8 Minutės
Nauji tyrimai rodo, kad matomi odos sutrikimai gali būti ne vien dermatologinis nepatogumas — jie gali padėti identifikuoti pacientus, kuriems padidėjusi depresijos ir savižudybių rizika po pirmosios psichozės epizodo. Tai reiškia, jog klinikai netrukus galėtų pridėti greitą odos patikrinimą prie psichikos sveikatos atrankos priemonių, kad geriau įvertintų riziką ir suplanuotų tolimesnį stebėjimą ar intervencijas.
Netikėtas klinikinis signalas: oda ir trumpalaikiai rezultatai
Tyrėjų komanda, savo rezultatus pristatanti Europos neuropsichofarmakologijos kolegijos (ECNP) susitikime Amsterdame, išanalizavo 481 asmens, patiriančio pirmąją psichozės ataką, duomenis. Pirma psichozė dažnai reiškia staigų ir sutrikdantį haliucinacijų, kliedesių ar kitų psichotinių simptomų pradžią. Priėmimo metu 14,5 % pacientų buvo fiksuoti dermatologiniai simptomai — išbėrimai, niežulys, fotodermatozės požymiai ar padidėjęs odos jautrumas. Pastebėta, kad odos simptomai buvo reikšmingai dažnesni moterų grupėje (apie 24 %) palyginti su vyrų (apie 9,8 %), o tai kelia papildomų klausimų apie lyties skirtumus, hormoninius veiksnius ir socialinius bei elgsenos veiksnius, kurie gali daryti įtaką tiek odos, tiek psichikos sveikatai.
Visi dalyviai gavo keturias savaites trunkančią antipsichotinę gydymo schemą, o po mėnesio buvo pakartotinai vertinami pagal keletą psichikos sveikatos rodiklių: depresijos simptomų skalę, savęs gerovės vertinimą ir savižudybiškumo požymius. Tyrimo rezultatai buvo ryškūs: maždaug 25 % pacientų, kurie priėmimo metu skundėsi odos problemomis, po keturių savaičių pranešė apie savižudybines mintis arba bandymus, tuo tarpu tarp pacientų be odos simptomų tokių atvejų buvo apie 7 %. Be to, pacientai su odos sutrikimais vidutiniškai rodė aukštesnius depresijos balus ir žemesnį subjektyvų gerovės lygį po stebėjimo laikotarpio. Toks skirtumas nurodo reikšmingą asociaciją tarp odos simptomų buvimo pradinėje stadijoje ir nepalankesnių trumpalaikių psichikos sveikatos išėjimų.
Tyrimo vyriausiasis tyrėjas Dr. Joaquín Galvañ iš Instituto de Investigación Sanitaria Gregorio Marañón Madride atvirai apibendrino išvadą: pacientai, kuriems pirmos psichozės prieigoje kartu nustatomi dermatologiniai požymiai, atrodo, turi blogesnę trumpalaikę prognozę. „Pirminiai odos sutrikimai yra susiję su didesne depresija ir aukštesne savižudybės rizika stebėjimo metu“, — sakė jis, pabrėždamas, kad odos požymis galėtų padėti identifikuoti tuos pacientus, kuriems reikalingesnis intensyvesnis stebėjimas ar individualizuotos intervencijos. Vis dėlto jis pažymėjo, jog tyrimas yra pradinio pobūdžio ir jo išvados reikalauja papildomo patvirtinimo platesnėse ir ilgesnio stebėjimo studijose.
Kodėl oda gali signalizuoti apie smegenų būklę?
Uždavinių ir hipotezių fone pirmasis paaiškinimas yra embrionologinis: smegenys ir oda kilusios iš to paties embrioninio sluoksnio — ektodermos. Tai reiškia, kad vystymosi metu naudojamos signalinės kelios, ląstelių diferencijavimosi mechanizmai ir genų raiškos programos gali turėti persidengimų. Kitaip tariant, ankstyvo vystymosi disfunkcija, paveikianti ektodermos ląsteles, gali palikti požymių tiek odos, tiek centrinei nervų sistemai. Tokie bendri kilmės bruožai leidžia formuluoti prielaidą, kad odos anomalijos kartais gali būti žymeklis, rodantis platesnį biologinį sutrikimą, kuris taip pat veikia smegenis.
Be embrionologinio ryšio, kitas pagrindinis mechanizmas, sujungiantis odą ir smegenis, yra uždegimas. Uždegiminiai mechanizmai — įskaitant citokinų sankaupas, ląstelių imuninę aktyvaciją ir sisteminę imuninę disbalansą — pastaraisiais metais vis dažniau siejami su įvairiomis psichikos ligomis, įskaitant depresiją, bipolinį sutrikimą ir tam tikras psichozes. Pavyzdžiui, pakitimai tokiuose žymenų lygmenyse kaip C reaktyvinis baltymas (CRP) arba interleukinas-6 (IL-6) buvo aptikti kai kuriuose psichikos susirgimų tyrimuose; panašūs uždegimo rodikliai gali pasireikšti ir odos ligose, pavyzdžiui, atopiniam dermatitui ar psoriazei. Todėl uždegimas gali būti mechanizmas, jungiantis odos klinikinius požymius su smegenų veiklos pokyčiais.
Dr. Galvañ minimą uždegimą ir bendras vystymosi šaknis laiko pagrįstais paaiškinimais, bet tuo pat metu perspėja, kad tyrimas yra eksploreracinis. „Dar nežinome, ar šie odos požymiai yra priežastinis veiksnys, sutapimo žymuo, ar abiejų derinys“, — sakė jis. „Būtini tolimesni stebėjimo ir mechanistiniai tyrimai, kad patvirtintume asociaciją ir išsiaiškintume, ar panašūs ryšiai egzistuoja bipoliniame sutrikime, ADHD, nerimo sutrikimuose ar sunkioje depresijoje.“ Ši atsargumo nuostata yra svarbi: klinikinės implikacijos turi būti grindžiamos nuosekliais duomenimis, o ne vienkartiniais atradimais.
Ką tai gali reikšti klinikams ir pacientams?
Jei tyrimo rezultatai bus pakartoti ir išplėtoti, praktinės pasekmės gali būti reikšmingos. Paprastas dermatologinis patikrinimas priėmimo metu galėtų tapti papildoma psichiatrinio įvertinimo dalimi pacientams su pirmąja psichoze. Toks vizualinis ir anamnezės pagrindu atliekamas odos patikrinimas leistų stratifikuoti riziką: identifikuoti pacientų pogrupius, kuriems reikalingas intensyvesnis psichologinis palaikymas, saugumo planavimas, dažnesnis stebėjimas arba antrinis konsiliumas su dermatologu. Kadangi odos požymiai yra lengvai pastebimi, nebrangūs ir nesudėtingai dokumentuojami (pvz., nuotraukomis), jie gali veikti kaip praktiškas, papildomas biomarkeris klinikinėje triažėje — panašiu principu, kaip kraujo tyrimai padeda įvertinti riziką kardiologijoje ar onkologijoje.
Profesorė Eric Ruhe iš Radboud universiteto, komentuodamas tyrimą, pavadino jį „įdomia asociacija“, kuri verta atkartoji. Jis taip pat pabrėžė antrą praktinę galimybę: odos ląstelių panaudojimą kaip tyrimų priemonę. Odos biopsijos metu gaunamos ląstelės arba odos fibroblastų kultūros gali būti panaudotos molekuliniams analizėms, biologinių signalinių kelių tyrimui arba net individualizuotų terapinių reagavimo modelių kūrimui. Pavyzdžiui, iš paciento odos išskirti fibroblastai gali būti paversti indukuotais pluripotentiniais kamieninėmis ląstelėmis (iPSC), kurios leidžia laboratorijoje tirti neuronų vystymąsi ir vaistų poveikį asmeniniam lygmeniui. Tokie tarpiniai metodai suteikia galimybę tirti biologinius mechanizmus be invazinių CNS procedūrų.
Ribojimai ir tolimesni žingsniai
- Dabartinis darbas yra pirminis kohortinis tyrimas ir negali nustatyti priežastingumo — jis gali parodyti tik asociacijas.
- Stebėjimo trukmė buvo gana trumpa (keturios savaitės); ilgesnė obseravcija padėtų nustatyti, ar odos žymenys prognozuoja ilgalaikes išeitis ir funkcinius rezultatus.
- Išvados turi būti pakartotos didesnėse ir įvairesnėse kohortose bei įvairių diagnostinių grupių pacientams, kad būtų įvertintas išvadų bendrumas ir pritaikomumas.
Be šių esminių apribojimų, yra ir kitų svarbių veiksnių, kuriuos reikėtų atsižvelgti planuojant ateities tyrimus. Pavyzdžiui, reikalinga diferencijuoti odos sutrikimus, kurie atsirado prieš gydymą, nuo tų, kurie galėjo išsivystyti kaip vaistų ar kitų medikamentų šalutinis poveikis; taip pat būtina atsižvelgti į psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą, endokrininius sutrikimus, mitybos veiksnius ir socialinius determinatus (tokius kaip stresas, priežiūros prieinamumas, psichosocialinė parama), kurie gali būti priežastinis arba tarpinis veiksnys tiek odos, tiek psichikos simptomams. Tyrėjai planuoja išplėsti tyrimų lauką įsitikindami uždegimo žymenų profiliavimu, genetine analizė, epigenetiniais tyrimais ir ląsteliniais modeliais, kurie galėtų paaiškinti mechanistinius odos ir smegenų ryšio taškus. Jie taip pat ketina ištirti, ar dermatologinės priemonės ar priešuždegiminės strategijos gali modifikuoti psichikos riziką, ir ar odos gydymas pagerina subjektyvią paciento gerovę ar simptomų eigą.
Ekspertų įžvalgos
„Šis tyrimų kryptis yra įdomi, nes ji persidengia klinikinius pastebėjimus su fundamentine biologija,“ — teigia Dr. Anya R. Mercer, klinikinė neuropsichiatrijos tyrėja, nepriklausoma nuo šio tyrimo. „Oda yra matoma, prieinama ir suteikia informacijos. Jeigu šie ryšiai bus patvirtinti, paprasta dermatologinė atranka galėtų tapti pragmatišku žingsniu ankstyvesnei intervencijai tiems, kuriems kyla didžiausia rizika po psichozės epizodo.“ Ji priduria, kad dermato-psichiatrinė sąveika galėtų sumažinti praleistas prevencijos galimybes ir pagerinti integruotą pacientų priežiūrą. Tokia tarpdisciplininė prieiga reikalautų mokymo psichikos sveikatos specialistams atpažinti svarbiausius odos požymius ir glaudesnės komunikacijos su dermatologais bei pirminės sveikatos priežiūros komandomis.
Galiausiai, šie atradimai pabrėžia platesnę tendenciją medicinoje: siekį pažvelgti už tradicinių organų ribų ir atpažinti sistemines sąsajas. Nepriklausomai nuo to, ar kliniškai pastebima oda atspindi bendrą embrionologinį palikimą, imuninį disbalansą ar aplinkos poveikį, ji gali suteikti ankstyvą, nedidelės kainos užuominą apie padidintą psichikos sveikatos pažeidžiamumą. Integruojant odos vertinimą į psichikos sveikatos triažę, galima pagerinti rizikos stratifikaciją, paskatinti ankstyvesnį saugumo planavimą ir nukreipti ribotus išteklius tiems pacientams, kuriems reikalingiausia pagalba.
Praktiniu lygiu, klinikams būtų naudinga sukurti paprastą, standartizuotą odos patikros protokolą priėmimui: greitas vizualinis apžiūra, paciento savarankiškai užpildoma anketa apie odos simptomus ir jų trukmę, fotografijų dokumentacija bei, esant poreikiui, greitas dermatologinis konsiliumas ar uždegimo žymenų tyrimai kraujyje. Tokia tvarka leistų sujungti klinikinę informaciją su laboratoriniais rodikliais ir socialiniais veiksniais, sudarant daugiau sluoksniuotą rizikos vertinimą. Taip pat reikalingas dėmesys etikai: informuotam sutikimui, duomenų apsaugai ir adekvačiam komunikavimui su pacientais apie tai, ką reiškia odos požymiai ir kaip jie interpretuojami psichikos sveikatos kontekste.
Santraukoje, nors tyrimas yra ankstyvas ir turi ribojimų, jo rezultatai siūlo įtraukti odos patikrinimą į klinikinę praktiką kaip pigų ir prieinamą papildomą rodiklį, galintį padėti identifikuoti pacientus su didesne depresijos ir savižudybiškumo rizika po pirmos psichozės. Tolimesni, pritaikyti tyrimai, ilgesnės trukmės stebėjimo kohortos ir mechanistiniai modeliai bus būtini, kad šią hipotezę paverstume patikima klinikine priemone ir įvertintume, ar intervencijos, orientuotos į odą arba uždegimą, gali pakeisti psichikos sveikatos eigą ir gerinti pacientų išgyvenamumą bei funkcionavimą.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą