3 Minutės
Senovinio mįslės išaiškinimas: Bronziniame inde aptikta 2500 metų senumo medaus paslaptis
Praėjus dešimtmečiams po pirmosios kasinėjimo ekspedicijos, įspūdinga atradimu tapusi oranžinė liekana, aptikta bronziniame inde netoli Pompėjos, Italijoje esančioje 2500 metų senumo šventykloje, galiausiai buvo neabejotinai identifikuota kaip medus. Šis reikšmingas laimėjimas suteikia unikalių žinių apie senųjų graikų ritualus ir organinių medžiagų išsaugojimo procesus, dar labiau praplėsdamas mūsų supratimą apie ankstyvąsias Viduržemio jūros civilizacijas ir jų šventas aukas.
Mokslinis kontekstas ir analitiniai metodai
Pirmą kartą 1954 metais Pestos mieste, Pietų Italijoje, graikų šventykloje aptiktos paslaptingos nuosėdos ilgą laiką buvo neišaiškintos. Praeityje taikyti cheminiai tyrimai negalėjo nustatyti jų organinės sudėties, daugiausia dėl to, kad laikui bėgant ir veikiant aplinkos veiksniams, jų sudėtis pakito.
Oksfordo universiteto archeologės Lucianos da Costa Carvalho vadovaujama mokslininkų komanda šią mįslę išsprendė pasitelkdama pažangiausias analitines technologijas, tokias kaip dujų chromatografija ir masių spektrometrija. Šie modernūs metodai leido tyrėjams atskirti ir identifikuoti cheminius žymenis, tarp jų buvo randama medaus ir bičių vaško likučių modelių, beveik identiškų šiuolaikiniam medui.
Archeologinių medžiagų irimo bei išlikimo ypatumai
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad medžiaga buvo gerokai rūgštesnė nei šiandieninis medus. Tokia savybė atitinka ilgalaikio laikymo ir cheminių pokyčių procesus. Per amžius meduje esantys cukrūs pakito ir virto junginiais, vadinamais furanais. Nors anksčiau buvo nustatyta bičių vaško buvimas, nauja išsami analizė aiškiai parodė, jog čia dominuoja ne vien vaškas, o sudėtingas medaus ir jo irimo produktų mišinys.
Lemiamas radinys – aptiktas heksozas (paprastas cukrus) bei irimo metu susidarę sacharidai – tapo neginčijamais pradinio medaus įrodymais. Šie angliavandeniai išliko dėl senovinio indo bronzos korozijos, kuri juos apsaugojo nuo visiško suirimo.
Archeologinė svarba ir kultūriniai išaiškinimai
Šventykloje, skirtoje nežinomai dievybei, buvo statomi bronziniai indai aplink tuščią geležinę lovą, o taip pat – šešios hidrijos (vandens indai) ir dvi amforos (sandėliavimo indai). Pasak L. da Costa Carvalho ir jos kolegų, tuščia lova ir uždara šventyklos forma simbolizavo dievišką buvimą. Medus, paaukotas kaip dovana dievams, senovės graikų kultūroje turėjo dvilypę reikšmę: buvo vertinamas ir kaip saldus delikatesas, ir kaip nemirtingumo simbolis, kuris, kaip teigiama mituose, maitino Dzeusą.
Antikoje medus buvo itin svarbus – jį naudojo ne tik kaip natūralų saldiklį, bet ir gydymui bei apeigose, taip pat kosmetikoje. Šis atradimas paryškina mūsų žinias apie senovės graikų religinius papročius ir kasdienybę, prideda supratimo apie tai, jog senoviniai organiniai likučiai sudaro sudėtingas chemines ekosistemas.
Kaip pabrėžė da Costa Carvalho, „Senoviniai likučiai – tai ne tik maisto ar aukų dievams pėdsakai. Jie atskleidžia sudėtingą cheminių pokyčių tinklą, o jų tyrimai leidžia gilintis į mikrobų veiklą senovėje ir galimą šių tyrimų pritaikymą ateityje“.
Išvados
2500 metų senumo medaus identifikavimas Pestumo šventykloje tapo reikšmingu žingsniu archeologijos moksle, atskleidžiant senovinių religinių aukų bei organinių medžiagų išsaugojimo subtilumus Graikijoje. Šiuolaikinės analitinės chemijos ir nuodugnaus archeologinio konteksto derinys sustiprina mūsų supratimą apie senovės kultūrą, ritualus, mokslą ir atveria kelią tolimesniems tyrimams apie istorijoje išlikusį nematomą mikrobiologinį pasaulį.
Šaltinis: pubs.acs
Komentarai