8 Minutės
Įsivaizduokite, kad trečdalis krizės galėtų būti sustabdyta dar neprasidėjusi. Tai griežtas, bet aiškus PSO analizės išvados atspindys: 2022 m. maždaug 19 milijonų žmonių visame pasaulyje gavo vėžio diagnozę, ir apie 38 procentai šių atvejų buvo susiję su rizikos veiksniais, kuriuos galime pakeisti.
Šie pakeičiami rizikos veiksniai yra gyvenimo būdo pasirinkimų, užkrečiamųjų agentų, darbo sąlygų bei aplinkos žalos mišinys. Vis dėlto du įpročiai išsiskiria itin ryškiai. Tabako rūkymas išlieka vienu didžiausių užkirstinų kelių vėžiui — manoma, kad 2022 m. jis buvo susijęs su maždaug 15 procentų naujų diagnozių — o alkoholis yra antras pagal svarbą modifikuojamas gyvenimo būdo veiksnys. Paprastai tariant: keli plačiai paplitę elgesio modeliai sudaro didelę dalį pasaulinės vėžio naštos.
Kodėl tai svarbu? Nes prevencija, kai ji veikia, duoda daugybinius privalumus. Sumažinus rūkymą ir pavojingą alkoholio vartojimą, ne tik mažėja plaučių bei kepenų vėžio atvejai, bet taip pat sumažėja ir skrandžio, storosios žarnos bei kitų navikų rizika. Pridėjus vakcinaciją, švaresnį orą ir saugesnę darbo aplinką, potencialus naujų vėžio atvejų sumažėjimas tampa reikšmingas — tiek klinikiniu, tiek visuomenės sveikatos požiūriu. Be to, prevencijos priemonės dažnai būna ekonomiškai naudingos: mažesnės gydymo išlaidos, didesnis produktyvumas ir mažesnė socialinė našta.
Ką atskleidžia PSO analizė ir kodėl regioniniai modeliai skiriasi
PSO tyrėjų komanda išanalizavo 30 pakeičiamų rizikos veiksnių ir apskaičiavo, kiek naujų vėžio atvejų galėtų būti susieti su kiekvienu iš jų. Bendras vaizdas yra aiškus ir nerimą keliantis: dešimtys milijonų potencialiai išvengiamų atvejų visame pasaulyje. Tačiau detalės skiriasi priklausomai nuo regiono ir lyties. Vyrų tarpe rūkymas 2022 m. sudarė beveik ketvirtadalį naujų vėžio atvejų pasauliniu mastu. Moterys tam tikruose regionuose patyrė netikėtai didelę oro taršos įtaką plaučių vėžiui: Rytų Azijoje apie 15 procentų moterų plaučių vėžio atvejų buvo susiję su užterštu oru. Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje oro tarša sudarė maždaug vieną iš penkių vyrų plaučių vėžio atvejų.
Toks regioninis skirtumas atsiranda dėl kelių priežasčių: demografinės struktūros, pramonės ir transporto sektorių plėtros, rūkymo paplitimo kultūrinių normų, alkoholio vartojimo modelių, prieigos prie sveikatos paslaugų ir vakcinacijos programų skirtingumo. Pvz., miestuose su intensyvia pramonine veikla ir intensyviu eismu oro tarša gali smarkiai didinti kvėpavimo takų ligų ir plaučių vėžio riziką, ypač tarp tų, kurie niekada nerūkė; tuo tarpu regionuose su aukštu rūkymo ir tam tikrų infekcijų lygiu matome visiškai kitokį rizikos profilį.
Užkrečiamosios ligos taip pat išlieka reikšmingu veiksniu. Apie 10 procentų naujų vėžio atvejų buvo susiję su infekciniais agentais. Aukštos rizikos žmogaus papilomos virusas (ŽPV, angl. HPV) išsiskiria kaip dominuojanti priežastis moterų išvengiamam vėžiui dėl sąsajos su gimdos kaklelio vėžiu. Efektyvi ŽPV vakcina jau yra prieinama ir gali užkirsti kelią daugeliui šių atvejų, tačiau padengimo spragos – tiek logistinės, tiek politinės bei kultūrinės – vis dar egzistuoja daugelyje šalių, ypač žemesnes pajamas turinčiose vietovėse.
Analizė taip pat parodė daug kitų reikšmingų rizikos veiksnių: didelis kūno masės indeksas (KMI), žemas fizinis aktyvumas, neryklinis tabakas (pavyzdžiui, riestainiai, dūmai nepriskiriami rūkymui), tradicinis stimuliatorius arekos riešutas (betel nut), nepakankamas žindymas, ultravioletinė spinduliuotė ir daugiau nei dešimtis profesinių pavojų. Pavyzdžiui, skrandžio vėžys vis dar yra dažnesnis vyrų tarpe ir dažnai yra susijęs su rūkymu bei infekcijomis skatinančiomis sąlygomis — perpildymas, prasta sanitarija ir ribota prieiga prie švaraus vandens gali didinti infekcijų, tokių kaip Helicobacter pylori, paplitimą, o tai savo ruožtu didina skrandžio vėžio riziką.
PSO ekspertai šią išvadą traktuoja kaip galimybę veikti. Statistiniai duomenys parodo, kad daugeliu atvejų galima imtis konkrečių, efektyvių priemonių, kurios ženkliai sumažintų vėžio naštą. Isabelle Soerjomataram, medicinos epidemiologė ir viena pagrindinių šios analizės autorių, pažymėjo, kad spręsti išvengiamas priežastis yra „viena iš galingiausių galimybių sumažinti pasaulinę vėžio naštą“. André Ilbawi, PSO vėžio kontrolės komandos vadovas, pabrėžė, kad rizikos modelių skaidymas pagal šalis ir populiacijas suteikia politikos formuotojams praktinius, tikslingus sprendimus — prevencines priemones, pritaikytas konkrečioms problemoms.
Todėl kyla esminis klausimas: ką visuomenės gali daryti praktiškai? Tabako kontrolė išlieka vienu didžiausių poveikio turinčių intervencijų: didesni akcizai, griežtesnės reklamos ribojimo priemonės, pagalba metantiems rūkyti ir neutrali pakuotė (plain packaging) sumažino tabako vartojimą tose šalyse, kur jos buvo įgyvendintos. Kartu reikšminga yra ir žalingo alkoholio vartojimo mažinimo politika — mokesčiai, pardavimo laiko ribojimai, reklamos apribojimai ir programos, skatinančios atsakingą vartojimą, gali sumažinti alkoholio sukeliamą vėžio riziką.
Platesne prasme prevencija apima: ŽPV vakcinacijos išplėtimą ir gimdos kaklelio vėžio ankstyvąjį patikrinimą (screeningą), oro kokybės standartų griežtinimą ir taršos šaltinių mažinimą, higienos bei sanitarijos gerinimą pažeidžiamose bendruomenėse, taip pat specifinių profesinių kancerogenų identifikavimą bei jų pašalinimą darbo vietose. Tokios priemonės turi įrodymais grįstą naudą: jos ne tik sumažina vėžio atvejų skaičių, bet ir gerina bendrą gyventojų sveikatą — mažėja širdies ir kraujagyslių ligų, lėtinių kvėpavimo takų ligų ir kitų susirgimų paplitimas.
Prevencijos poveikis yra daugiasluoksnis. Pvz., didesnė gyventojų vakcinacijos aprėptis prieš ŽPV tiesiogiai mažins gimdos kaklelio vėžį per ateinančias dešimtis metų, tačiau tuo pačiu sumažės ir antrinių navikų, susijusių su kitomis ŽPV sukeltomis ligomis. Oro taršos mažinimas sumažins ne tik plaučių vėžį, bet ir astmos bei lėtinių obstrukcinių plaučių ligų naštą. Sumažinę nutukimą per skatinimą sveikesnio maitinimosi ir fizinio aktyvumo, galime sumažinti gausybę vėžio formų, kurios susijusios su metaboliniu sutrikimu ir uždegimu.
Vis dėlto prevencija susiduria su daugybe praktinių iššūkių. Pirmiausia, politinė valia ir finansavimas yra būtini: prevencinės programos reikalauja investicijų į švietimą, sveikatos sistemų stiprinimą, vakcinų įsigijimą ir prieinamumą, taip pat į priežiūros ir monitoringo sistemas. Antra, socialiniai ir kultūriniai barjerai — pvz., stigma vakcinacijos atžvilgiu, žemos sveikatos raštingumo lygis ar tradicinių cheminių stimuliatorių vartojimas — gali trukdyti efektyviai įgyvendinti priemones. Trečia, tarptautinė nelygybė reiškia, kad žemos ir vidutinės pajamos šalyse gali trūkti technologinių ar logistikos sprendimų, reikalingų programų išplėtimui.
Praktiniai sprendimai ir prioritetai turėtų būti pritaikyti vietos sąlygoms. Tai reiškia: rizikos veiksnių analizė šaliai ir regionui pritaikoma tvarka, didžiausio poveikio politikų taikymas pirmiausia tose srityse, kur prevencijos potencialas yra didžiausias, ir integruotas požiūris — derinti sveikatos politiką, švietimą, aplinkos reguliavimą ir darbo saugos priemones. Pvz., šalyse su dideliu rūkymo paplitimu pagrindinės priemonės turėtų būti mokesčių didinimas, reklamos ribojimas ir stiprios pagalbos metantiems programos. Ten, kur ŽPV vakcinacija yra mažai paplitusi, svarbu investuoti į vakcinų tiekimo grandinę, mokymą ir visuomenės švietimą, kad padidėtų pasitikėjimas ir registracija.
Ekonominė perspektyva taip pat liudija prevencijos naudą. Ilgalaikės investicijos į tabako kontrolę, vakcinaciją ir oro kokybės gerinimą dažnai atsiperka sumažėjusiomis gydymo išlaidomis, sumažėjusia invalidumo našta ir didesniu ekonominiu produktyvumu. Sveikatos ekonomikos tyrimai rodo, kad investavus į prevencines programas, ypač jeigu jos koordinuojamos tarp skirtingų sektorių (įskaitant švietimą, transportą ir aplinkos apsaugą), galima pasiekti didesnį poveikį už tas pačias arba mažesnes sąnaudas nei fokusuojantis tik į gydymą.
Be to, prevencijos priemonės yra kertinės siekiant sveikatos nelygybės mažinimo: daugelis rizikos veiksnių disproporcingai veikia pažeidžiamas grupes — žemesnes pajamas, mažiau išsilavinusias bendruomenes, imigrantus ir kaimo gyventojus. Tikslinės prevencinės programos, kurios didina prieigą prie vakcinų, ankstyvo diagnostikos testavimo (screeningo) ir švietimo apie sveiką gyvenseną, turi potencialą sumažinti šias spragas ir pagerinti visuomenės sveikatą vienodai plačiai.
Galiausiai, prevencija reikalauja skaidrumo ir nuoseklaus stebėjimo. Duomenų rinkimas apie rizikos veiksnių paplitimą, vakcinacijos aprėptį, ankstyvo nustatymo programų efektyvumą ir profesinių rizikų kontrolę leidžia sukurti veiksmingas, įrodymais grįstas strategijas. Tarptautinė bendradarbiavimo priemonė, tokia kaip PSO gairės ir šalims skirtos techninės rekomendacijos, padeda užtikrinti, kad geriausios praktikos būtų pritaikomos ir adaptuojamos į vietos kontekstą.
Skaičiai pasako paprastą istoriją: prevencija veikia, bet tik tuomet, kai politika, visuomenės sveikatos sistemos ir bendruomenės veikia kartu. Sumažinus poveikį keliems pagrindiniams rizikos veiksniams būtų išvengta milijonų vėžio atvejų kasmet — ir išgelbėta begalė gyvybių. Klausimas lieka: ar elgsimės kaip į tai žiūrėdami kaip į skubią problemą, ar tik kaip į pasirenkamą priemonę?
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą