8 Minutės
Nauji moksliniai duomenys rodo, kad depresija nėra vienalytė būklė ir jos poveikis kūno sveikatai gali labai skirtis priklausomai nuo simptomų profilio. Ilgalaikio nyderlandų tyrimo rezultatai atskleidė du aiškiai skirtingus depresijos tipus, kurie susiję su skirtingomis kardiometabolinėmis ligomis: vienas fenotipas rodė ryšį su didesne 2 tipo cukrinio diabeto (cukrinis diabetas 2 tipo) rizika, o kitas buvo susijęs su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Tokie atradimai pabrėžia, kodėl būtina vertinti ne tik psichologinį, bet ir metabolinį bei kardiovaskulinį pacientų profilį, ypač planuojant prevencines priemones ir tikslinę priežiūrą.
Kaip tyrimas stebėjo nuotaiką ir fizinius rezultatus
Tyrėjai analizavo duomenis iš 5 794 suaugusiųjų, kurie dalyvavo Netherlands Epidemiology of Obesity (NEO) tyrime. Į tyrimą įtraukti dalyviai pradžioje neturėjo diagnozuoto cukrinio diabeto ar žinomų širdies ir kraujagyslių ligų, todėl buvo galima stebėti incidentinius (naujus) kardiometabolinius įvykius per laiką. Per septynerių metų trukmę mokslininkai nuolat peržiūrėjo medicininius įrašus, registravo įvykusias kardiometabolines ligas ir lygino jas su pradiniu psichikos sveikatos vertinimu. Sistemingai naudotas išsamus klausimynas leisdavo fiksuoti įvairias depresijos dimensijas, įskaitant miego, apetito, energijos lygio ir nuotaikos pokyčius, o statistiniuose modeliuose buvo atsižvelgta į amžių, lytį, kūno masės indeksą (KMI), gyvenimo būdo veiksnius bei kitus galimus klaidinančius veiksnius.
Iš surinktų klausimynų atsakymų tyrėjai identifikavo dvi pagrindines simptomų grupes. Pirmoji grupė priminė melancholinę depresiją: ankstyvas prabudimas ryte, sumažėjęs apetitas ir klasikinis nuolatinis prislėgimas. Antroji grupė atitiko atypiškas arba energijai susijusias depresijos apraiškas: išsekimo jausmas, padidėjęs miego poreikis (hipersomnija) ir padidėjęs apetitas arba potraukis maistui. Šie simptomų klasteriai buvo palyginti su kardiometabolinių ligų atsiradimu sekančių metų metu, taip pat atlikta biomarkerinių profilių analizė, kad būtų patikrintas galimas biologinis mechanizmas.
Skirtingos depresijos formos gali lemti skirtingas ligas, rodo nauji tyrimai. Vienas tipas didina diabeto riziką, kitas siejamas su širdies problemomis — atradimas, kuris gali pakeisti gydytojų požiūrį į psichinę ir fizinę sveikatą.
Skirtinga rizika: diabetas prieš širdies ligas
Tyrimo metu maždaug 8 % dalyvių susirgo kuriuo nors kardiometaboliniu sutrikimu. Tačiau, kaip paaiškėjo, ligos tipas labai priklausė nuo registruotų depresijos simptomų profilio. Asmenys, turėję atypiškus arba su energija susijusius simptomus, statistiškai reikšmingai dažniau sirgo 2 tipo cukriniu diabetu: jų rizika buvo apytiksliai 2,7 karto didesnė nei tų, kurie nurodė jokių depresinių simptomų. Svarbu pažymėti, kad ši atypiškų simptomų grupė neparodė reikšmingo padidėjimo širdies ir kraujagyslių ligų atžvilgiu — tai reiškia, kad jų pagrindinis somatinis padarinys buvo metabolinis.
Priešingai, dalyviai, kurių simptomai atitiko melancholinį profilį, turėjo apie 1,5 karto didesnę riziką patirti nepageidaujamus kardiovaskulinius įvykius, tokius kaip miokardo infarktas ar insultas. Tačiau ši melancholinė grupė nerodė aiškiai padidėjusios 2 tipo diabeto rizikos. Iš esmės atypiški simptomai buvo labiau susiję su metabolinėmis reakcijomis ir diabetu, o melancholiniai požymiai — su širdies ir kraujagyslių rizika. Tokios asociacijos leidžia formuluoti hipotezę, kad skirtingi depresijos fenotipai sukelia arba atspindi skirtingus biologinius procesus ir rizikos profilius.
Kokie biologiniai mechanizmai galėtų paaiškinti šį skirtumą?
Biocheminiai ir uždegiminiai rodikliai davė svarbių užuominų. Pagrindinis tyrimo vadovas, dr. Yuri Milaneschi (Amsterdam UNC), nurodė, kad dalyviai su atypiškais ar energijai susijusiais simptomais parodė metabolinių bei uždegiminių procesų sutrikimų požymius, kurie žinomi kaip svarbūs kardiometabolinės sveikatos veiksniai. Tokia biocheminė „parašyta“ žymė apėmė pakitusius uždegimo žymenis (pvz., C reaktyvųjį baltymą, citokinų profilį), lipidų sudėtį ir gliukozės reguliavimą, taip pat galimai padidėjusią atsparumą insulinui. Priešingai, melancholinė grupė tokių aiškių metabolinių ženklų neturėjo, o tai reiškia, kad depresijos fenotipai gali turėti skirtingas patologines priežastis arba skirtingai veikiamus fiziologinius kelius.
Šie rezultatai papildo ankstesnius tyrimus, kurie parodė bendrą sąsają tarp depresijos ir metabolinių sutrikimų, tačiau pateikia didesnį detalumą. Vietoje to, kad traktuotume depresiją kaip vieną vieningą rizikos faktorių, reikia pripažinti potipiškumo svarbą: pakeistas apetitas ir miego ritmas gali skatinti svorio augimą ir sumažinti insulino jautrumą, o melancholiniai simptomai gali būti susiję su autonominės nervų sistemos ar kraujagyslių funkcijos pokyčiais, kurie didina širdies ligų riziką. Taip pat svarbu paminėti, kad genetiniai veiksniai, epigenetiniai mechanizmai ir aplinkos įtaka (pvz., stresas, fizinis neaktyvumas) greičiausiai tarpusavyje sąveikauja ir moduliuoja šias trajektorijas.
Klininės pasekmės: link precizinės psichiatrijos ir prevencijos
Specialistai teigia, kad tyrimo išvados gali pakeisti požiūrį į tai, kaip gydytojai tikrina ir prižiūri somatinę sveikatą pacientams, sergantiems depresija. Dr. Chiara Fabbri iš Boloijos universiteto pabrėžia, kad kardiometabolinių ligų prevencija ir ankstyva diagnostika tarp depresiją patiriančių asmenų yra tokia pat svarbi kaip ir jų psichikos sutrikimų gydymas. Kadangi daugelyje regionų prognozuojamas cukrinio diabeto paplitimo augimas, ankstyvas simptomų atpažinimas ir pritaikytas stebėjimas gali sumažinti ilgalaikius komplikacijų rodiklius ir pagerinti pacientų gyvenimo kokybę.
Praktinės rekomendacijos, kurios kyla iš šių duomenų, gali būti tokios: pacientams, kuriems dominuoja atypiški depresijos požymiai (hipersomnija, padidėjęs apetitas, didelis nuovargis), reikėtų dažniau tikrinti metabolinius parametrus — gliukozės kiekį kraujyje, hemoglobino A1c, lipidų panelę, bei aktyviau taikyti gyvenimo būdo intervencijas (mitybos pokyčiai, fizinio aktyvumo skatinimas, svorio kontrolė). Tuo tarpu pacientams su melancholinėmis apraiškomis verta skirti didesnį dėmesį kardiovaskuliniams rizikos veiksniams: kraujospūdžio kontrolė, lipidų vertinimas, rūkymo nutraukimo programos ir tinkamos medikamentinės intervencijos. Tokia diferencijuota priežiūra atitinka precizinės medicinos principus ir gali būti įgyvendinama per daugiadisciplinines komandas, kurias sudaro psichiatrai, šeimos gydytojai, kardiologai ir endokrinologai.
Platesnis kontekstas ir tolimesni žingsniai
Tyrimas prisideda prie precizinės psichiatrijos idėjos plėtros: tai reiškia, kad gydymas ir stebėsena turi būti pritaikyti ne tik prie asmens psichikos simptomų, bet ir prie su tuo susijusių fizinių rizikų. Ateities darbai turės patvirtinti šias asociacijas įvairiose populiacijose, išnagrinėti priežastinį ryšį ir įvertinti, ar taikant tikslines prevencines strategijas iš tiesų sumažėja ligų atsiradimo dažnis. Biomarkeriniai tyrimai, ilgalaikė vaizdinė analizė (pvz., magnetinio rezonanso tomografija, kraujagyslių funkciniai tyrimai) ir intervenciniai klinikiniai tyrimai padės išryškinti mechanizmus ir parengti konkrečias klinikines rekomendacijas.
Be to, svarbu tirti ir socialinius bei elgesio veiksnius, kurie gali tarpininkauti tarp depresijos simptomų ir fizinės sveikatos pokyčių. Pavyzdžiui, depresija dažnai siejasi su mažesniu fiziniu aktyvumu, pasikeitusiais mitybos įpročiais ar didesniu polinkiu į žalingus įpročius — visi šie veiksniai gali prisidėti prie metabolinės dekompensacijos. Todėl integruotos intervencijos, apimančios tiek psichologinius metodus (kognityvinę elgesio terapiją, terapiją aktyvumui didinti), tiek medicinines ir gyvenimo būdo priemones, gali būti efektyviausios.
Ekspertų įžvalgos
„Šie rezultatai primena gydytojams, kad psichiatrijos simptomai dažnai turi ir fizinius atspindžius“, — teigia dr. Elena Vargas, klinikinė psichiatrė, specializuota nuotaikos sutrikimuose. „Kai pacientas skundžiasi atypiškais požymiais, tokiais kaip hipersomnija ir padidėjęs apetitas, turėtume būti budrūs dėl metabolinės rizikos ir apsvarstyti ankstyvą gyvenimo būdo konsultavimą bei metabolinius tyrimus. Tuo tarpu melancholinių simptomų atveju verta skirti daugiau dėmesio kardiovaskulinėms rizikoms. Integruojant psichinę ir fizinę sveikatą galima praktiškai pagerinti ilgalaikius rezultatus.“
Tyrimų tęsimas ir platesnis duomenų bazės išplėtimas leis geriau suprasti, kaip individualūs simptomų klasteriai susiję su biomarkeriais, genetiniais profiliais ir gydymo atsaku. Taip pat svarbu, kad gydymo gairės atsižvelgtų į depresijos heterogeniškumą: integruotai vertinant pacientą, gydytojai gali geriau pritaikyti prevenciją ir gydymą, sumažinti lėtinių ligų naštą ir pagerinti gyvenimo kokybę.
Galutinė žinia pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams yra aiški: depresija yra heterogeniška būklė, ir jos pasekmės kūnui gali būti įvairios. Atpažinimas ir simptomų modelių analizė gali padėti nukreipti tikslinę diagnostiką — tiek metabolinę, tiek kardiologinę — ir parinkti prevencines priemones, kurios apimtų tiek psichikos, tiek kūno sveikatą. Toks požiūris prisideda prie holistinės priežiūros, kurioje protas ir kūnas vertinami kartu, siekiant geresnių ilgalaikių rezultatų bei mažesnės lėtinės ligų rizikos.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą