6 Minutės
Naujas Vienos universiteto atliktas tyrimas rodo, kad net vienas fruktoze saldintas gėrimas gali padaryti kraujyje cirkuliuojančias imuninės sistemos ląsteles jautresnes bakterijų toksinams, sustiprindamas uždegimines signalines grandines net ir sveikiems suaugusiems. Šis atradimas susieja dažnai vartojamą maisto sudedamąją dalį su greitais ir aptinkamais imuniteto jautrumo pokyčiais, kurie gali turėti tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių pasekmių sveikatai.
Fruktozės vartojimas tyrime buvo susijęs su padidėjusiu imuninių ląstelių atsaku į bakterinius komponentus, dėl ko stiprėja uždegiminė reakcija. Svarbu pabrėžti, kad tokie pokyčiai pastebėti net sveikų šio tyrimo dalyvių po trumpalaikio suvartojimo—tai reiškia, kad fruktozė gali greitai paveikti imuninės sistemos jautrumą ir signalizaciją.
Kaip fruktozė keičia monocitų jautrumą
Tyrėjų grupė, vadovaujama Inos Bergheim iš Mitybos mokslų katedros (Vienos universitetas), nustatė, kad trumpalaikis fruktozės vartojimas—skirtingai nei gliukozė—padidina Toll-uik tipo receptoriaus 2 (TLR2) ekspresiją cirkuliuojančiuose monocituose. TLR2 yra ant ląstelės paviršiaus esantis receptorius, atpažįstantis tam tikrų bakterijų komponentus, įskaitant lipoteicho rūgštį, bei inicijuojantis uždegiminę atsako grandinę. Padidėjus TLR2 kiekiui, monocitai lengviau suaktyvėja reaguodami į bakterinius signalus ir išskiria didesnį kiekį pro‑uždegiminių citokinų, tokių kaip interleukinas‑6 (IL‑6), interleukinas‑1β (IL‑1β) ir naviko nekrozės faktorius‑alfa (TNF‑α).
Iš mechanistinės perspektyvos tai reiškia, kad vienas fruktoze praturtintas gėrimas gali „paruošti“ įgimtąsias imuninės sistemos ląsteles stipresnei uždegiminei reakcijai, jei vėliau jos susiduria su bakteriniais komponentais. Bergheim teigia, kad „receptorių, atpažįstančių tokius toksinus, koncentracija organizme padidėjo, o tai tiesiogiai prisidėjo prie padidėjusios uždegiminės reakcijos.“ Tokius rezultatus mokslininkai paviešino žurnale Redox Biology ir aptarė galimas klinikines bei fiziologines pasekmes, įskaitant padidėjusį imuninės sistemos reaguojamumą į infekcijas ar kvėpavimo takų ir žarnyno mikrobiotos signalus.
Tyrimo dizainas, eksperimentai ir svarbiausi rodikliai
Autoriai sujungė du atsitiktinius žmogaus tyrimus su laboratoriniais eksperimentais, atliekamais ant izoliuotų monocitų ir in vitro kultūrinių sistemų, siekdami nustatyti priežastinį ryšį. Sveiki suaugę savanoriai kontroliuojamomis sąlygomis suvartojo gėrimus, saldintus arba fruktoze, arba gliukoze. Po intervencijų paimti kraujo mėginiai buvo analizuojami dėl imuninės ląstelių žymenų, receptorių ekspresijos ir citokinų gamybos. Laboratorinėje dalyje monocitai buvo ekspozuojami lipoteicho rūgščiai ir kitoms bakterinėms molekulėms, kad būtų ištirta, kaip ankstesnė cukraus ekspozicija keičia ląstelių elgseną.
Metodologiniu požiūriu tyrime naudoti keli komplementarūs analizės metodai: srautinė citometrija, siekiant kiekybiškai nustatyti TLR2 ir kitų paviršinių žymenų ekspresiją; ELISA ir dauginimo reakcijos metodai citokinų kiekiams (IL‑6, IL‑1β, TNF‑α) nustatyti; taip pat molekulinės analizės (RT‑PCR) genų ekspresijos lygmenyje ir ląstelių kultūros modeliai, leidę stebėti tiesioginį fruktozės poveikį monocitų funkcijoms. Tokie kelių lygių duomenys — klinikiniai, eksperimentiniai ir molekuliniai — suteikia tvirtesnį priežastinį ryšį nei atskirai atlikti stebėtinieji tyrimai.
Sudėjus kartu žmogaus duomenis ir in vitro rezultatus, tyrėjai rado nuoseklų poveikį: fruktozė specifiškai padidino TLR2 ekspresiją monocituose ir sustiprino jautrumą bakteriniams toksinams, tuo tarpu gliukozė tokio poveikio nesukėlė. Tai pasireiškė padidėjusia IL‑6, IL‑1β ir TNF‑α sekrecija—molekulėmis, kurios veikia kaip pagrindiniai uždegimo mediatoriai. Net trumpalaikė ir vienkartinė fruktozės dozė galėjo sukelti aptinkamus imunologinius pokyčius, o jei tokios ekspozicijos kartojamos chroniškai, pasekmės gali būti kumuliatyvios.
Kodėl TLR2 yra svarbus
Toll‑like receptoriai (TLR) atlieka centrinį vaidmenį įgimtojoje imunijoje, veikdami kaip pagrindiniai „modelių atpažinimo receptoriai“ (PRR), kurie identifikuoja mikrobinius komponentus ir inicijuoja uždegiminį atsaką. TLR2 ypač atpažįsta bakterijų membranos komponentus, dažniausiai susijusius su Gram‑teigiamos bakterijos sienele, pavyzdžiui, lipoteicho rūgštį ir kai kurias peptidoglikano dalis. TLR2 taip pat formuoja heterodimerus su TLR1 arba TLR6, kurie išplečia atpažįstamų mikrobų spektrą.
Nedideli receptorių kiekio pasikeitimai gali žymiai pakeisti imuninės sistemos reaguojamumą į mikrobinį dirgiklį: padidėjęs receptorių tankis ant monocitų paviršiaus sumažina ribą, reikalingą ląstelei suaktyvėti, todėl įprastinė arba mažesnė mikrobinė ekspozicija gali sukelti stipresnę, greitesnę ir potencialiai žalingesnę uždegiminę reakciją. Tokia „perreguliacija“ gali būti nepalanki šeimininkui, ypač jei atsakas tampa nekontroliuojamas arba lėtinis, nes padidėjusios citokinų koncentracijos gali prisidėti prie audinių pažeidimo, sisteminio uždegimo ir sunkesnių infekcijų komplikacijų.
Kam verta atkreipti dėmesį?
Nors tyrime dalyvavę savanoriai buvo sveiki ir efektai fiksuoti po trumpalaikio fruktozės vartojimo, autoriai įspėja, kad ilgalaikis ir didelis fruktozės suvartojimas gali sukelti didesnius arba kumuliatyvius poveikius — ypač tiems, kurie jau serga metaboliniais sutrikimais. Žmonės, turintys 2 tipo cukrinį diabetą, nealkoholinę riebalinę kepenų ligą (NAFLD), metabolinį sindromą ar kitus medžiagų apykaitos sutrikimus, gali būti jautresni fruktozės sukeltiems pro‑uždegiminiams efektams, o tai gali pabloginti klinikines apraiškas ar prisidėti prie lėtinių uždegiminių būklių formavimosi.
Be to, reikėtų atsižvelgti į populiacijos grupes, kurios dažniau vartoja didelius kiekius saldžių gėrimų: paaugliai, jauni suaugusieji, tam tikros socioekonominės grupės. Šiems segmentams trumpalaikiai imuninės sistemos pokyčiai gali turėti neatidėliotinų sveikatos pasekmių, ypač epidemiologiniu požiūriu, kai infekcinės ligos plitimas ar žarnyno mikrobiotos disbalansas gali sąveikauti su dietos įpročiais.
Tyrėjai ragina atlikti papildomus ilgalaikius (longitudinalinius) tyrimus, kad būtų įvertinta, ar įpročiai vartoti fruktozę padidina infekcijų riziką, blogina klinikinius rezultatus ar prisideda prie chroniško uždegimo vystymosi. Tokie tyrimai galėtų apimti didesnius atsitiktinių imčių tyrimus, populiacines kohortas ir integruotus imunologinius bei metabolinius biomarkerius, siekiant susieti dietinius įpročius su ilgalaikėmis sveikatos priežastimis ir padariniais.
Iš praktinės perspektyvos sumažinti saldžių gėrimų ir pridėtinės fruktozės turinčio maisto vartojimą išlieka pagrįsta rekomendacija tiek metabolinei, tiek imunitetui būklei gerinti. Viešosios sveikatos politikos sprendimai — nuo ženklinimo iki mokesčių ir švietimo kampanijų — gali padėti sumažinti gyventojų suvartojimą ir potencialiai mažinti su fruktozės pertekliumi susijusių uždegiminių rizikų lygį.
Techniniai niuansai ir tolesni tyrimų klausimai apima: ar poveikis yra tiesiogiai metabolinis (fruktozės apykaitos produktai keičia ląstelių signalizaciją), ar netiesioginis per kepenų metabolizmą ir sisteminius redox pokyčius; kaip mikrobiomos pokyčiai veikia TLR signalizaciją; ir ar skirtingi fruktozės šaltiniai (natūralūs vaisiai prieš pridėtinę fruktozę ir gaivieji gėrimai) skiriasi savo poveikiu imunitetui. Atsakymai į šiuos klausimus sustiprintų priežastinį supratimą ir padėtų formuluoti tikslesnes mitybos rekomendacijas.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą