6 Minutės
Neseniai žurnale Biomedicine & Pharmacotherapy paskelbtas tyrimas vėl atvėrė diskusijas apie aspartamo ir kitų dirbtinių saldiklių saugą. Tyrėjai praneša, kad patinų pelėms, nuolat vartojusioms dozes, kurios atitinka žmonėms nustatytas ribas, pasireiškė organų funkcijos sutrikimų požymiai. Tai papildo augantį įrodymų lauką, kad kai kurie cukraus pakaitalai gali būti nevisiškai nekenksmingi.
Ką tyrimas parodė ir kodėl tai svarbu
Tyrime, atliekamame kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis, mokslininkai stebėjo reikšmingus pokyčius pagrindiniuose organuose patinų pelių, nuolat veikiamų aspartamo dozėmis, kurios panašios į reguliavimo institucijų nustatytas leistinas ribas. Buvo fiksuojami histologiniai kepenų pokyčiai, uždegiminiai žymenys, didesnis oksidacinis stresas ir tam tikri širdies bei metabolizmo rodiklių pokyčiai. Nors eksperimentai su gyvūnais negali tiesiogiai patvirtinti tų pačių pasekmių žmonėms, šie rezultatai kelia svarbius klausimus apie ilgalaikį poveikį sveikatai.
Konkrečiau, tyrimo autoriai pažymi, kad net ir dozės, laikomos saugiomis pagal priimtus rodiklius (pvz., leidžiamą paros dozę, angl. ADI), ilgainiui gali daryti įtaką kepenų funkcijai, širdies ir kraujagyslių sistemai bei medžiagų apykaitai. Tokie pokyčiai gali būti subtilūs iš pradžių — pavyzdžiui, lengvas lipidų apykaitos sutrikimas ar uždegimo žymenų pakilimas — bet per metus gali prisidėti prie patologinių procesų vystymosi.
Tyrimo dizainas įtraukė didelio tikslumo morfologinius ir biocheminius tyrimus: histopatologiją, kepenų fermentų aktyvumo matavimus, oksidacinio streso žymenis bei uždegimo citokinus. Tai leidžia pateikti techninius duomenis, kurie gerina supratimą apie galimas mechanistines grandines — pavyzdžiui, kaip aspartamas ir jo metabolitai gali skatinti oksidacinį stresą ar ardyti homeostazę, susijusią su lipidų apykaita ir insulinų signalizacija.
Tačiau reikėtų pabrėžti ir tyrimo ribotumus: eksperimentas buvo atliktas su vienos lyties (patinų) gyvūnais, todėl nėra informacijos apie galimus skirtingo poveikio modelius patelėms. Taip pat gyvūnų organizmo reakcijos ir žmonių fiziologija gali skirtis, ypač dėl skirtingų metabolizmo greičių, mitybos įpročių ir ilgalaikės ekspozicijos pobūdžio. Nepaisant to, kai kuriais atvejais gyvūnų tyrimai yra pirmasis įspėjamasis signalas, reikalaujantis platesnio mokslinio tyrimo ir reguliavimo peržiūros.
Kontekstas: ankstesnės nuogąstavimai ir neišspręsti klausimai
Ankstesniuose tyrimuose dirbtiniai saldikliai buvo susieti su įvairiais biologiniais pokyčiais, kurie galėtų būti susiję su smegenų pokyčiais, arterijų funkcionavimu ar kepenų ligų rizika. Pavyzdžiui, kai kurie epidemiologiniai ir eksperimentiniai darbai nurodo pokyčius, panašius į demencijos patologiją, endotelinio sluoksnio funkcijos sutrikimus arba kintančius kepenų riebalų kaupimosi rodiklius. Vis dėlto dauguma šių ryšių nėra įrodytos tiesioginės priežasties ir pasekmės santykiu žmonėms: stebimų asociacijų interpretaciją dažnai apsunkina konfundantai, tokių kaip bendri mitybos įpročiai, fizinio aktyvumo lygis ar kiti uždelsti veiksniai.
Žmonių populiacijų tyrimai dažnai rodo priešingas tendencijas arba prieštaringus rezultatus — vieni duomenys sieja dirbtinius saldiklius su didesne metabolinių sutrikimų rizika, kiti neranda aiškaus ryšio. Šios prieštaros iš dalies kyla dėl skirtumų tyrimų metodikose: trumpalaikiai klinikiniai tyrimai dažniau vertina svorio valdymą ir momentinius gliukozės atsakus, o ilgalaikės kohortos nagrinėja chroniškus susirgimus, kurių atsiradimas priklauso nuo daugelio metų ekspozicijos ir sąveikos su kitais rizikos veiksniais.
Tuo pat metu žemos arba nulinės kalorijų saldikliai plačiai naudojami kaip strategija sumažinti bendrą kalorijų suvartojimą ir taip padėti svorio kontrolei bei gliukozės valdymui. Šis praktiškas privalumas dažnai stoja prieš galimus ilgalaikio saugumo abejones, todėl priimant sprendimus apie saldiklių naudojimą reikalingas subalansuotas rizikos ir naudos vertinimas. Klinikiniai gydytojai bei mitybos specialistai turi įvertinti individualius pacientų poreikius, pvz., esant cukriniam diabetui, antsvoriui ar kepenų ligoms.
Be to, mechanistiniai tyrimai rodo, kad saldikliai gali paveikti žarnyno mikrobiomą, metabolines kelių grandines ir hormonus, susijusius su sotumu bei apetitu. Šie poveikiai gali būti netiesioginiai, priklausantys nuo bendros dietos kompozicijos, genetikos ir gyvenimo būdo. Visa tai patvirtina, kad vienareikšmių išvadų apie saugumą ar žalos trūkumą negalima padaryti vien tik remiantis atskirais tyrimais.
Ką mokslininkai rekomenduoja toliau
Tyrimo autoriai ragina peržiūrėti žmonėms taikomų saugumo ribų vertinimą, atlikti išsamesnius ilgalaikius tyrimus ir aiškiau nustatyti dozių slenksčius, kurių žemiau poveikis būtų minimalus. Jie pabrėžia atsargų vertimąsi iš pelių į žmones, atkreipdami dėmesį į lyčių skirtumus (šis eksperimentas naudojo tik patinus), amžiaus grupių įvairovės trūkumą bei mitybos ir ekspozicijos trukmės svarbą.
Konkretūs siūlymai apima: plataus masto chroniškus gyvūnų tyrimus su abiejų lyčių atstovais ir keliomis kartomis, tarpdisciplininius mechanistinius tyrimus, tiriančius kaip aspartamas gali veikti genų ekspresiją, oksidacinį stresą ir žarnyno mikrobiomą, bei gerai suprojektuotas prospektyvines epidemiologines studijas, kurios rinktų detalią informaciją apie individu alias ekspozicijas ir kitus rizikos veiksnius.
Taip pat autoriai rekomenduoja geresnį dozių atsekamumą atliktuose tyrimuose: įvertinti ne tik vienkartines ar trumpalaikes dozes, bet ir daugiamečių, per maistą arba gėrimus gaunamų saldiklių vartojimą realiomis sąlygomis. Reikalinga aiški duomenų apie dozes (mg/kg kūno svorio per parą), metabolitų koncentracijas bei jų kintamumą tarp individų skelbimas, kad reguliavimo institucijos galėtų tiksliau vertinti riziką.
Galiausiai, ekspertai pabrėžia būtinybę įtraukti įvairias gydytojų ir visuomenės sveikatos specialistų perspektyvas į sprendimus dėl rekomendacijų ir priežiūros, ypač kai mokslo rezultatai nėra vienareikšmiški. Tokia daugiašalė prieiga padeda užtikrinti, kad rekomendacijos būtų praktiškos, pagrįstos įrodymais ir atsižvelgtų į visuomenės poreikius bei individualią riziką.
Praktiniai patarimai vartotojams
- Dirbtiniai saldikliai gali sumažinti kalorijų kiekį maiste ir gėrimuose, kas gali padėti mažinti nutukimo bei 2 tipo cukrinio diabeto riziką; vis dėlto ilgalaikis jų saugumas dar nėra visiškai aiškus. Rekomenduojama vertinti ne tik vieno produkto poveikį, bet ir bendrą visų saldiklių bei maisto produktų suvartojimą per dieną.
- Esamos išvados yra preliminarios ir labiau rodo poreikį vartoti saikingai bei atsargiai, o ne sukelia skubią paniką. Jei nusprendžiate naudoti dirbtinius saldiklius, stenkitės stebėti asmeninius sveikatos rodiklius ir aptarti vartojimą su sveikatos priežiūros specialistu.
- Jei turite medžiagų apykaitos sutrikimų, kepenų ar širdies ir kraujagyslių ligų riziką — pasitarkite su gydytoju ar dietologu apie tinkamiausius saldiklius ir alternatyvas. Svarbu atsižvelgti į individualią ligos istoriją, vaistus ir bendrą mitybą.
- Atkreipkite dėmesį į specialias grupes: vaikams, nėščioms moterims ir žmonėms, sergantiems fenilketonurija (PKU), reikia papildomo atsargumo. Aspartamas yra šaltinis fenilalanino, todėl produktai su aspartamu paprastai pažymėti įspėjimu PKU sergantiesiems.
- Stebėkite produkto etiketes ir bendrai sumažinkite papildomų saldiklių naudojimą, jei siekiate ilgalaikės sveikatos — natūralios skonio alternatyvos (pvz., mažesnis cukraus kiekis, prieskoniai, vaisiai) gali padėti sumažinti priklausomybę nuo saldumo be perteklinių dirbtinių priedų.
Kaip kaupiasi moksliniai duomenys, reguliavimo institucijoms ir visuomenės sveikatos ekspertams gali tekti peržiūrėti leidžiamas paros dozes ir rekomendacijas. Šiuo metu diskusija tęsiasi: ar saldumas be kalorijų gali būti visiškai saugus, ar galimi paslėpti biologiniai kaštai, kurie pasireikš tik ilgainiui? Atsakymai reikalauja papildomų mokslinių tyrimų, atsargaus duomenų interpretavimo ir nuoseklių, skaidrių sprendimų priėmimo procesų.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą