Daugeliui iš mūsų itin senatvė atrodo neišvengiama: silpnumas, pasikartojančios infekcijos, imuninės sistemos jėgos lėtas nykimas. Tačiau yra ir išimčių: žmonės, peržengę 110 metų, pasižymintys netikėtu atsparumu. O jei jų kūnai tyliai perrašė kai kurias imuninės sistemos taisykles?
Osaka Universiteto tyrėjai ėmėsi ištirti šią galimybę. Jie palygino imunines ląsteles iš 28 žmonių trijose amžiaus grupėse: 70–99 metų, šimtamečiai (apie 100) ir tie reti asmenys, kurie peržengė 110 metų. Sekvenuodami ir profiliuodami daugiau nei 40 000 T ląstelių, komanda ieškojo ląstelinių požymių, galinčių paaiškinti, kodėl kai kurie kūnai sensta skirtingai.
Labiausiai jų nustebinęs radinys? Neįprastai didelis CD4 citotoksinių T limfocitų skaičius superilgaamžiuose. Tai T ląstelės, kurios, skirtingai nei įprastos CD4 pagalbinės ląstelės, gali tiesiogiai naikinti užkrėstas arba netipiškai besielgiančias ląsteles. Daugumai žmonių jos sudaro mažą mažumą. Šiuose išskirtinai ilgai gyvenančiuose asmenyse jos buvo gausios ir, kas svarbu, kloniškai išsiplėtusios — tie patys efektyvūs variantai daugijosi per laiką.
Superilgaamžiai dažnai turėjo išsiplėtusią CD4 citotoksinių T ląstelių armiją.
Galvokite apie tai kaip apie rezervinę veterano smūgio pajėgą. Šios ląstelės gali patruliuoti ieškodamos virusų užpuolikų ir ląstelių, kurios pradėjo elgtis keistai. Toks elgesys sutampa su tuo, ką vėžio tyrėjai stengiasi sustiprinti imunoterapijoje: imuninės sistemos gebėjimą aptikti ir pašalinti piktybines ląsteles dar prieš tai, kai susiformuoja navikas. Todėl panašumas tarp T ląstelių profilio superilgaamžiuose ir ląstelių, taikomų vėžio gydymui, yra intriguojantis.
Ar tai reiškia, kad CD4 citotoksinės T ląstelės yra paslaptis ilgam gyvenimui? Ne tokiu greitu tempu. Tyrimas rodo koreliaciją, o ne priežastinį ryšį. Tyrimo imtis buvo nedidelė, o žmogaus ilgaamžiškumą formuoja genetika, gyvenimo būdas, aplinka ir atsitiktinumas. Vis dėlto tas pats išsiplėtusių T ląstelių klonų matymas po dešimtmečių rodo tvarų, adaptuotą pokytį kai kurių žmonių imuninėse sistemose, o ne laikina ypatybė.
Šis darbas taip pat primena platesnę tiesą: senėjimas nereiškia vien tik imuninio silpimo. Taip, daugelis imuninės sistemos aspektų senstant silpsta — tai vadinama imunosenescencija — kas padeda paaiškinti, kodėl vyresni žmonės susiduria su didesne infekcijų ir vėžio rizika. Tačiau šie radiniai rodo, kad bent jau kai kuriems žmonėms imuninė įvairovė gali per kelis dešimtmečius pertvarkytis taip, kad išlaikytų specifinius gynybinius pranašumus.
Mokslininkams ir klinikams tai turi dvigubą reikšmę. Pirma, nustatant, kurie imuninių pokyčių modeliai koreliuoja su ekstremaliu ilgaamžiškumu, galima atrasti taikinius terapijoms, imituojančioms tuos pokyčius. Antra, supratimas, kaip ir kodėl tam tikri T ląstelių klonai išsiplečia ir išlieka, galėtų atskleisti natūralaus vėžio stebėjimo mechanizmus. Tačiau šių stebėjimų perkėlimas į gydymus išlieka tolima perspektyva. Kol kas nėra įrodymų, kad vaistai, dieta ar gyvenimo būdo pokyčiai galėtų sukelti tokį pat T ląstelių profilį kituose žmonėse.
Straipsnis, publikuotas žurnale PNAS, atveria atsargų durų plyšelį, o ne atskleistą taką. Jis pateikia įrodymų, kad imuninės sistemos istorija labai senatvėje gali būti niuansuota: kartais netikėtai stipri, kartais pertvarkyta naudingais būdais.
Tai kelia įdomų klausimą: jei maži imuninės sistemos segmentai gali prisitaikyti ir išlikti per šimtmetį, ar galėtume išmokti nukreipti tą prisitaikymą? Šio tyrimo tolesnės dalys stengsis atsakyti būtent į tai.
Palikti komentarą
Komentarai
Komentarų dar nėra. Būkite pirmas.