8 Minutės
Plati realaus pasaulio analizė, pristatyta ASMBS 2025 metinių susitikimų metu, atskleidė akivaizdų skirtumą ilgalaikiame svorio mažėjime: metabolinė ir bariatrinė chirurgija po dvejų metų suteikia maždaug penkis kartus didesnį kūno masės sumažėjimą nei dažnai vartojami injekciniai GLP‑1 preparatai, tokie kaip semaglutidas (Ozempic) ir tirzepatidas. Tyrimas kelia svarbius klausimus apie pacientų lūkesčius, gydymosi tęstinumą, sąnaudas ir tai, kuriems pacientams kurį gydymo variantą reikėtų siūlyti.
Realus pasaulis: chirurgija prieš GLP‑1 receptorių agonistus
Semaglutidas ir tirzepatidas – savaitiniai injekuojami vaistai, veikstantys GLP‑1 signalizacijos keliu – sulaukė plačios visuomenės ir medicinos bendruomenės dėmesio dėl gebėjimo mažinti apetitą ir gerinti gliukozės kontrolę. Vis dėlto naujas retrospektyvinis tyrimas, kuruojamas NYU Langone Health ir NYC Health + Hospitals, rodo, kad kasdienėje klinikinėje praktikoje šių vaistų sukeliamas svorio mažėjimas yra reikšmingai mažesnis nei rezultatai po metabolinių ir bariatrinių operacijų.
Po dvejų metų pacientai, kuriems atlikta skrandžio rankovės gastrektomija (sleeve) arba Roux‑en‑Y skrandžio apeigos operacija (gastric bypass), vidutiniškai neteko apie 58 svarus (apie 24 % kūno masės), tuo tarpu pacientai, kuriems buvo paskirtos GLP‑1 injekcijos mažiausiai šešiems mėnesiams, prarado vidutiniškai apie 12 svarų (apie 4,7 %). Net tarp pacientų, kurie nenutrūko GLP‑1 terapijos visus metus, vidutinis svorio sumažėjimas išliko gerokai mažesnis nei po chirurginės intervencijos (maždaug 7 % viso kūno masės sumažėjimas).
Kaip tyrėjai gavo šiuos skaičius
Tyrėjų grupė atliko palyginamąją efektyvumo analizę, remdamasi elektroniniais medicinos įrašais iš 2018–2024 metų, apimančiais 51 085 pacientus su kūno masės indeksu (KMI, BMI) ≥ 35. Siekdami sumažinti atrankos šališkumą, jie panaudojo vidutinio gydymo efekto svėrimą (average treatment effect weighting), kad pakoreguotų skirtumus tarp grupių pagal amžių, pradinį KMI ir gretutines ligas. Šis statistinis žingsnis buvo skirtas padaryti chirurginę ir medikamentinę grupes palyginamesnes, nors net ir tokiu atveju nevisi išmatuoti veiksniai gali lemti skirtumus stebimojo tyrimo duomenyse.
Pagrindinis autorius Avery Brown, MD, atkreipė dėmesį į skirtumą tarp atsitiktinių klinikinių tyrimų rezultatų ir kasdienės praktikos: GLP‑1 klinikiniai tyrimai dažnai praneša apie 15–21 % svorio mažėjimą, tačiau realiame pasaulyje – kur gydymo nutraukimas, prieinamumas, šalutiniai poveikiai ir neryžtingumas skiriasi – rezultatai buvo gerokai mažesni. Tyrimas taip pat pabrėžia aukštą GLP‑1 terapijos nutraukimo rodiklį: ankstesnės analizės rodo, kad net iki 70 % pacientų nutraukia gydymą per pirmus metus, o tai riboja ilgalaikę naudą.
Kodėl bariatrinė chirurgija duoda didesnį ir tvaresnį svorio sumažėjimą
Bariatrinės procedūros, tokios kaip skrandžio rankovės gastrektomija ir skrandžio apeigos operacija (Roux‑en‑Y), keičia ne tik skrandžio anatomiją, bet ir žarnyno hormonų balansą. Sumažintas skrandžio tūris riboja vienu metu suvartojamo maisto kiekį, tuo tarpu pokyčiai virškinamojo trakto signalizacijoje keičia apetitą, sotumo jausmą ir gliukozės metabolizmą. Šių mechaninių ir hormoninių efektų derinys gerai paaiškina, kodėl chirurginis svorio mažėjimas paprastai yra didesnis ir ilgesnį laiką išliekantis nei gydymas medikamentais vien tik.
„Metabolinė ir bariatrinė chirurgija yra žymiai efektyvesnė ir tvaresnė,“ teigė ASMBS prezidentė Ann M. Rogers, MD, FACS, FASMBS. Ji pabrėžė, kad pacientai, kurie nepasiekia pakankamo svorio mažėjimo vartodami GLP‑1 vaistus arba susiduria su didelėmis kainomis ir nepageidaujamais poveikiais, turėtų apsvarstyti chirurgiją arba kombinuotą požiūrį, kai tai yra tinkama ir saugu.
Klinikinės pasekmės: kam rekomenduoti ką?
Tyrimas neginčija GLP‑1 vaistų reikšmės. Šie medikamentai gali nulemti reikšmingą svorio sumažėjimą daugeliui žmonių, pagerinti gliukozės kontrolę ir būti tinkami pacientams, kuriems chirurgija yra kontraindikuotina arba kurie pageidauja neskaidrių sprendimų. Vis dėlto pacientams su sunkia nutukimo forma (KMI ≥ 35), siekiantiems didžiausio ir tvariausio svorio sumažėjimo, dabartiniai realaus pasaulio duomenys rodo, kad metabolinė ir bariatrinė chirurgija išlieka galingesnis pasirinkimas.
Vyresnysis autorius Karan R. Chhabra, MD, MSc, paaiškino, kad ateities tyrimai turi nustatyti, kurie pacientai geriausiai reaguos į ilgalaikę medikamentinę terapiją, kuriems ankstyvas nukreipimas į chirurgiją būtų labiau naudingas, ir kaip veiksniai, tokie kaip paciento tiesioginės išlaidos bei draudimo aprėptis, formuoja realaus pasaulio rezultatus. Praktikoje sprendimas turi būti individualizuotas, atsižvelgiant į klinikinį profilį, ligų naštą, paciento pageidavimus ir galimybes prieiti prie gydymo.
Sąnaudos, gydymo tęstinumas ir prieinamumas: praktiniai iššūkiai
Vienas ypač svarbus kontekstas – terapijos prieinamumas. Nors GLP‑1 preparatų vartojimas staigiai išaugo – apie 12 % amerikiečių nurodo bent kartą vartoję GLP‑1 medikamentą, o maždaug 6 % šiuo metu juos naudoja – gydymo tęstinumas dažnai yra ribotas. Vertinimai rodo, kad daugiau nei pusė pacientų nutraukia gydymą per pirmuosius metus, o kai kuriuose duomenų rinkiniuose šis rodiklis viršija 70 % per dvejus metus. Nutraukimą lemia kelios priežastys: tiesioginės išlaidos pacientui, šalutiniai poveikiai (pykinimas, vėmimas, žarnyno sutrikimai), nepasiekiamas nuolatinis receptų finansavimas bei psichologiniai veiksniai.
Priešingai, bariatrinės chirurgijos prieinamumas išlieka santykinai mažas, lyginant su potencialiai kvalifikuotų pacientų skaičiumi. 2023 m. JAV atlikta apie 270 000 bariatrinių procedūrų – tai tesudaro maždaug 1 % žmonių, atitinkančių KMI pagrindu nustatytus kriterijus. Barjerai apima ribotas chirurgines pajėgas, nevienodą draudimo kompensaciją, pacientų ir gydytojų abejones dėl invazyvumo ir komplikacijų rizikos bei trūkstamą integruotą ilgalaikį palaikymą po operacijos.
Ką rezultatai reiškia ilgalaikei ligų rizikai
Nutukimas siejamas su lėtine sistemine uždegimine būsena ir padidina 2 tipo cukrinio diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų, insulto ir tam tikrų vėžio formų riziką. Didesnis ir ilgiau išliekantis svorio sumažėjimas koreliuoja su didesniu klinikiniu pagerėjimu šiose lydimosiose būklėse: geresne glikemijos kontrole, sumažėjusiu kraujospūdžiu, pagerėjusia lipidų apykaita ir mažesne kardiometaboline našta. Todėl vidutinių rezultatų skirtumas tarp chirurgijos ir medikamentinio gydymo yra reikšmingas ne vien estetiškai, bet ir mažinant ilgalaikes sveikatos rizikas bei galimas sveikatos priežiūros išlaidas.
Ateities tyrimų prioritetai ir kombinuotos strategijos
Išlieka esminiai klausimai: ar GLP‑1 terapijos rezultatai gali būti pagerinti taikant geresnes atitikimo (adherence) programas, elgesio intervencijas ar užtikrinant mažesnes kainas ir geresnį prieinamumą? Ar egzistuoja aiškūs paciente charakteristikos požymiai (biologiniai, psichosocialiniai arba metaboliniai), kurie prognozuoja geresnį atsaką į vaistus arba į chirurgiją? Kaip derinamos strategijos – pavyzdžiui, medikamentinis gydymas prieš operaciją, po operacijos arba periodiškai sustiprinant medikamentus – gali pakeisti ilgalaikius rezultatus?
Tyrimo autoriai planuoja toliau analizuoti modifikuojamus veiksnius, galinčius optimizuoti GLP‑1 terapiją, ir identifikuoti pacientų grupes, kurios labiausiai pasinaudoja kiekvienu gydymo keliu. Jie taip pat pabrėžė būtinybę kiekybiškai įvertinti tiesioginių išlaidų ir draudimo politikos vaidmenį, formuojant realaus pasaulio sėkmę, kad būtų galima siūlyti tikslesnes rekomendacijas politikos formuotojams ir sveikatos paslaugų teikėjams.
Ekspertų komentarai
Dr. Maria L. Chen, nutukimo medicinos specialistė ir klinikinė tyrėja, tiesiogiai nedalyvavusi tyrime, komentavo: „Ši analizė patvirtina tai, ką daugelis klinikų įtaria: intervencijos, kurios sukuria struktūrinius ir hormoninius pokyčius žarnyne, paprastai sukelia gilesnius ir tvaresnius metabolinius pokyčius. Tačiau tai nereiškia, kad GLP‑1 preparatai nėra svarbūs – jie yra vertingas įrankis, ypač pacientams, kurie negali arba nenori operuotis. Kitas žingsnis – gydymo personalizavimas, kad kiekvienas pacientas gautų tinkamiausią priemonę tinkamu laiku.“
Tyrimo kontekstas ir padėkos
Rezultatai pristatyti American Society for Metabolic and Bariatric Surgery (ASMBS) 2025 m. metiniame moksliniame susitikime ir dalinai finansuoti iš NYU CTSA dotacijos KL2 TR001446, suteiktos National Center for Advancing Translational Sciences (NCATS) prie NIH. Retrospektyvinė analizė naudojo NYU Langone Health ir NYC Health + Hospitals duomenis ir apėmė suaugusius pacientus su KMI ≥ 35, kuriems 2018–2024 m. buvo atlikta bariatrinė chirurgija (sleeve gastrectomy arba Roux‑en‑Y gastric bypass) arba kuriems buvo išrašytas injekuojamas semaglutidas ar tirzepatidas.
Kaip GLP‑1 terapijos ir chirurginės technikos toliau vystosi, gydytojai ir pacientai turės atidžiai sverti efektyvumą, gydymo tvarumą, šalutinius poveikius, išlaidas ir asmeninius pageidavimus renkantis gydymo kelią. Šis realaus pasaulio tyrimas papildo diskusiją svarbiu įrodymu, kiekybiškai įvertinančiu, kaip rezultatai skiriasi už ankštų kontrolinių klinikinių tyrimų ribų ir suteikia praktinius klausimus, į kuriuos ateities klinikiniai gairių atnaujinimai turėtų atsakyti.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą