8 Minutės
Nauji pelių tyrimai susiejo nosies audinio pažeidimus ir vieną dažną kvėpavimo takų bakteriją su smegenų pokyčiais, primenančiais Alzheimerio ligą — radinys, keliantis rimtų klausimų apie tai, kaip infekcijos ir nosies traumos gali įtakoti demencijos riziką ir neurodegeneracinius procesus ilgalaikėje perspektyvoje.
Ką parodė pelių tyrimas
Tyrėjų grupė, vadovaujama Griffith universiteto mokslininkų, tirto, kaip bakterija Chlamydia pneumoniae — žmogui galinti sukelti pneumoniją — gali keliauti iš nosies ertmės į smegenis. 2022 m. atliktuose eksperimentuose bakterija pakilo palei uoslės (olfaktorinį) nervą — nervinį taką, jungiantį nosį su galvos smegenimis — ir per 24–72 valandas įsiveisė centrinės nervų sistemos audiniuose.
Ryškus pastebėjimas buvo tas, kad nosies epitelio (plonos gleivinės, dengiančios nosies ertmės viršų) pažeidimas — pavyzdžiui, mechaninis sutrikdymas, panašus į kasymą ar plaukelio išrausimą — stipriai padidino infekcijos intensyvumą uoslės nervuose. Tai savo ruožtu koreliavo su didesniais amyloid‑beta baltymo sankaupomis pelių smegenyse. Amyloid‑beta yra peptidas, išsiskiriantis į uždegimą arba infekciją reaguojant; jo sankaupos (vadinamos plokštelėmis) yra vienas iš Alzheimerio ligos bruožų.
Svarbu pabrėžti, kad šie eksperimentai atlikti su pelėmis, o ne žmonėmis, todėl tiesioginė perkėlimo galimybė į žmonių sveikatą reikalauja atsargumo. Tačiau tyrėjai pažymėjo ryšį tarp nosies pažeidimų, mikrobinės invazijos ir neuropatologinių pokyčių kaip perspektyvų tyrimų kryptį, galinčią papildyti dabartinį supratimą apie demencijos rizikos veiksnius.
Kaip bakterijos gali pasiekti smegenis
Biologiškai nosis yra tiesioginis, palyginti mažai apsaugotas kelias į centrinę nervų sistemą. Uoslės nervų skaidulos pereina per kribriforminę plokštelę (cribriform plate) kaukolės pagrinde ir taip sudaro trumpesnį maršrutą, kurio kai kurie patogenai gali pasinaudoti. Studija parodė, kad C. pneumoniae gali kilti šiuo keliu, ypač kai apsauginis epitelio barjeras yra pažeistas arba sutrikdytas.
Užkrėstas nervų audinys reagavo padidindamas amyloid‑beta gamybą — tyrėjai tai apibūdino kaip imuninio pobūdžio reakcijos dalį. Tokia vietinė amyloid‑beta indukcija gali būti įvertinta dviem būdais: kaip greita, grįžtama apsauginė reakcija, skirta apriboti patogenų plitimą, arba kaip pradinis žingsnis link progresuojančios neurodegeneracijos, kuri su laiku gali išaugti į nuolatines plokšteles ir smegenų funkcijos praradimą. Šiuo metu nėra aišku, ar šis procesas pelių modeliuose yra grįžtamas, ar lemia ilgalaikius smegenų pažeidimus.
"Mes pirmieji parodėme, kad Chlamydia pneumoniae gali tiesiogiai pakilti per nosį į smegenis ir sukelti patologijas, panašias į Alzheimerio ligą," Griffith universiteto neuromokslininkas James St John komentavo studijos publikavimo metu. "Tai stebėta pelių modelyje, o tai kelia rimtą susirūpinimą ir dėl galimos reikšmės žmonėms." Ši citata atspindi tyrėjų susirūpinimą dėl potencialios translacijos į žmonių sveikatą, tačiau tuo pačiu pabrėžia būtinybę atlikti papildomus, su žmonėmis susijusius tyrimus.
Mokslinis kontekstas ir atsargumo pastabos
Tyrėjai anksčiau yra aptikę C. pneumoniae DNR ar antigenus keliuose paimtuose žmogaus smegenų audiniuose, ypač tų asmenų, kuriems diagnozuota vėlyvos pradžios demencija. Tačiau svarbu pažymėti, kad atradimas smegenyse neatskleidžia laiko tarpo ar maršruto, kuriuo bakterija ten pateko. Vienas kritinis atsargumo aspektas: amyloid‑beta plokštelių buvimas kartu su infekcija nereiškia, kad plokštelės yra Alzheimerio priežastis. Alzheimerio liga yra kompleksiška, daugiafaktorinė būklė, kurioje dalyvauja amžius susijusi pažeidžiamumas, genetika (įskaitant aplinkos ir rizikos genų sąveiką), metaboliniai veiksniai, išorinės aplinkos ekspozicijos ir galimos infekcinės agresijos.
2024 m. apžvalga išplėtė hipotezę, kad nosies infekcijos ir mechaninis nosies gleivinės pažeidimas gali padidinti demencijos riziką, tokiu būdu sustiprinant motyvaciją atlikti žmogaus tyrimus. Griffith komanda paragino tęstinius tyrimus su žmonėmis, kad patikrintų, ar tas pats uoslės kelias veikia žmonėse, ir ar kasdienės elgsenos, pažeidžiančios nosies gleivinę, gali pakeisti ilgalaikę riziką susirgti neurodegeneracinėmis ligomis.
"Turime atlikti šiuos tyrimus su žmonėmis ir patvirtinti, ar tas pats kelias veikia tokiu pačiu būdu," St John pridūrė. "Tai tyrimų kryptis, kurią siūlė daugelis mokslininkų, tačiau dar neįgyvendinta. Ką mes žinome — tos pačios bakterijos aptinkamos ir žmonėse, bet dar nėra aišku, kaip jos ten patenka ir kokią reikšmę tai turi ligos eigai." Šis pareiškimas išryškina esamą spragą tarp eksperimentinių gyvūnų modelių ir klinikinių įrodymų, reikalingų tinkamai vertinti rizikos mechanizmus žmonėms.
Amyloid‑beta baltymų plokštelių iliustracija, pažymėta oranžine spalva
Praktinės pasekmės: higiena, įpročiai ir rizika
Nosies kasymas yra įprastas elgesys — kai kurie apklausų duomenys rodo, kad daug žmonių tai kartais daro — o nosies plaukelių rovimas yra dar vienas veiksmas, galintis sužeisti gleivinę. Tyrėjai pataria atsargumą: nosies gleivinės pažeidimas teoriškai gali padidinti tikimybę, kad bakterijos pakils link uoslės nervų ir toliau — į centrinę nervų sistemą. Ši rizika ypač galėtų būti reikšminga asmenims su lėtinėmis nosies infekcijomis, nuolatiniu uždegimu arba sumažėjusia vietine imuniteto kontrole.
"Mes nenorime žalos viduje savo nosies — kasymas ar plaukelių traukimas gali tai padaryti," St John įspėjo. "Jei pažeidžiate nosies keterą, galite padidinti bakterijų skaičių, galinčių pakilti į smegenis." Ar nedidelis ir retkarčiais pasitaikantis nosies kasymas reikšmingai keičia demencijos riziką žmonėms, šiuo metu nėra aišku; pelių tyrimas pabrėžia mechanizmą, kurį verta išbandyti klinikiniuose tyrimuose ir ilgalaikėse epidemiologinėse studijose, apimančiose elgesio įpročius, infekcijų istoriją ir neurodegeneracinių žymių dinamiką.
Nosies kasymas: įprotis, neapsiribojantis mažais vaikais
Eksperto įžvalga
Dr. Amina Ross, neuroimunologė (fiktyvus pavyzdys, cituojama konteksto tikslais), komentavo: "Šis tyrimas sustiprina idėją, kad periferinės infekcijos gali turėti centrinių efektų. Uoslės kelias yra išskirtinai pažeidžiamas. Prevencinėse visuomenės sveikatos priemonėse nosies traumos mažinimas ir lėtinių nosies infekcijų gydymas galėtų būti mažos kainos strategijos, kurias verta apsvarstyti, laukiant žmogaus duomenų."
Jos vertinimas pabrėžia platesnę mokslinę tendenciją: tyrinėti, kaip mikroorganizmai, uždegimas ir imuninės reakcijos už smegenų ribų gali paveikti neurodegeneracinius procesus smegenų viduje. Tai apima ne tik bakterines infekcijas, bet ir virusines infekcijas, lėtinį sinusinį uždegimą (sinusitas), periodontines infekcijas ir sisteminį uždegimą, kurie visi gali turėti įtakos smegenų sveikatai per įvairius mechanizmus — pvz., per imuninį aktyvavimą, kraujagyslių pokyčius ar tiesioginę invaziją per anatominius kelius.
Ką toliau reikėtų tirti
Pagrindinės tolesnės tyrimų kryptys apima kruopščiai suplanuotus žmonių tyrimus, skirtus žemėlapiuoti mikrobinę buvimą nosyje ir smegenyse skirtingose amžiaus grupėse bei įvertinti, ar nosies traumos ar lėtinės nosies ligos koreliuoja su neurologiniais degradais ir Alzheimerio žymenimis. Tokie tyrimai galėtų apimti imčių paėmimą iš nosies gleivinės, uoslės nervų biopsijas (kai tai etiškai ir techniškai įmanoma), smegenų audinių tyrimus po mirties, taip pat neurovaizdavimo ir biomarkerų stebėseną gyviems dalyviams.
Tyrėjai taip pat nori išsiaiškinti, ar amyloid‑beta padidėjimas yra trumpalaikė imuninė reakcija, kuri užgesus infekcijai rezorbuojasi, ar tai yra procesas, kuris užsimezga kaip „sėkla“ ilgalaikei plokštelių formavimuisi ir progresuojančiai patologijai. Tai reikalauja ilgo laikotarpio, longitudinalinių studijų, kuriose būtų matuojami tiek infekcijų žymenys, tiek neurodegeneracijos rodikliai ir kognityvinė funkcija.
Susiję preklininiai darbai atrado kitas intervencijas, galinčias keisti amyloidų patologiją gyvūnų modeliuose, pavyzdžiui, vietinio ar sisteminio imuninio modulavimo priemones, antibiotikų ar antimikrobinių agentų taikymą ir uoslės gleivinės apsaugos stiprinimą. Tačiau šių rezultatų perkėlimas į žmonių Alzheimerio prevenciją ar gydymą yra sudėtingas ir susiduria su daugeliu kliūčių: skirtumais tarp modelių ir žmonių biologijos, infektų įvairovės, saugumo bei ilgalaikių pasekmių nežinomumo.
Vis dėlto kiekvienas gerai dokumentuotas mechanizmas — įskaitant tą galimą ryšį tarp nosies traumos ir bakterinės invazijos — siaurina paiešką ir padeda orientuotis tarp daugelio hipotezių, kurios konkuravo dėl paaiškinimo, kodėl Alzheimerio liga vystosi. Tai taip pat pabrėžia tarpdisciplininio požiūrio reikšmę, sujungiant neuromokslą, imunologiją, mikrobiologiją, entomologiją (anatominiai maršrutai) ir visuomenės sveikatą.
Kol nebus gauti žmogaus duomenys, konservatyvus praktinis patarimas yra aiškus: venkite nosies gleivinės pažeidimų, laiku gydykite lėtines nosies ir sinuso infekcijas, ir remkite platesnius tyrimus, tiriančius infekcijų įtaką demencijos rizikai. Taip pat verta atkreipti dėmesį į bendruomenines priemones: geresnė asmens higiena, tinkamas uždegimo ir infekcijų valdymas, vakcinacija prieš tam tikras kvėpavimo takų ligas (kur tai aktualu) ir informacija visuomenei apie potencialius rizikos veiksnius gali būti naudingi kaip žingsniai, kol gausime tvirtesnius klinikinius įrodymus.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą