) daro papildomą poveikį metabolinei sveikatai. Epidemiologinės studijos ir ilgesnės intervencijos galėtų padėti nustatyti ar ilgalaikis exposure sukelia skirtumus širdies ligų atvejų ar mirties dažniuose.
Kol kas šie rezultatai pateikia įrodymų, kad ne visi perdirbti riebalai turi vienodą rizikos profilį ir kad interesterifikuoti riebalai, turintys daug palmitinės arba stearino rūgšties, vartojami realistiškais kiekiais trumpuoju laikotarpiu nepadidina kardiometabolinių rizikos žymenų. Ši niuansuota informacija svarbi formuojant viešosios sveikatos rekomendacijas, maisto reformuliavimo strategijas ir padedant vartotojams priimti informuotus sprendimus. Visgi, sveikos mitybos pagrindas vis dar remiasi įvairiapuse dieta, kurioje mažinamas perdirbtų maisto produktų proporcija, o pagrindinis dėmesys skiriamas saikingumui, sočiųjų riebalų kontrolės ir bendrosios energinės pusiausvyros išlaikymui.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą