9 Minutės
Įsivaizduokite, kad žengiate į žiemą ir jaučiate, kaip oda užsidega tarsi ją būtų nutrenkusi skausminga dilgčiojimo banga. Skausmas. Niežiantys raudoni iškilimai. Tinimas, kuris iš piršto gali išplisti iki visos galūnės. Nedideliam, bet reikšmingam žmonių skaičiui šalčio poveikis sukelia ne tik diskomfortą — jis priverčia imuninę sistemą perdaug reaguoti taip, kad reakcijos būna nenuspėjamos ir retai, bet pavojingos gyvybei.
Ką reiškia šalčio dilgėlinė ir kodėl tai svarbu
Šalčio dilgėlinė, vadinama ir alergija šalčiui arba šaltine dilgėline, yra būklė, kai oda reaguoja į žemą temperatūrą atsirandančiomis dilgėlinėmis, tinimu ir, sunkiuose atvejais, viso organizmo reakcijomis, pavyzdžiui, anafilaksija. Oda gali sureaguoti tiesioginio šalto kontakto metu arba reakcija gali pasireikšti tuomet, kai oda sušyla po vėsaus poveikio. Sukelėjai labai įvairūs: žiemos oras, ledas laikomas delne, maudynės šaltame vandenyje arba netgi atšaldytas gėrimas. Simptomai svyruoja nuo trumpalaikių vietinių išbėrimų iki bendrų reakcijų, kurios reikalauja skubios medicininės pagalbos.
Nors sutrikimas nėra labai dažnas, jis nėra menkavertis. Epidemiologiniai tyrimai rodo apie šešis atvejus iš 10 000 gyventojų, tačiau tikėtina, kad daug atvejų yra nepakankamai diagnozuoti, ypač regionuose, kuriuose retai pasitaiko šalčio ir nėra sąlygų pastebėti silpnesnes formas. Moteris ši problema serga beveik dukart dažniau nei vyrus, o dažniausiai liga prasideda ankstyvaisiais dvidešimtaisiais gyvenimo metais, nors pradžia gali būti bet kuriame amžiuje. Dėl šios variacijos svarbu įvertinti riziką individualiai — tiek pacientui, tiek specialistui.
Praktiniu požiūriu reikšmė didelė: nuo paprastų odos simptomų, kurie trikdo kasdienybę, iki potencialiai mirtinų sisteminių reakcijų. Todėl tiek medicinos specialistai, tiek pacientai turi žinoti ligos požymius, galimus sukėlėjus ir veiksmingas saugos priemones.
Biologija pačioje uždegimo šerdyje: mastocitai ir histaminas
Šalčio dilgėlinės centre — mastocitai, imuninės sistemos „sargai“, išsidėstę odoje ir kitose audinių vietose. Šie ląstelės reaguodamos išskiria histaminą ir kitus mediatorių junginius į aplinkinius audinius. Histaminas plečia kraujagysles ir didina jų pralaidumą, todėl atsiranda paraudimas, tinimas ir niežėjimas. Jei reakcija išplinta sisteminiu mastu, gali sumažėti kraujospūdis, susiaurėti kvėpavimo takai ir išsivystyti anafilaksija — gyvybei pavojingas būklės etapas.
Kodėl šalčio poveikis aktyvina mastocitus tik tam tikriems žmonėms, tebėra aktyvių tyrimų objektas. Pagrindinė (pirminė) šalčio dilgėlinė, sudaranti apie 95 % atvejų, dažniausiai neturi atpažįstamos išorinės priežasties. Antrinė forma, likę maždaug 5 %, siejama su infekcijomis ar kitomis ligomis, pvz., Epstein–Barr virusu, hepatitu C, ŽIV ir tam tikromis limfomomis. Retos genetinės sindromos taip pat gali sukelti šalčio sukeltus simptomus, tačiau jos yra išimtys.
Vienas logiškas mechanistinis paaiškinimas yra, kad šalčio poveikis pakeičia baltymų arba ląstelių membranų struktūrą taip, kad susidaro vadinamieji autoalergenai — organizmas ima atakuoti savus audinius, o ne svetimus agresorius. Tačiau grandinė, vedanti nuo temperatūros pokyčių iki mastocitų aktyvacijos, dar nėra pilnai atseka—reikalingi tolesni imuninės sistemos tyrimai, įskaitant molekulinius ir genitinius analizės metodus. Tokie duomenys gali padėti suprasti, kuriems pacientams gresia sunkesnės reakcijos ir kokios taikomos terapijos bus efektyviausios.
Taip pat svarbu paminėti santykį su imunoglobulinu E (IgE) ir kitomis uždegiminėmis molekulėmis, kurios gali moduliuoti mastocitų jautrumą. Nors ne visi pacientai su šalčio dilgėline turi padidintą IgE, tyrimai, orientuoti į imuninės sąveikos mechanizmus, padėjo išvystyti tikslines biologines terapijas, kurios keičia gydymo perspektyvas sunkiais ar atspariais atvejais.
Kaip gydytojai patvirtina diagnozę ir vertina riziką
Paprastas diagnostinis testas yra vienas iš tiesioginių metodų: kontroliuojamos aplinkos sąlygomis gydytojas ant paciento dilbio ar kitos odos vietos trumpam uždeda ledinį kubelį. Jei toje vietoje susiformuoja dilgėlinė, tai laikoma diagnostiniu požymiu. Kadangi maždaug vienas iš penkių teigiamų testų gali išprovokuoti sisteminę reakciją, įskaitant anafilaksiją, šis bandymas turi būti atliekamas ligoninėje ar specialisto kabinete, kur gali būti teikiama skubi pagalba.
Po diagnozės gydytojai gali kiekybiškai įvertinti paciento jautrumą dviem dažniausiai naudojamais rodikliais. Šalto stimuliavimo laiko testas fiksuoja, per kiek laiko atsiranda matoma dilgėlinė po odos atšaldymo; trumpesnis laikas rodo didesnį reaguojamumą. Kritinės temperatūros slenkstis nustato šiltesnį temperatūros tašką, kuris dar sukelia reakciją; žinodami šį slenkstį, gydytojai gali patarti, kokio intensyvumo šalčiui reikia vengti. Šie matavimai padeda praktinėse situacijose: nuspręsti, ar pacientui reikia nešiotis avarinės pagalbos priemonių, pvz., adrenalino autoinjektoriaus, ir kiek griežtai vengti tam tikrų veiklų ar aplinkos sąlygų.
Be to, specialistai atsižvelgia į anamnezę: ar buvę anksčiau sisteminių simptomų, alpimų, kvėpavimo sutrikimų ar hemodinamikos nepakankamumo epizodų. Diferencinėje diagnostikoje svarstomos kitos urtikarijos formos — cholinerginė dilgėlinė, kontaktinė dilgėlinė ar vandens sukeltos odos reakcijos — todėl kartais atliekami papildomi testai arba stebėjimo protokolai, kad būtų aiškiai atskirta šalčio sukeliama reakcija nuo kitų priežasčių.
Šalti maisto produktai gali sukelti būklę.
Gydymo galimybės: nuo antihistaminikų iki biologinių preparatų
Valdymas prasideda nuo vengimo ir pasirengimo ekstremalioms situacijoms. Antihistamininiai vaistai yra terapijos pagrindas — jie mažina niežulį ir tinimą, blokuodami histamino receptorius. Daugumai pacientų pakanka standartinių dozių, tačiau kai kuriems gali prireikti didesnių dozių (kartais iki keturių kartų didesnės nei įprasta), kad simptomai būtų kontroliuojami. Tokius didesnius dozių režimus reikia taikyti prižiūrint gydytojui, nes kai kurie antihistaminikai sukelia raminamąjį poveikį, regėjimo sutrikimus ar kitokius nepageidaujamus reiškinius.
Apie 60 % pacientų gerai reaguoja į antihistamininę terapiją. Trumpalaikiams paūmėjimams gali būti skiriama trumpa sisteminių steroidų kurso, tačiau ilgalaikis steroidų vartojimas susijęs su reikšmingomis rizikomis: svorio padidėjimu, nuotaikos svyravimais, gliukozės metabolizmo pokyčiais ir virškinamojo trakto problemomis. Pacientams, kurių ligos negalima pakankamai kontroliuoti, tikslinės biologinės terapijos pakeitė gydymo standartus: omalizumabas, monokloninis antikūnas, neutralizuojantis imunoglobuliną E (IgE), parodė naudą sunkiais ar refrakteriniais atvejais ir dažnai sukelia simptominio pagerėjimo bei gyvenimo kokybės atstatymo efektą.
Desensibilizacija — kontroliuojamas, laipsniškas poveikis vėsesnėms temperatūroms per valandas ar dienas — buvo bandoma mažose studijose su tam tikru sėkme; ši metodo efektyvumas vis dar vertinamas ir jis nėra plačiai priimtas kaip standartinė terapija, tačiau gali būti alternatyva parinktiems pacientams. Skubios pagalbos situacijose intramuskulinis adrenalinas išlieka gyvybę gelbstinčia intervencija anafilaksijai; deja, duomenys rodo, kad adrenalino autoinjektoriai galbūt per retai skiriami pacientams su žinoma šalčio dilgėline. Pacientams, turintiems anamnezę su sisteminėmis ar sunkesnėmis reakcijomis, būtina ne tik turėti autoinjektorių, bet ir žinoti, kaip jį naudoti.
Be farmakoterapijos, svarbus yra paciento švietimas: mokymas atpažinti pradines anafilaksijos apraiškas, veiksmai staigios reakcijos atveju, avarinės pagalbos numeriai ir artimųjų informavimas. Kai kuriais atvejais rekomenduojama medicininė kortelė ar identifikacinis apyrankis, nurodanti jautrumą šalčiui ir turimus vaistus.
Dauguma žmonių su šalčio dilgėline gerai reaguoja į antihistaminikus.
Specifinės rizikos situacijos ir praktiniai patarimai
Tam tikros situacijos ženkliai padidina pavojų. Maudynės šaltame vandenyje gali sukelti greitą, sisteminį histamino išsiskyrimą, kas gali sukelti sąmonės netekimą ir paskui nuskendimą. Todėl pacientai su žinoma šalčio dilgėline turėtų ypač vengti vieni plaukti atviroje vandenyje, o jeigu maudynės būtinai, tai daryti su lydinčiu asmeniu ir saugumo priemonėmis.
Operacijos taip pat kelia papildomą riziką: anestezija, aušinamos operacinės patalpos ir perioperacinis kūno temperatūros kritimas gali išprovokuoti reakciją. Chirurgai ir anesteziologai turi būti informuoti apie ligos buvimą, o perioperaciniai šildymo protokolai yra svarbi prevencinė priemonė žinomiems pacientams. Darbo aplinkos ir laisvalaikio veiklos, susijusios su šaltu oru ar šaltu vandeniu, turėtų būti aptartos su alergologu ar dermatologu; dažnai paprastos strategijos, tokios kaip izoliacinės pirštinės, šilti apvyniojimai ar ledų bei ledo tiesioginio kontakto vengimas, smarkiai sumažina riziką.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į keliones ir ekstremalias oro sąlygas — lėktuvo salonai kartais būna vėsesni, o staigūs temperatūros pokyčiai (iš šildomos erdvės į šaltą lauką) gali provokuoti reakcijas. Tėvai ir globėjai turėtų žinoti, kaip apsaugoti vaikus ir jaunimą, kurie gali būti ypač aktyvūs lauko veiklose.
Gera žinia: ilgalaikiai stebėjimai rodo, kad vadinamojoje retrospektyvinėje ir prospektyvinėje analizėse nuo ketvirtadalio iki pusės pacientų laikui bėgant patiria dalinę arba visišką remisiją. Tai reiškia, kad kruopšti diagnostika, paciento švietimas ir gydymo planas ne tik kontroliuoja simptomus, bet ir gali suteikti laiko iki tol, kol dalis pacientų natūraliai praras jautrumą šalčiui.
Eksperto įžvalga
Dr. L. Maria Jensen, klinikinė imunologė ir alergologė, pažymi, kad ši būklė dažnai yra nuvertinama. Ji sako: „Mačiau pacientų, kurie priėmė idėją, jog šalčio reikia tiesiog pakelti. Kai nustatome sukėlėją ir sudarome saugos planą, daugelis gali sugrįžti į normalų gyvenimą prisilaikydami kelių protingų atsargumo priemonių. Mažajai daliai pacientų intensyvesnės terapijos, pavyzdžiui, omalizumabas, atneša radikalų pagerėjimą ir gali atstatyti saugumą bei funkcionavimą.“
Biologinė mįslė tuo pačiu yra ir kvietimas tyrimams. Supratimas, kodėl šalčio, kaip neutralaus aplinkos faktoriaus, sukelta imuninė reakcija tampa kenksminga, gali atskleisti procesus, svarbius ir kitoms alerginėms bei autoimuninėms ligoms. Tokios mechanistinės įžvalgos gali atverti kelią tikslinėms, efektyvesnėms terapijoms ateityje.
Jeigu jūs arba artimas žmogus po sąlyčio su šalčiu pastebite dilgėlines, būtina kreiptis į specialistą. Paprasti diagnostiniai tyrimai gali paaiškinti riziką ir nurodyti efektyvius intervencinius veiksmus, leidžiančius gyventi be baimės, kad sezonas ar maudynės virs medicininiu iššūkiu. Individualizuotas gydymas, rizikos vertinimas ir tinkamas pasirengimas iš esmės pagerina saugumą ir gyvenimo kokybę pacientams su šalčio dilgėline.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą