7 Minutės
Nauja analizė, atlikta su vyresniais nei 80 metų suaugusiaisiais, rodo, kad tie, kurie įtraukė mėsą į savo mitybą, buvo šiek tiek labiau linkę sulaukti 100 metų nei žmonės, vengę mėsos. Antraštė vilioja supaprastintu teiginiu, tačiau studijos detalės atskleidžia niuansuotesnę istoriją apie senėjimą, kūno svorį ir mitybos poreikius labai vyresnio amžiaus žmonėms.
Ką tyrimas matavo ir ką rado
Tyrėjai sekė daugiau nei 5 000 dalyvių, įtrauktų į Kinijos ilgalaikį sveiko ilgaamžiškumo tyrimą (Chinese Longitudinal Healthy Longevity Survey), tai yra nacionaliniu mastu reprezentatyvus kohortinis tyrimas, pradėtas 1998 m. ir stebimas iki 2018 m. Visi dalyviai, kai buvo stebimi, buvo aštuntojo dešimtmečio amžiaus arba vyresni (80 metų ir daugiau). Lyginant mitybos modelius, tyrėjai pranešė, kad žmonės, nevartoję mėsos, buvo rečiau tapę šimtamečiais nei tie, kurie mėsą valgė.
Iš pirmo žvilgsnio toks rezultatas gali atrodyti prieštaraujantis dešimtmečiams įrodymų, susiejusių daugiausia augalinę mitybą su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų, 2 tipo diabeto ir nutukimo rizika. Vegetarinė ar daugiausia augalinė dieta paprastai susijusi su didesniu skaidulų kiekiu ir mažesniu sočiųjų riebalų vartojimu — veiksniais, susijusiais su ilgalaike širdies sveikata. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į amžiaus, kalorijų poreikių ir mikroelementų skirtumus tarp įvairių amžiaus grupių.
Kodėl amžius svarbus: mitybos prioritetai keičiasi
Viena pagrindinių priežasčių, padedančių paaiškinti tyrimo duomenis, yra suvokimas, kad mitybos tikslai kinta per gyvenimą. Jaunystėje ir vidutinio amžiaus laikotarpiu visuomenės sveikatos gairės dažnai akcentuoja ilgalaikės lėtinių ligų rizikos mažinimą. Tačiau labai vyresniame amžiuje — ypač virš 80 metų — prioritetai gali būti kitokie: išsaugoti liesą raumeninę masę, išvengti nenumatyto svorio netekimo, palaikyti kaulų stiprumą ir užkirsti kelią nutukimo trūkumui bei nepakankamai mitybai.
Fiziologiniai senėjimo pokyčiai apima sumažėjusį ramybės energijos suvartojimą (resting energy expenditure), sumažėjusį apetitą, mažėjantį raumenų kiekį (sarkopeniją) ir mažesnį kaulų tankį. Šie pokyčiai didina pažeidžiamumą silpnumui, kritimams ir lūžiams. Todėl vyresniems suaugusiems kiekviena papildoma kalorija ir kiekvienas gramas baltymų turi artimesnę, trumpalaikę reikšmę nei gali turėti 40 ar 50 metų žmogui. Šis požiūris paaiškina, kodėl mitybos rekomendacijos gali skirtis priklausomai nuo amžiaus ir sveikatos būklės.
Tyrimo duomenys palaikė šią perspektyvą: sumažėjusi tikimybė sulaukti 100 metų tarp nevartojusių mėsos pasireiškė daugiausia tarp dalyvių, kurių kūno masė buvo per maža (požiūriu pagal kūno masės indeksą ar klinikinį įvertinimą). Tarp vyresnių suaugusiųjų, turinčių normalaus arba didesnio kūno svorio, ryšys tarp mėsos vengimo ir mažesnės tinkamumo tapti šimtamečiu dingdavo. Kitaip sakant, išsekimas arba per mažas svoris vėlyvame gyvenime — žinomas mirtingumo rizikos veiksnys — padeda paaiškinti didžiąją dalį šio poveikio.
Baltymai, mikroelementai ir gyvūninės kilmės maisto vaidmuo
Gyvūninės kilmės maisto produktai suteikia koncentruotus, aukštos kokybės baltymus ir tam tikrus mikroelementus, kuriuos sunkiau gauti iš nefortifikuotų augalinių maisto produktų vien tik. Tarp šių maistinių medžiagų yra vitaminas B12, lengvai prieinamos aminorūgštys (ypač leucinas, svarbus raumenų baltymų sintezei), kalcis ir vitaminas D — visi jie tiesiogiai dalyvauja raumenų masės palaikyme, nervų funkcijoje ir kaulų sveikatai. Tyrimas parodė, kad vyresni suaugusieji, vengę mėsos, bet vartoję žuvį, kiaušinius ar pieno produktus, nerodė tokios pat mažesnės tikimybės sulaukti 100 metų kaip griežti neveganai ar nevegetarai.
Ši pastaba leidžia manyti, kad skirtumas nėra paprastas „mėsa = ilgaamžiškumas“, o labiau tai, jog saikingas gyvūninės kilmės produktų arba gerai suplanuotų, papildytų augalinių produktų įtraukimas gali apsaugoti nuo mitybos trūkumų labai vėlyvame amžiuje. Observacinės sąsajos, tokios kaip tyrime pateiktos, negali įrodyti priežastingumo: duomenys atspindi modelius, o ne mechanistines grandines. Žmonės, vengiantys mėsos, gali skirtis kitais aspektais (ankstesnėmis ligomis, socialinės-ekonominės padėties, apetitą veikiančiais pokyčiais), kurie taip pat turi įtakos mirtingumo rizikai.
Svarbu pabrėžti keletą specifinių mitybos aspektų, aktualių vyresniems nei 80 metų žmonėms:
- Baltymų poreikis: senstant raumenų baltymų sintezės efektyvumas mažėja, todėl rekomenduojama didesnė baltymų norma vienam kūno svorio kilogramui nei jaunesniems suaugusiems; praktiškai tai gali reikšti daugiau baltymų kiekviename valgyme ir didesnį dėmesį kokybei (gyvūninės ar kombinuotos augalinės baltyminės poros).
- Mikroelementų rizika: vitaminas B12 praktiškai nėra randamas augaliniuose produktuose be papildymo; vitamino D ir kalcio tiekimas priklauso nuo mitybos, saulės ekspozicijos bei papildų.
- Energetinis tvarumas: sumažėjęs apetitas ir mažesnis energijos poreikis padidina riziką, kad dienos racionas bus per mažas, todėl reikšminga vartoti energijos tankesnius ir maistingus produktus.
Rezultatų pateikimas platesniame kontekste
Tyrimas nepaneigia įrodymų, kad augalinė dieta sumažina daugelio lėtinių ligų riziką, kai ji taikoma anksčiau gyvenime. Vietoj to jis paryškina dažną temą geriatrijos mityboje: vieno dydžio taisyklės apie mitybą su amžiumi nustoja veikti. Taip pat verta paminėti vadinamąjį „nutukimo paradoksą“ (obesity paradox), kai šiek tiek didesnis kūno masės indeksas siejamas su geresne išgyvenamumo tikimybe vyresniems žmonėms; tai patvirtina mintį, kad tinkamas svorio ir raumenų išsaugojimas yra svarbus ilgaamžiškumui.
Praktinės implikacijos yra gana tiesmukiškos, bet svarbios klinikinei praktikai ir šeimos nariams, prižiūrintiems vyresnio amžiaus asmenis. Ypač tiems, kurie yra silpni, praranda svorį arba turi rizikos požymių dėl nepakankamos mitybos, klinikinis dėmesys dažnai nukreipiamas į pakankamą baltymų, energijos, vitamino B12, kalcio ir vitamino D užtikrinimą. Tai galima pasiekti keliais būdais:
- Mažos, bet maistingos maisto porcijos, turinčios aukštos kokybės baltymų (pvz., žuvis, kiaušiniai, pieno produktai, vištiena), skirtos užtikrinti dienos baltymų kiekį be per didelio porcijų tūrio.
- Jei pasirinktas vegetarinis ar veganiškas modelis, atidžiai planuoti mitybą ir naudoti fortifikuotus produktus bei papildus (ypač B12 ir, prireikus, vitaminą D bei kalcį).
- Konsultacijos su dietologu ar geriatrijos specialistu, kad būtų įvertinti mitybos trūkumai, kūno kompozicija ir individualios medicininės aplinkybės.
Tokių rekomendacijų tikslas — ne skatinti masinį gyvūninės kilmės produktų vartojimą, o užtikrinti, kad vyresnio amžiaus žmonės gautų pakankamai mikroelementų ir baltymų, reikalingų mobilumui, imuninei funkcijai ir kaulų sveikatai palaikyti.
Eksperto įžvalga
„Rūpindamasis pacientais, vyresniais nei 80 metų, pirmiausia siekiu užkirsti kelią svorio netekimui ir išsaugoti raumenų funkciją,“ sako dr. Mei-Lin Chen, geriatrijos mitybos specialistė. „Vegetarinis mitybos modelis gali būti sveikas, tačiau vyresniems žmonėms jis turi būti sąmoningai suplanuotas. Nedideli gyvūninės kilmės baltymų priedai ar papildai dažnai praktiškai padaro skirtumą, užkertant kelią silpnumui ir kaulų lūžiams.“
Dr. Chen akcentuoja integruotą požiūrį: atlikti reguliarų svorio ir raumenų masės stebėjimą, vertinti mitybos papildų poreikį ir koreguoti mitybos planus atsižvelgiant į ligų istoriją, vaistus, dantų būklę ir apetito pokyčius. Klinikinės intervencijos gali būti paprastos — energijos ir baltymų tankių užkandžių įtraukimas, skystųjų maisto produktų ir maitinimo pagalba laikinais atvejais — arba platesnio spektro, įskaitant dietologo konsultacijas ir šeimos narių švietimą apie mitybos svarbą.
Išvados
Antraštė, teigianti, kad „mėsos valgantieji labiau linkę sulaukti 100 metų“, praleidžia esmę ir sudėtingumą, slypintį po statistika. Labai vyresnio amžiaus žmonėms mitybos pakankamumas ir kūno svoris yra galingi išlikimo veiksniai. Augalinė dieta vis dar turi daug privalumų daugeliui sveikatos rodiklių, bet pažengusiame amžiuje ji reikalauja ypatingo dėmesio baltymams, kalorijoms ir mikroelementams arba atsargaus gyvūninės kilmės produktų įtraukimo, kad sumažintų nepakankamos mitybos riziką.
Individualizuotos mitybos rekomendacijos — atsižvelgiant į amžių, kūno svorį, klinikinį kontekstą ir asmeninius prioritetus — yra geriausias kelias į sveiką senėjimą. Tai reiškia, kad sveikatos priežiūros specialistai turėtų vertinti ne tik mitybos modelį ar vieną skaičių, bet ir platesnį kontekstą: funkcinius gebėjimus, raumenų masę, mitybos trūkumus ir gyvenimo kokybę. Tik tokiu būdu galima suderinti ilgalaikę lėtinėmis ligomis prevenciją su trumpalaikiais poreikiais išlikti funkcionaliais ir gyvybingais vėlesniais gyvenimo metais.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą