Minimaliai perdirbtas maistas padeda veiksmingiau mažinti svorį nei itin perdirbtas maistas: naujo tyrimo įžvalgos

Mokslinis pagrindas ir tyrimo apžvalga

Itin perdirbti maisto produktai (IPMP) – pramoniniu būdu sukurti gaminiai, kuriuose dažnai randama įvairių priedų, emulsiklių ar namuose nenaudojamų ingredientų – epidemiologiniuose tyrimuose ne kartą buvo siejami su neigiamu poveikiu sveikatai. Jungtinės Karalystės ir JAV mokslininkų atliktas atsitiktinių imčių krossoverio tyrimas papildo esamus įrodymus ir rodo, kad pagrindinę mitybos dalį sudarantys minimaliai perdirbti produktai (MPP) lemia didesnį svorio ir riebalų mažėjimą, lyginant su pagal tuos pačius mitybinius rodiklius sudaryta itin perdirbto maisto dieta, net jei makroelementai ir skaidulos abiejose – vienodi.

Tyrime dalyvavo 50 suaugusių žmonių, turinčių antsvorio, kurie buvo paskirti laikytis dviejų aštuonių savaičių dietos etapų, atskirtų keturių savaičių pertrauka. Esminis skirtumas tarp dietų buvo maisto perdirbimo lygmuo: vienu etapu pagrindą sudarė itin perdirbti produktai (pvz., pakuotėje parduodami avižiniai batonėliai ar paruošta lazanija), o kitu – minimaliai perdirbtas maistas (pavyzdžiui, iš vakaro paruoštos avižos, namuose gamintas spagečių padažas). Kryžminis tyrimo modelis leidžia patikimiau įvertinti perdirbimo poveikį svoriui ir medžiagų apykaitai.

Tyrimo dizainas ir pagrindiniai rezultatai

Dizaino detalės

Dalyviai laikėsi abiejų dietų atsitiktine tvarka, o mokslininkai nuolat stebėjo kūno svorį, sudėtį (įskaitant vidinių riebalų kiekį), kraujospūdį ir savijautos rodiklius, pavyzdžiui, potraukį nesveikam maistui. Maistinių medžiagų kiekiai buvo sulyginti, kad būtų galima atskirai įvertinti perdirbimo įtaką – tai svarbus žingsnis mitybos ir metabolizmo mokslui.

Pagrindiniai rezultatai

Abi dietos padėjo šiek tiek sumažinti svorį, tačiau minimaliai perdirbtų produktų dieta davė apie du kartus geresnius vidutinius svorio mažėjimo rezultatus – svoris sumažėjo maždaug 2 % lyginant su 1 % IPMP etapu per kiekvieną aštuonių savaičių laikotarpį. Dalyviai taip pat neteko daugiau kenksmingų organizmui pilvo riebalų ir geriau kontroliavo žalingo maisto poreikį. Mokslininkai pabrėžė, kad šie skirtumai atsirado dalyviams nereikalaujant mažinti kalorijų kiekio, todėl, tikėtina, perdirbimo lygis paveikė savanorišką energijos suvartojimą ir apetitą.

Rezultatus ekstrapoliuojant ilgesniam laikotarpiui, paaiškėjo, jog po metų minimaliai perdirbtos dietos vyrai vidutiniškai galėtų netekti apie 13 %, o moterys – 9 % kūno svorio, tuo tarpu IPMP dieta leistų netekti tik 4–5 %. Tačiau šie skaičiavimai preliminarūs dėl riboto tyrimo laikotarpio.

Praktinė reikšmė, ribotumai ir ateities perspektyvos

Tyrimas patvirtina, kad maisto perdirbimas – nepriklausomai nuo kalorijų, riebalų ar cukraus kiekio – turi reikšmingą poveikį kūno masei, sudėčiai ir apetitui. Kaip pažymi klinikinis mokslininkas Samuel Dicken (University College London), tyrimas padeda užpildyti žinių spragas apie tai, kaip perdirbimas veikia mitybos rekomendacijas ir sveikatą. Pasaulinės sveikatos ekspertas Chris van Tulleken akcentuoja, kad dabartinė maisto pramonė, siūlanti daug pigių perdirbtų produktų, skatina nutukimo ir dietinių ligų augimą.

Tyrimo ribotumai apima mažą dalyvių skaičių, trumpą dietų trukmę ir žmonių su tam tikrais mitybos apribojimais neįtraukimą. Ateityje siūloma vykdyti ilgesnius ir įvairesnius tyrimus, taip pat analizuoti, kaip perdirbimas veikia sotumo hormonus, žarnyno mikrobiomą ar valgymo laiką. Taip pat galima tobulinti maisto sudėties vertinimo algoritmus, perdirbimo auditus bei asmeninės mitybos programas, įtraukiant perdirbimo rodiklius.

Reikšmė kosminėse misijose ir ekstremaliomis sąlygomis

Tyrimo rezultatai aktualūs ir kosminės medicinos bei ilgalaikių misijų specialistams – esant ribotam produktų pasirinkimui ir intensyviai naudojant perdirbtą, ilgo galiojimo maistą gali keistis astronautų apetitas ir kūno sudėtis. Todėl svarbu integruoti minimaliai perdirbtus, maistingus pasirinkimus ir tirti mikrogravitacijos poveikį apetitui bei medžiagų apykaitai.

Išvados

Atsitiktinių imčių krossoverio tyrimas rodo, kad dietos su kuo mažiau pramoniniu būdu perdirbtų produktų gali efektyviau mažinti svorį, kenksmingus riebalus ir padėti valdyti žalingų produktų poreikį, net jei maistingumo rodikliai sutampa. Papildomi ilgalaikiai tyrimai leistų detaliau išnagrinėti mechanizmus, tačiau jau dabar galima sakyti, kad maisto perdirbimas – savarankiškas faktorius kovojant su nutukimu ir formuojant mitybos politiką bei visuomenės sveikatos strategiją, įskaitant ir specializuotas sritis kaip kosminė mityba.