Po COVID-19 daugelis nežino, kad ilgai prarado uoslę

Po COVID-19 daugelis nežino, kad ilgai prarado uoslę

Komentarai

8 Minutės

Nauji tyrimai rodo, kad netikėtai didelis skaičius žmonių, pasveikusių nuo COVID-19, gali ilgalaikiai gyventi su sumažėjusia arba visiškai prarasta uosle — ir daugelis apie tai net neįtaria. Objektyvūs uoslės testai atskleidžia ilgalaikius olfaktorius deficitus, kuriuos pacientai dažnai nuvertina; tai turi svarbių visuomenės sveikatos ir gyvenimo kokybės pasekmių, įskaitant mitybą, saugą namuose ir psichologinę gerovę.

Didelis tyrimas atskleidžia paslėptą uoslės praradimą po COVID-19

Jungtinėse Amerikos Valstijose atlikta plataus masto epidemiologinė analizė įvertino beveik 3 600 suaugusiųjų uoslės būklę ir nustatė ilgalaikius pakeitimus po SARS-CoV-2 infekcijos. Tyrėjų grupė standartizuotais olfaktoriniais testais ištyrė 2 956 savanorius, kuriems buvo patvirtinta COVID-19 istorija, ir 569 asmenis, kurie teigė, kad niekada nesirgo. Vidutinė testavimo trukmė nuo pirmojo dalyvių COVID-19 testo buvo apie 671 dieną — beveik dveji metai, todėl duomenys atspindi ilgalaikį poveikį ir chroniškesnes olfaktines problemas.

Rezultatai buvo reikšmingi. Tarp COVID-19 patyrusių žmonių 1 393 dalyviai patys pranešė apie pasikeitusią uoslę; objektyvūs testai patvirtino uoslės sutrikimus maždaug 80 % tų atvejų. Tačiau dar labiau neramina faktas: iš 1 563 toje pačioje grupėje žmonių, kurie teigė, kad jų uoslė atrodo normali, beveik du trečdaliai (apie 66 %) iš tikrųjų turėjo matuojamą hiposmiją (sumažėjusią uoslę) arba anosmiją (visišką uoslės praradimą) testo metu. Tai rodo, kad pacientų savijauta dažnai neatitinka objektyvių klinikinių duomenų.

Pasak gyd. Leoros Horwitz iš Niujorko universiteto Grossman medicinos mokyklos, viena iš publikacijos bendraautorės, „mūsų išvados patvirtina, kad turintieji COVID-19 istoriją gali būti ypač rizikuojantys dėl sumažėjusios uoslės — problema, kuri jau ir taip yra nepakankamai atpažįstama visuomenėje.“ Šis pastebėjimas pabrėžia poreikį naudoti standartizuotas, klinikines priemones uoslės sutrikimams nustatyti, o ne remtis vien tik subjektyviais pranešimais.

Kodėl daugelis žmonių nepastebi uoslės praradimo

Tyrimas taip pat įtraukė kontrolinę grupę — žmones, kurie teigė niekada nesirgę COVID-19 — ir nustatė, kad maždaug 60 % jų taip pat parodė tam tikrą uoslės trūkumą. Šis rodiklis yra aukštesnis negu buvo tikėtasi, o tai greičiausiai atspindi tiek nepakankamą simptomų aptarimą, tiek nepastebėtas arba ankstesnes infekcijas, kurios galėjo būti besimptomės. Tyrėjai pažymi, kad virusinės infekcijos gali pažeisti sensorines ląsteles ir nervinius takus nosyje, o kai kurie asmenys gali tiesiog adaptuotis prie susilpnėjusio kvapų pasaulio ir dėl to neįvertinti pokyčių.

Be to, subjektyvi uoslės vertinimo klaida yra gerai žinoma olfaktologijoje: žmonės dažnai lygina dabartinę uoslę su savo „norma“ ir, lėtai prarandant jautrumą, gali to nepastebėti. Adaptacija („percepcinė kompensacija“) sukelia jausminį slopinimą, todėl mažesni kvapų intensyvumai neatrodo kaip patologija iš karto. Tai gali būti ypač svarbu vyresnių žmonių arba tų, kurie turi kitų nosies sutrikimų, pavyzdžiui, lėtinės rinito ar polipų atveju.

Uoslė yra daugiau nei prabanga

Uoslė atlieka svarbias funkcijas, kurios viršija estetinį malonumą ir atmintį. Ji įspėja apie pavojus — dujų nutekėjimą, sugedusį maistą ar dūmus — ir yra glaudžiai susijusi su skoniu bei apetitu. Uoslės praradimas ar sumažėjimas (anosmija, hiposmija) gali turėti tiesioginį poveikį mitybai: žmonės gali valgyti mažiau arba prarasti susidomėjimą maistu, kas ilgainiui lemia svorio pokyčius arba nepakankamą mitybą. Taip pat prarandama emocinė vertė — kvapai glaudžiai siejasi su autentiškomis prisiminimų grandinėmis, todėl praradus uoslę gali blogėti gyvenimo kokybė ir emocinė sveikata.

Tyrimai rodo ryšį tarp uoslės sutrikimų ir kognityvinių sutrikimų kitose ligose, pavyzdžiui, Alzheimerio ar Parkinsono ligose, todėl kyla pagrįstų klausimų apie galimus persidengiančius mechanizmus ir smegenų sveikatą po virusinių infekcijų. Nors tiesioginis priežastinis ryšys tarp po COVID-19 uoslės praradimo ir ilgalaikio kognityvinio nuosmukio nėra visiškai įrodytas, šios sąsajos reikalauja papildomų longitudinalinių tyrimų ir neurobiologinio paaiškinimo.

COVID-19 poveikis uoslei buvo vienas iš labiausiai pastebimų ankstyvųjų pandemijos simptomų, tačiau daugiausia dėmesio sulaukė ūmi anosmija. Naujas tyrimas perkelia akcentą į išlikusius, dažnai nepastebimus olfaktorinius sutrikimus, kurie gali trukti mėnesius ar net metus ir kuriuos pacientai dažnai nuvertina arba laiko neesminiais.

Tyrimo metodai ir realaus pasaulio pasekmės

Tyrėjai naudojo validuotus olfaktorinius testus, o ne tik savianalizę, ir tai yra esminė tyrimo stiprybė: ankstesnės apklausos siūlė ryšius tarp COVID-19 ir uoslės praradimo, tačiau objektyvūs testai suteikia daug solidesnį įrodymą. Naudoti metodai gali apimti standartizuotus kvapų identifikacijos testus, kvapų intensyvumo įvertinimus ir funkcinius olfaktorinius bandymus. Kai kuriose studijose taikomi instrumentai, tokie kaip UPSIT (University of Pennsylvania Smell Identification Test) arba „Sniffin' Sticks“, kurie leidžia kiekybiškai įvertinti olfaktinį jautrumą, identifikaciją ir diskriminaciją.

Nors tyrėjų komanda pabrėžia, kad imties extrapoliacija į visą pasaulio populiaciją turi ribas — pavyzdžiui, imties demografinė sudėtis, geografiniai skirtumai, SARS-CoV-2 padermių įvairovė ir vakcinacijos statusas gali paveikti rezultatus — jei pastebėtos tendencijos yra plačiai taikomos, milijonai žmonių gali gyventi su sumažėjusia uosle nežinodami, o tai turi praktinių pasekmių visuomenės sveikatai.

Tai turi konkrečių pasekmių kasdieniame gyvenime ir sveikatos priežiūroje. Susilpnėjusi uoslė veikia mitybą, saugumą ir psichologinę gerovę. Asmenys, kurie nebeaptinka kvapų, gali valgyti mažiau, prarasti apetito malonumą, arba, priešingai, siekti intensyvesnio maisto skonio ir valgyti daugiau kenksmingų produktų. Jie taip pat gali nekreipti dėmesio į aplinkos įspėjamuosius signalus: dujų nuotėkį, sudegusio maisto kvapą arba dūmus.

Autoriai rekomenduoja integruoti uoslės testavimą į po-COVID-19 priežiūros planus ir plėtoti intervencijas, kurios galėtų atstatyti olfaktorinę funkciją, kai tai įmanoma. Tai apima tiek paprastus skriningo testus pirminėje sveikatos priežiūroje, tiek individualizuotas uoslės reabilitacijos programas, pvz., olfaktorinę treniruotę (kvapų treniruotę), dietinius patarimus bei saugos švietimą namų aplinkoje.

Uoslės receptoriai ir skonio pumpurai nosyje bei burnoje sudaro sudėtingą sensorinę sistemą. Chemoestezija — tai cheminių junginių aptikimas per skausmo ir liesti jautrius neuronus — papildomai paveikia suvokimą ir saugumą. Sveikatos priežiūros specialistams svarbu suprasti, kad uoslės funkcija nėra vien tik malonumo kompomentas, o integruota sistemos dalis, kurią reikia vertinti holistiškai.

Ką šis tyrimas prideda prie bendros nuomonės

Publikacija JAMA Network Open patvirtina ankstesnius mažesnio masto tyrimus ir apklausų duomenis, kurie jau anksčiau rodė nepakankamai įvertintą ilgalaikę olfaktorinę disfunkciją po SARS-CoV-2 infekcijos. Šiame darbe ypatingas dėmesys skiriamas diagnostinei spragai: daugelis pacientų nuspjauna savo uoslės praradimą arba nesupranta, kad jie turi reikšmingą defektą, o tai reiškia, kad rutininis patikrinimas atpažintų problemas, kurios kitaip liktų nepastebėtos ir nevaldytos.

Nežinomo uoslės praradimo priežastys išlieka nevisai aiškios ir greičiausiai yra daugialypės. Galimos priežastys apima periferinių olfaktorinių receptorių pažeidimą, nosies audinių uždegimą, arba centrinio smegenų apdorojimo pokyčius. Kai kurie tyrėjai siūlo, kad COVID-19 gali indukuoti neuroinflammaciją arba pakeisti nervinių tinklų funkciją, kas silpnina subjektyvų pojūtį apie sensorinius trūkumus. Taip pat negalima atmesti, kad ilgalaikiai sisteminiai medicininiai veiksniai — pavyzdžiui, lėtinė uždegiminė būklė arba medikamentai — gali prisidėti prie olfaktorinės dysfunkcijos išlaikymo.

Šiame kontekste svarbu identifikuoti rizikos veiksnius: amžius, lytis, pirminės nosies ligos, ankstesnės neurologinės problemos ir netgi genetiniai polimorfizmai, kurie gali moduliuoti olfaktorinį atsigavimą. Identifikavus aukšto rizikos asmenis, galima nukreipti ankstyvą intervenciją, uoslės treniruotes ir nuoseklų stebėjimą, taip pat įtraukti informavimą apie namų saugą.

Ekspertų įžvalgos

„Objektyvus testavimas yra signalas pabusti,“ sako dr. Ana Morales, klinikinė neurologė ir sensorikos tyrinėtoja. „Uoslė yra sargybinis jutimas — ji informuoja apie saugumą, mitybą ir emocinę atmintį. Jei milijonai žmonių turi sumažėjusią uoslę po COVID-19, mums reikalingos skriningo programos ir prieinama reabilitacija, pavyzdžiui, olfaktorinė treniruotė, taip pat daugiau tyrimų apie nervinius mechanizmus, kad terapijos galėtų būti taikomos tiksliau.“

Praktiniai tolimesni žingsniai apima paprastų uoslės testų plačiau taikymą pirminėje sveikatos priežiūroje, ilgalaikius tyrimus, sekamus pagal individualias reabilitacijos trajektorijas, ir klinikinius tyrimus, vertinančius intervencijų efektyvumą (pvz., kvapų treniruotės, antiuždegiminiai metodai, farmakologinės priemonės ar neurostimulacija). Taip pat būtina šviesti visuomenę: stebėti pokyčius apetite, maisto malonume ir gebėjime užuosti pavojus namuose gali būti pirmoji sargyba, o žmonėms verta žinoti, kur kreiptis, jei kyla įtarimų dėl uoslės sutrikimo.

Individei rekomendacijos: atkreipkite dėmesį į mitybos pokyčius, sumažėjusį susidomėjimą maistu, ir įdiegti saugos priemones namuose (dujų detektoriai, veikiančios dūmų signalizacijos). Jeigu manote, kad jūsų uoslė pasikeitė, pasitarkite su savo šeimos gydytoju ar otorinolaringologu, kurie gali atlikti pradinį uoslės testą arba nukreipti į specializuotą vertinimą. Ankstyva diagnostika ir rehabilitacija gali pagerinti ilgalaikę funkciją ir gyvenimo kokybę.

Galimų tyrimų krypčių sąrašas yra ilgas: nuo molekulinių mechanizmų, lemiančių olfaktorinį pažeidimą, iki populiacinių intervencijų vertinimo ir skaitmeninių sprendimų, skirtų namų sąlygose uoslės stebėjimui. Tokios iniciatyvos gali padėti sumažinti diagnostinę spragą ir nukreipti resursus tiems, kuriems uoslės sutrikimai labiausiai kenkia.

Šaltinis: sciencealert

Palikite komentarą

Komentarai