8 Minutės
Kiekvieną žiemą dažnai taria: „Jaučiu šaltį kauluose.“ Tai kasdienis skundas, bendras drebulys ir — paaiškėja — ne visiškai poetinė, bet ir ne visiškai klaidinga patirtis. Tai, ką žmonės apibūdina kaip šaltį, skverbiantįsi į skeleto gelmes, iš tikrųjų yra kelių fiziologinių atsakų kompleksas: odos, nervų, kraujagyslių ir jungiamojo audinio reakcijų sąveika. Tai, kas atrodo kaip vienas gilus šaltis, yra organizmo termoreguliacijos mechanizmai, vietiniai audinių mechaniniai pokyčiai ir nervų sistemos signalizacija, veikiantys kartu.
Kaip oras, drėgmė ir drabužiai keičia šilumos srautus
Šaltis tiesiogiai nepuola kaulų. Pirmiausia jis pakeičia ploną šilto oro sluoksnį, kuris priglunda prie odos paviršiaus. Drėgnuose klimatuose (pvz., didžiojoje Jungtinės Karalystės dalyje) ore esanti drėgmė greičiau pašalina tą izoliacinį sluoksnį ir efektyviau perneša šilumą nuo odos. Audiniai, sušlapę nuo drėgno oro ar prakaito, daug greičiau praleidžia šilumą — fizikinis faktas yra paprastas: vanduo perduoda šilumą maždaug 70 kartų greičiau nei oras, todėl drėgnas šaltis jaučiamas daug ryškiau ir labiau varginančiai.
Žmogaus organizmas veikia optimaliai maždaug prie 37°C vidutinės kūno temperatūros. Periferiniai audiniai — pirštai, kojų pirštai, ausys — paprastai būna keliais laipsniais šaltesni, o individualūs baziniai temperatūros skirtumai priklauso nuo amžiaus, lyties ir bendros sveikatos būklės. Senyvi žmonės dažnai jaučia šaltį stipriau; moterys dažniau praneša apie didesnį jautrumą šalčiui nei vyrai. Šie skirtumai lemia, kaip greitai prarandamas šiltas oro sluoksnis prie odos, ir kaip greitai prasideda drebulys arba elgesio pokyčiai (pavyzdžiui, papildomų drabužių užsidėjimas), siekiant apsaugoti pagrindines organizmo temperatūros verčių zonas.
Be to, drabužių pasirinkimas ir sluoksniavimas turi lemiamą reikšmę. Tinkamai sluoksniuojant drabužius, tarp jų užfiksuojamas izoliacinis oras — tai yra vienas pagrindinių metodų išlaikyti paviršių šiltesnį. Kvėpuojantys, drėgmę į šalį stumiantys audiniai padeda išvengti vandens kaupimosi ant odos; priešingu atveju sušlapę audiniai veikia kaip šilumos laidininkai. Todėl rekomendacijos šaltiems ir drėgniems orams paprastai akcentuoja sluoksnius ir medžiagas, o ne vien tik storą vienkartinį drabužį.
Kodėl atrodo, kad su kaltę susiję kaulai: periosteumas ir skausmo signalizacija
Patys kaulai neturi tokio tankaus temperatūrai jautrių receptorių kiekio, kaip oda, kas yra logiška: dauguma kaulų yra padengti raumenimis, riebalais ir jungiamuoju audiniu. Tačiau kaulo išorinis dangalas — periosteumas (kaulo apvalkalas) — yra stipriai inervuotas. Įsivaizduokite jutimo nervų tinklą, apgaubiantį kaulo paviršių; šios neuronų šakos fiksuoja deformacijas, traumas ir pokyčius mechaninio krūvio pavidalu. Kai šaltyje sutrinka sausgyslių ir raiščių elastingumas arba sąnariai sustingsta, periostealiniai nervai gauna pakitusius mechaninius dirgiklius ir gali perduoti aštrius arba nuobodžius skausmo pojūčius į smegenis.
Daugumos pagrindinių sąnarių skystis tampa tirštesnis, kai temperatūra krinta.
Sinovinis skystis — arba sąnarinis skystis — yra klampus terpės, kuri sumažina trintį ir palengvina sąnarių judėjimą. Kai temperatūra nukrenta, šis skystis tampa labiau klampus ir mažiau judrus; kartu sausgyslės ir raiščiai praranda dalį elastingumo ir stingsta. Raumenys, esant žemesnei temperatūrai, generuoja mažiau jėgos ir tam pačiam judesiui reikia didesnio pastangų kiekio. Šie mechaniniai pokyčiai kartu padidina įtampą receptoriuose aplink kaulą ir sąnarius — tai nervų sistema gali interpretuoti kaip skausmą arba diskomfortą, kurį žmonės apibūdina kaip „gilų“ arba „kauluose jaučiamą“ skausmą. Vietinis kraujo pritekėjimo sumažėjimas dar labiau sustiprina efektą: kraujagyslių susiaurėjimas (vazokonstrikcija) nukreipia šilumą link kūno centro, siekiant apsaugoti gyvybiškai svarbius organus, todėl galūnės lieka šaltesnės ir prasčiau perfuzuojamos.
Taip pat verta paminėti periferinių nervų tipologiją: periosteume yra daug laisvųjų nervų galūnėlių (nociceptorių), jautrių tiek mechaniniams, tiek cheminiams pokyčiams. Kai audiniai kinta — pavyzdžiui, dėl skysčių konsistencijos ar vietinių edemų — šie receptoriai gali signalizuoti padidintą dirginimą. Tai paaiškina, kodėl kartais skausmas atrodo neaiškus ir gilus, o ne paviršinis ar lokalizuotas tik odoje.
Vitaminas D, nuotaika ir šalčio pojūtis
Sezoniniai skirtumai saulės šviesoje subtiliai keičia, kaip mes jaučiame šaltį. Saulės spinduliai stimuliuoja vitamino D sintezę odoje; tamsesniais, apniukusiais mėnesiais daugelis žmonių gamina mažiau vitamino D. Klinikinėse praktikos gairėse vitamino D trūkumas siejamas su prastesne kaulų sveikata bei ligomis, tokiomis kaip rachitas vaikams arba osteomalacija suaugusiems, tačiau vitamino D deficitas taip pat gali turėti įtakos skausmo jautrumui. Keli tyrimai rodo, kad žemesnis vitamino D lygis koreliuoja su didesniu raumenų ir skeleto skausmu. Vitamino D vaidmuo nervų sistemos moduliacijoje ir nuotaikos reguliacijoje reiškia, kad trūkumas gali keisti, kaip žmonės patiria ir toleruoja skausmą ar diskomfortą.
Be to, pilki ir debesuoti dangūs daro daugiau nei mažina vitamino D gamybą. Jie veikia nuotaiką ir budrumo lygį, padidindami nerimo ar depresijos simptomus jautriems asmenims. Šie psichologiniai pokyčiai gali sumažinti toleranciją šalčiui, todėl drėgnas ir niūrus šaltis dažnai jaučiamas žiauresnis nei ta pati temperatūra esant saulei. Trumpai tariant: saulėtas ir sausas 2°C dažnai atrodo mažiau įsiskverbiančiai nei drėgnas ir niūrus 6°C.
Praktiniu aspektu, vitaminas D yra tik viena iš sudedamųjų dalių. Gyvenimo būdas, mityba ir fizinis aktyvumas taip pat lemia, kaip organizmas reaguoja į temperatūrą. Pakankamas baltymų ir sveikųjų riebalų kiekis racione, taip pat subalansuoti kalcio ir vitamino D šaltiniai (maistas ir, prireikus, papildai) gali padėti išlaikyti kaulų ir raumenų sveikatą žiemą. Bet prieš pradedant vartoti papildus, rekomenduojama pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu ir, jeigu reikia, pasidaryti vitamino D tyrimą.
Praktinė fiziologija: kas padeda ir kodėl
Elgesio ir mitybos pasirinkimai turi realų poveikį. Sluoksniavimas sulaiko izoliacinį orą šalia kūno; fizinis aktyvumas generuoja metabolinę šilumą ir gerina kraujotaką į periferines dalis; papildomos kalorijos (ypač šiek tiek daugiau angliavandenių ar riebalų trumpuoju laikotarpiu) suteikia kuro termogeninėms reakcijoms, kurios pakelia kūno temperatūrą. Iš medicinos perspektyvos patarimai yra aiškūs: saugokite pagrindinę kūno temperatūrą, palaikykite periferinius audinius judėjime ir spręskite bet kokias esamas sąnarių ligas arba vitamino D trūkumą, kurie gali sustiprinti diskomfortą.
Kūno pagrindinės temperatūros išlaikymas, aktyvumo palaikymas ir pakankamas vitamino D kiekis mažina dažniausius skausmus ir sustingimus, kuriuos žmonės kaltina „šaltais kaulais“.
Konkrečios praktinės priemonės gali būti tokios:
- Naudoti sluoksniuotą aprangą: pagrindinis sluoksnis, drėgmę išstumiantis vidurinis sluoksnis ir apsauginis išorinis sluoksnis nuo vėjo ir lietaus.
- Rinktis kvėpuojančias, greitai džiūstančias medžiagas, o ne 100 % medvilnę, kuri ilgai išlaiko drėgmę.
- Reguliariai judėti — net trumpi pasivaikščiojimai ar lengvos apšilimo pratimai, skirti pagerinti kraujotaką į rankas ir kojas.
- Pažymėti ir gydyti lėtines sąnarių ligas: artritas ar ankstesnės traumos gali didinti šalčio sukeltą diskomfortą.
- Apsvarstyti vitamino D stebėjimą žiemos mėnesiais, ypač jeigu gyvenate regionuose su mažai saulės šviesos.
Medicininės intervencijos, priklausomai nuo konkretaus atvejo, gali apimti priešuždegiminius vaistus trumpalaikėje perspektyvoje, fizinę terapiją, skiriamą raumenų tonusui ir sąnarių funkcijai gerinti, arba specializuotą gydymą, skirtą pagerinti vietinę perfuziją. Tačiau daugelis paprastų priemonių — tinkama apranga, judėjimas ir ar šiltesnė aplinka — yra labai efektyvios ir mažai rizikingos.
Ekspertės įžvalga
„Frazių „kauluose“ jaučiamas šaltis puikiai iliustruoja sluoksniuotą biologinį atsaką,“ sako dr. Emily Carter, fiktyvi žmogaus fiziologijos profesorė su 20 metų klinikinės ir mokslinės patirties. „Šis pojūtis retai būna tiesioginis kaulų audinio signalas. Tai periosteumas, sąnarių mechanika ir kraujagyslės, kurie keičiasi, kai temperatūra krinta, o šie pokyčiai yra siunčiami į smegenis kaip diskomfortas. Jeigu gydysime sistemą — kraujotaką, tepimą ir tonusą — pojūtis dažniausiai pagerėja.“
Dr. Carter priduria, kad paprastos priemonės dažnai yra netikėtai veiksmingos: „Nešiokite kvėpuojančius sluoksnius, kurie sulaiko orą, judėkite net trumpomis pasivaikščiojimų serijomis, ir jei žiemojate regione su mažai saulės, pasitikrinkite savo vitamino D lygį pas sveikatos priežiūros specialistą.“
Biomedicinos tyrimai toliau aiškina, kaip temperatūra, hidratacija ir jungiamojo audinio mechanika sąveikauja mikroskopiniu lygiu. Vykstantys tyrimai tiria, kaip periferinės nervų galūnės periosteume moduliuoja skausmą ir ar taikytos terapijos gali sumažinti šaltinio sukeltą raumenų ir skeleto skausmą, nepažeidžiant organizmo apsauginių termoreguliacinių mechanizmų.
Šaltis gali jaustis kaip asmeninė ir neišvengiama patirtis. Tačiau dažniausiai toks pojūtis signalizuoja organizmo sureguliuotą fiziologinį atsaką, o ne tiesioginį kaulų čiulpų atšalimą — o tai reiškia, kad praktiški veiksmai gali ženkliai pakeisti savijautą. Išbandykite juos šį sezoną ir pamatysite, ar pažįstama frazė nevirs vien tik anekdotu ar retesniu skundu.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą