5 Minutės
Jokių plaučių. Keturiasdešimt aštuonios valandos. Širdis plakė, kol mašina atliko abiejų plaučių kvėpavimo darbą.
2023 metų pavasarį 33 metų vyrą užklupo į gripą panaši infekcija, kuri nenorėjo pasiduoti. Infekcija sparčiai progresavo į pneumoniją, vėliau į sepsį ir galiausiai į ūminį kvėpavimo distreso sindromą (ūminis kvėpavimo nepakankamumas, ARDS) — greitą plaučių gebėjimo mainyti deguonį žlugimą. Antibiotikai nepadėjo. Plaučių audinys iš esmės „ištirpo“, uždegimas pasklido per visą organizmą. Medicinos komanda stovėjo prieš niūrią dilema: palikus užkrėstus plaučius rizika, kad pacientas beveik neabejotinai mirs; pašalinus plaučius, širdis, neturėdama tinkamo plaučių kraujotakos palaikymo, taip pat galėjo sugesti.
Paverčiant plaučius pagal poreikį
Northwestern universiteto torakalinės chirurgijos komanda rado drąsų sprendimą, adaptuodama ekstraplastinę paramą: visiškai dirbtinius plaučius (TAL). Skirtingai nuo įprastos ekstraplastinės membraninės oksigenacijos (ECMO), kuri oksigenuoja kraują, bet remiasi esama plaučių cirkuliacijos dinamika, čia sukurti visiškai dirbtiniai plaučiai atkartojo plaučių dujų mainus tuo pat metu aktyviai valdyti kraujo tėkmę ir apsaugoti širdį nuo staigių hemodinaminių šokų.
Įrenginys apjungė du lygiagrečius kraujo srauto kanalus su srautui prisitaikančiu šuntu. Tokia architektūra leido sistemoje amortizuoti staigius kraujotakos pokyčius po natūralių plaučių pašalinimo — pagrindinį kliuvinį, dėl kurio dvipusė pneumonektomija (abiejų plaučių pašalinimas) paprastai baigiasi fataliai. Pašalinus plaučius ir prijungus TAL, sisteminės infekcijos požymiai ėmė mažėti per kelias valandas, o ne savaites; organizmo stabilizacija prasidėjo greitai.
Įrenginio veikimas reikalavo sinchronizacijos tarp chirurgų, intensyviosios terapijos specialistų ir bioinžinierių. Buvo svarbu ne tik oksigenacija, bet ir atsargus pasipriešinimo, srauto pasiskirstymo bei trombozės rizikos valdymas. Kiekvieno žingsnio metu komandai reikėjo rinkti hemodinaminius duomenis, keisti kompoziciją ir srauto parametrus, kad būtų išvengta širdies perkrovos ar hipoperfuzijos kitų organų.
„Pacientas susirgo plaučių infekcija, kurios nebuvo įmanoma gydyti jokiomis antibiotikų kombinacijomis, nes infekcijos sukėlėjas buvo atsparus viskam,“ — sakė torakos chirurgas Ankit Bharat, vadovavęs procedūrai. „Tokia infekcija sukėlė, kad plaučiai tarsi ištirpo ir uždegimas tęsė plitimą į likusį organizmą.“ Pašalintų plaučių molekulinė analizė patvirtino komandai kilusias įtampas: imuninis ir fibrotinis pažeidimas buvo tokio laipsnio, kad spontaniškas atsigavimas buvo praktiškai neįmanomas. Transplantacija, o ne bandymas išsaugoti pažeistus audinius, tapo vienintele realia išlikimo galimybe.
Paciento naujieji plaučiai (kairėje) ir seni plaučiai (dešinėje).
TAL suteikė laiko. Pakankamai laiko, kad paciento sepsis būtų suvaldymas, kitų organų funkcijos stabilizuotos, ir kad donorinių plaučių pora taptų tinkama transplantuoti. Po 48 valandų TAL parama leido chirurgams atlikti dvigubą plaučių transplantaciją. Po dviejų metų pacientas atsigavo ir gyvena su veikiančiais donoriniais plaučiais, palaikomos intensyvios priežiūros ir ilgalaikės reabilitacijos programos.
Kodėl tai svarbu
Infekcijos sukeltas ARDS dažnai gydomas agresyvia palaikoma terapija, ir daugelis klinikų mano, kad jei pacientas bus palaikomas pakankamai ilgai, plaučiai galiausiai atkurs savo funkciją. Šis atvejis meta iššūkį tokiai prielaidai: jis rodo, kad tam tikriems pacientams, kurių plaučių audinys neatitaisomai sunaikintas infekcijos, sergančiųjų gyvybę gali išgelbėti ligų organų pašalinimas ir patikimas dirbtinis plaučių pakaitalas — jei per siaurą langą yra prieinama transplantacija.
Vis dėlto egzistuoja praktiniai ribojimai. Tokios sudėtingos TAL konstrukcijos kūrimas, diegimas ir valdymas reikalauja specializuotų chirurginių komandų, medicininės inžinerijos paramos ir intensyvios priežiūros infrastruktūros, kuri šiuo metu yra tik keliose pasaulio centruose. Donorinių plaučių prieinamumas lieka greičiausiai ribojantis veiksnys. Nepaisant to, techniniai sprendimai, pritaikyti šiame atvejyje — ypač dvigubo srauto architektūra ir srautui prisitaikantis šuntas — gali nulemti ekstraporalinės įrangos, skirtos plačiau naudoti reanimacijos skyriuose, dizaino pertvarką.
Tokio tipo technologinė pažanga gali sumažinti trombozės riziką, pagerinti perfuzijos kontrolę ir leisti intensyviosios terapijos specialistams plačiau diegti išmanias ekstraporalines sistemas. Reikės bendradarbiavimo tarp chirurgų, bioinžinierių ir reguliavimo institucijų, taip pat mokymo programų rodiklių ir klinikinių tyrimų, kad ši procedūra taptų patikimu gydymo keliu daugiau centrų pacientams.
Jauniems pacientams su katastrofiniu plaučių pažeidimu dėl infekcijų transplantacija gali išgelbėti gyvybę net ūmiose situacijose — jei chirurginės komandos tai apsvarsto ir jei egzistuoja infrastruktūra tokiai operacijai palaikyti.
Ekspertų įžvalgos
„Šis atvejis peršviečia mūsų požiūrį į ūminį plaučių nepakankamumą,“ — teigia dr. Emily Carter, kardiotorakalinė intensivistė, turinti ilgametę patirtį mechaninio kraujotakos palaikymo srityje. „Anksčiau transplantacijos galimybes ribodavome lėtinėms, pamažu progresuojančioms ligoms. Dabar matome, kad kai infekcija sunaikina plaučių architektūrą taip, kad atstatymas neįmanomas, laikinas visiškai dirbtinių plaučių palaikymas kartu su laiku atlikta transplantacija gali — ir turėtų — būti aptariamas kaip gydymo variantas.“
Be paties klinikinio laimėjimo, šis atvejis skatina platesnę techninę darbotvarkę: daryti ekstraporalines sistemas „protingesnes“ srauto valdymo prasme, mažinti trombozės riziką ir projektuoti įrenginius, kuriuos intensyviosios terapijos komandos galėtų plačiai taikyti. Tai reikalaus inžinerinių partnerystių, reguliacinių sprendimų ir mokymo programų, kad ši kompetencija, šiuo metu sutelkta tik keliuose centruose, būtų pritaikyta platesniam pacientų ratui.
Kas gauna naudą iš tokio pastangų? Pacientai, kurie šiandien dažnai neturi pasirinkimo galimybių. Kas apmoka? Sveikatos sistemos, kurios turi sverti trumpalaikes išlaidas prieš išgelbėtas gyvybes ir ilgalaikį atsigavimą. Kitas žingsnis — išplėsti klinikinius tyrimus ir rinkti rezultatus, kad ši priemonė pereitų nuo dramatiško atvejo aprašymo iki įrodytos gydymo strategijos — tiems keletui, kuriems jos reikia dabar, ir galbūt daugeliui ateityje.
Tai priminimas, kad medicinos ribos yra ten, kur susitinka inžinerija, intensyvioji priežiūra ir chirurginė drąsa — ir kartais išlikimas reiškia sugebėjimą įsivaizduoti organo funkciją pakankamai ilgai, kad jį pakeistum.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą