7 Minutės
Naujas sisteminis apžvalginis tyrimas, kurį parengė mokslininkai iš Birmingemo universiteto (University of Birmingham) ir Oksfordo universiteto (University of Oxford), rodo, kad kontroliuojamos azoto oksido dozės, dažnai vadinamos juokų dujomis, gali sukelti greitą ir klinikinės reikšmės sumažėjimą depresijos simptomų kai kuriems pacientams. Tai ypač aktualu tiems žmonėms, kuriems diagnozuota gydymui atspari depresija (treatment‑resistant depression, TRD) arba kurie ilgą laiką neįgauna naudos iš įprastinių antidepresantų. Apžvalgoje akcentuojama, kad azoto oksidas gali tapti papildoma greitai veikiančių intervencijų klase, kuri pritraukia didėjantį klinikinį susidomėjimą siekiant sumažinti ūmias savižudiškas idėjas ir sunkius depresinius epizodus.
Kokius tyrimus įvertino apžvalga ir ką jie rado
Apžvalgoje analizuota septynių klinikinių tyrimų duomenys, kuriuose iš viso dalyvavo 247 asmenys, taip pat aptarti keturi planuoti tyrimų protokolai. Tyrimuose dalyviai inhaliavo azoto oksidą koncentracijomis, kurios paprastai buvo 25 % arba 50 %, o rezultatai buvo lyginami su placebo inhaliacijomis. Bendras įvertinimas atskleidė, kad didesnė, 50 % koncentracija dažniausiai sukeldavo stipresnį ir greitesnį nuotaikos pagerėjimą, tačiau tuo pačiu didėjo ir trumpalaikių nepageidaujamų reiškinių dažnis, pavyzdžiui pykinimas, galvos skausmai ir laikiniai disociaciniai pojūčiai. Tyrimuose buvo naudojami standartiški depresijos simptomų matavimo instrumentai (pvz., MADRS arba HAM‑D skalės), todėl poveikio vertinimas buvo palyginamas tarp skirtingų tyrimų protokolų.
Svarbu pabrėžti, kad matomas nuotaikos pagerėjimas kai kuriais atvejais pasirodė jau per pirmąsias dvi valandas po vienkartinio azoto oksido įkvėpimo. Toks greitas poveikis paverčia azoto oksidą vienu iš greitai veikiančių gydymo metodų, panašių į ketaminą pagal klinikinį susidomėjimą, skirtų būklėms, kai standartiniai antidepresantai reikalauja savaičių ar mėnesių, kol pradeda veikti. Ši savybė ypač reikšminga tais atvejais, kai reikalinga skubi intervencija dėl padidėjusio savižudiškumo rizikos arba labai sunkių depresinių epizodų, kai laukti lėtojo farmakoterapijos poveikio kelia grėsmę paciento saugumui.
Juokų dujos (parodytos raudonais žiedais) gali priešintis depresijai slopindamos neuronus jungiančius signalus ir moduliuodamos smegenų perdavimą.
Kaip azoto oksidas gali veikti smegenyse
Mokslininkai siūlo, kad antidepresinis poveikis gali būti susijęs su azoto oksido gebėjimu moduliuoti glutamaterginę sistemą — neuronų tinklą, naudojantį glutamatą, pagrindinį eksitatorių neurotransmiterį smegenyse. Disreguliuotas glutamato signalizavimas yra įtrauktas į pagrindinio depresijos sutrikimo (major depressive disorder, MDD) ir gydymui atsparios depresijos patofiziologiją. Azoto oksidas gali veikti per keletą tarpusavyje susijusių mechanizmų: tiesiogiai arba netiesiogiai moduliuodamas NMDA receptorių funkciją, keisdamas sinapsinę veiklą ir trumpalaikį neuronų excitabilumą, taip pat skatindamas pokyčius sinaptinėje plastikumo srityje, kurie gali palengvinti psichinės būklės persiteikimą.
Be skaidrėjančios įtakos neurotransmiterių sistemoms, azoto oksidas didina smegenų kraujo pritekėjimą, o tai gali pagerinti deguonies, metabolinių atliekų ir maistinių medžiagų mainus smegenų audiniuose. Padidėjęs cerebrinis perfuzija gali laikinai pagerinti audinio metabolinę būklę ir sąlygoti geresnį neurocheminį balansą, kas prisideda prie simptomų sumažėjimo. Taip pat svarbu ištirti, ar klinikinė nauda daugiausia kyla iš sinapsinio moduliavimo, iš vasodilatacinio (kraujagyslių) poveikio ar iš abiejų mechanizmų kombinacijos. Atsakymai į šiuos klausimus lems optimalias dozes, taikymo trukmę ir pacientų atrankos kriterijus, kurie maksimaliai padidintų naudos ir toleravimo santykį.
Be to, biologiniai žymenys — pavyzdžiui, smegenų magnetinio rezonanso spektroskopijos rodikliai, rodomi glutamato arba glutationo lygyje, bei funkcinio magnetinio rezonanso tyrimai, gali padėti suprasti, kurie pacientai labiausiai tikėtina reaguos į gydymą azoto oksidu. Tyrimai su gyvūnais taip pat rodo, kad greitai veikiančios intervencijos gali skatinti neurotrofinius kelius (pvz., BDNF ir susijusius signalus), kas ilgainiui gali remti ilgalaikį nuotaikos stabilizavimą — tai dar vienas potencialus tyrimų taškas, kurio dar reikia patvirtinti klinikinėje aplinkoje.
Klinikinės pasekmės ir saugumo svarstymai
Klinikai, cituojami apžvalgoje, pabrėžia tiek potencialią naudą, tiek atsargumą: greitas palengvėjimas gali pakeisti gyvenimą tiems pacientams, kurie jau išbandė daugelį kitų gydymo būdų ir neturi pakankamai efektyvios alternatyvos. Tačiau pastebėtas poveikis dažnai yra laikinas, jei terapija yra vienkartinė; norint palaikyti simptomų pagerėjimą, gali prireikti pakartotinių inhaliacijų arba struktūruoto gydymo kurso. Tokios pasikartojančios administracijos kelia papildomų klausimų dėl ilgalaikio saugumo, logistikos klinikinėse sąlygose ir nuolatinio nepageidaujamų reakcijų stebėjimo.
Nustatytos bendrosios nepageidaujamos reakcijos apima pykinimą, galvos skausmus, lengvą galvos svaigimą, laikinas disociacines patirtis ar nuotaikos svyravimą procedūros metu ir netrukus po jos. Svarbu pažymėti, kad ilgalaikis ar dažnas azoto oksido poveikis gali sukelti konkrečių medicininių rizikų: pvz., azoto oksidas cheminiu būdu negrįžtamai veikia vitamino B12 veiklą (oksiduoja cobalaminą), todėl pasikartojančios ar ilgalaikės ekspozicijos atvejais gali kilti rizika išsivystyti megaloblastinei anemijai ar periferinių nervų pažeidimams. Dėl to pacientų, kuriems planuojama pakartotinė terapija azoto oksidu, stebėsena dėl B12 statuso ir hematologinių parametrų yra techniškai svarbi saugumo užtikrinimo dalis.
Kitas svarbus aspektas — kontrolė ir stebėjimas procedūros metu: azoto oksidas turi būti vartojamas specialistų prižiūrimoje aplinkoje, su tinkamu deguonies priedu, monitoravimu (kraujospūdžio, pulso oksimetrijos) ir pasirengimu gydyti ūmias nepageidaujamas reakcijas. Kai kurie pacientai turėtų būti traktuojami atsargiai arba jiems tokia terapija gali būti kontraindikuotina — pavyzdžiui, esant reikšmingoms kardiopulmonalinėms ligoms, nepakankamai ištyrimui dėl B12 trūkumo arba tam tikriems neurologiniams sutrikimams. Kaip Birmingemo universiteto konsultantas psichiatras Steven Marwaha pažymi, šie rezultatai ypač viliojantys pacientams, kurie gali būti „praradę viltį pasveikti“, tačiau reikia aiškių gairių ir atsargumo priemonių.
Kliniškai psichologė Kiranpreet Gill pabrėžia, kad esama įrodymų bazė suteikia pradinį pagrindą tolimesniems tyrimams, kurių tikslas — išbandyti pakartotines ir kruopščiai suvaldomas dozių schemas. Tokie tyrimai turėtų įtraukti ne tik trumpalaikio poveikio vertinimą, bet ir išsamią ilgalaikę saugumo analizę, funkcinio rezultato vertinimą ir kokybės gyvenimo rodiklius, kad būtų galima objektyviau įvertinti bendrąją terapijos naudą.
Kiti žingsniai tyrimuose ir klinikoje
Ateities tyrimams reikės žymiai didesnių atsitiktinių imčių (randomizuotų, dvigubai aklų ir placebu kontroliuojamų tyrimų), ilgesnių stebėjimo laikotarpių ir tiesioginių, head‑to‑head palyginimų su kitomis greitai veikiančiomis intervencijomis, tokiomis kaip intraveninis ketaminas, elektrokonvulsinė terapija (ECT) ar transkraninė magnetinė stimuliacija (TMS). Palyginamieji tyrimai padėtų nustatyti ne tik efektyvumo skirtumus, bet ir skirtumus tarp vaisto toleravimo, administracijos logistikos, kaštų ir prieinamumo skirtingose klinikinėse aplinkose.
Tyrėjams taip pat būtina toliau tobulinti optimalias koncentracijas ir administravimo režimus, kurie subalansuotų greitą veikimą ir poveikio trukmę su toleravimo profiliu. Tai gali reikšti strategiškai suplanuotas kartotines inhaliacijas, ilgalaikio palaikymo gydymo schemas arba derinius su kitomis psichofarmakologinėmis ar psichoterapinėmis priemonėmis, kurios galėtų pratęsti pradinį poveikį. Be to, reikia nustatyti biomarkerius ir klinikinius kriterijus, kurie leistų prognozuoti, kurie pacientai turi didžiausią tikimybę reaguoti į azoto oksidą — tai padidintų gydymo efektyvumą ir sumažintų nepageidaujamų reakcijų riziką.
Kol kas azoto oksidas turėtų būti vertinamas kaip eksperimentinė priemonė depresijai gydyti ir taikomas tik kontroliuojamose tyrimų aplinkose arba specializuotose klinikose, turinčiose patirties su greitai veikiančiomis intervencijomis bei išplėstinę stebėseną. Reguliavimo institucijų pritarimas ir plataus masto klinikinės gairės turi pagrįsti sprendimus dėl platesnio taikymo. Iki tol profesionalios komandos, kurios svarsto azoto oksido naudojimą, turi užtikrinti tinkamą pacientų atranką, išsamų informuotą sutikimą ir nuolatinį saugumo monitoringą.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą