8 Minutės
Didėjant gyvenimo trukmei visame pasaulyje, mokslininkai skubiai ieško kasdieninių įpročių, galinčių padėti išsaugoti pažinimo funkcijas senatvėje. Nauji didelio masto tyrimai rodo, kad gebėjimas žinoti ir naudoti daugiau nei vieną kalbą gali ne tik praturtinti keliones ir kultūrą – tai taip pat gali sulėtinti tam tikrus smegenų senėjimo aspektus ir prisidėti prie kognityvinio atsparumo.
Kodėl daugiakalbystė gali veikti kaip kasdienė protinė treniruotė
Kai žmonės pereina iš vienos kalbos į kitą, jų smegenys nuolatos atrenka tinkamus žodžius ir slopina netinkamus variantus. Šis „perjungimas“ nevyksta tuščioje erdvėje: jis mobilizuoja dėmesio, slopinimo, atminties ir užduočių keitimo sistemas, kartu žinomas kaip egzekutyvinis valdymas. Per dešimtmečius toks pasikartojantis kognityvinis darbas gali stiprinti neuroninius tinklus ir kurti tai, ką mokslininkai vadina kognityvine atsarga — smegenų gebėjimą toleruoti su amžiumi susijusius pokyčius ir patologiją neparodant simptomų.
Paprastai tariant: pasirinkti vieną kalbą ir laikinai slopinti kitas yra protinė mankšta. Kaip ir fizinis aktyvumas, nauda gali kauptis priklausomai nuo praktikos dažnumo, intensyvumo ir trukmės. Reguliarus kalbų vartojimas aktyvina ne tik žodžių paiešką, bet ir sudėtingesnius procesus – sprendimų priėmimą, dėmesio perorientavimą ir sudėtingų informacijos srautų valdymą. Dėl šių priežasčių daugiakalbystė apima platų kognityvinį krūvį, kuris gali turėti ilgalaikį poveikį smegenų struktūrai ir funkcijai.
Ką parodė naujas tyrimas
Tyrėjai analizavo daugiau nei 86 000 sveikų suaugusiųjų nuo 51 iki 90 metų duomenis iš 27 Europos šalių. Naudodami mašininio mokymosi modelį, jie įvertino asmens akivaizdžią biologinę amžiaus būklę remdamiesi funkciniu rodikliu rinkiniu — atminties našumu, kasdiene veikla, išsilavinimu, judrumu ir lėtinėmis sveikatos problemomis, tokiomis kaip širdies ir kraujagyslių ligos arba klausos sutrikimai. Šiame modelyje buvo integruoti keli kognityviniai ir funkciniai parametrai, leidžiantys sukurti plataus profilio matą, kuris atspindi ne tik chronologinį, bet ir įgimtą bei įgytą sveikatos būklę.
Skirtumas tarp „numanomo amžiaus“ ir chronologinio amžiaus sudarė vadinamąjį „biobehavioural age gap“ – teigiamos reikšmės rodo, kad asmuo atrodo biologiniu požiūriu vyresnis negu jo metai, o neigiamos reikšmės rodo, kad asmuo atrodo jaunesnis. Tyrėjai susiejo šį „amžiaus tarpo“ rodiklį su kiekvienos šalies daugiakalbystės lygiu, matuotu pagal gyventojų dalį, kalbančią 0, 1, 2, 3 ar daugiau papildomų kalbų. Tokia nacionalinė ekspozicija suteikė galimybę analizuoti ne tik individualius, bet ir kontekstualius kalbos naudojimo poveikius visuomenės mastu.
Rezultatai buvo pastebimi. Gyventojai iš tų šalių, kuriose daugialypė kalbinė aplinka yra norma – pavyzdžiui, Liuksemburgas, Nyderlandai, Suomija ir Malta – rečiau rodė paspartėjusio senėjimo požymius pagal sudėtinį matą. Priešingai, daugiausia monolingvistinėse šalyse, tokiose kaip Jungtinė Karalystė, Vengrija ir Rumunija, žmonės dažniau atrodė biologiniu požiūriu vyresni. Svarbu pažymėti, kad bent vienos papildomos kalbos mokėjimas lėmė reikšmingą skirtumą, o kelių kalbų vartojimas parodė stipresnį, dozei jautrų efektą: kuo daugiau kalbų žmogus naudojo reguliariai, tuo ryškesnė buvo apsauga nuo biobehavioural amžiaus padidėjimo.
Kas iš to daugiausiai gauna naudos?
Saugumo modelis buvo aiškiausias tarp žmonių, esantų vėlyvojoje 70-ies ir 80-ies dešimtyje. Šiai vyresnei kohortai bilingvizmas arba daugiakalbystė atrodė suteikianti pastebimą atsparumą su amžiumi susijusiam pažinimo funkcijų pokyčiui. Tyrėjai koregavo rezultatus pagal dešimtis šalių lygmens kintamųjų — oro kokybę, migraciją, lyčių nelygybę, politinę aplinką ir kt. – ir daugiakalbystės pranašumas išliko, kas leidžia manyti, jog kalbinė patirtis prisideda kažkuo unikaliau nei vien socialiniai ar ekonominiai veiksniai. Tai rodo, jog kalbų naudojimas pats iš savęs gali būti reikšmingas faktorius, kuris nepriklauso vien nuo išsilavinimo ar socioekonominio statuso.
Kaip kalbų vartojimas gali keisti smegenis
Tyrimas tiesiogiai nevaizdavo smegenų, tačiau kiti moksliniai darbai pateikia įtikinamus mechanizmus. Daugiakalbystės valdymas aktyvina priekinius smegenų tinklus, atsakingus už slopinimą ir užduočių perjungimą, ir, kaip rodo kai kurie rezultatai, veikia hipokampą — struktūrą, svarbią naujų atminties junginių formavimuisi. Kai kurie tyrimų centrai pranešė apie didesnį ilgalaikių dvikalbystės praktikų turinčių asmenų hipokampo tūrį; tai reikšminga, nes hipokampo mažėjimas siejamas su atminties praradimu ir neurodegeneracinėmis ligomis, tokiomis kaip Alzheimerio liga.
Reguliarus kognityvinis įsitraukimas per kalbų perjungimą gali stiprinti tiek struktūrinį vientisumą, tiek funkcinių tinklų efektyvumą. Tai apima sinaptinį tankį, nervinių jungčių išlaikymą ir net neuroplastiškumo palaikymą. Per laiką tai galėtų prisidėti prie kognityvinės atsargos kaupimo — t. y. smegenų gebėjimo kompensuoti patologinius pokyčius ir išlaikyti veiklą bei elgesį neparodant ligos simptomų. Tokie poveikio mechanizmai apima ne tik didesnį specifinių smegenų struktūrų tūrį, bet ir geresnį tinklų tarp regionų susikalbėjimą, pagerintą užduočių perjungimo greitį ir didesnį atsparumą stresui arba neurologiniams insultams.
Be to, kalbų mokymasis ir naudojimas skatina socialinį įsitraukimą, emocionalią paramą ir komunikacijos tinklų plėtrą, kurie patys savaime yra reikšmingi kognityvinio sveikatingumo veiksniai. Tai reiškia, kad daugiakalbystės poveikis gali būti tiek tiesioginis (neuroninis), tiek netiesioginis (socialinis ir elgesio), ir abu keliai prisideda prie bendros sveikatos ir ilgaamžiškumo gerinimo.
Visuomenės sveikatos pasekmės ir atsargumo priemonės
Jeigu daugiakalbystė apsaugo senstančias smegenis, šis atradimas turi plačias pasekmes. Skatinimas mokytis kalbų ir palaikyti kelių kalbų vartojimą per visą gyvenimo trukmę gali būti nebrangi, kultūriškai prisitaikanti visuomenės sveikatos strategija, skirta atitolinti kognityvinį nuosmukį. Kalbų turtingos aplinkos — mokyklos, bendruomenės centrai, darbo vietos — gali veikti kaip neformalūs kognityviniai intervenciniai taškai, siūlydami kalbų mainų grupes, pokalbių klubus ar integruotas kalbų programas vyresnio amžiaus žmonėms.
Vis dėlto šiame lauke yra ir svarbių apribojimų. Observaciniai tyrimai negali įrodyti priežastinio ryšio. Žmonės, kurie užaugo daugiakalbėse šeimose ar regionuose, dažnai skiriasi išsilavinimo, socialinių tinklų ir ankstyvųjų gyvenimo sąlygų atžvilgiu; nors minėtas tyrimas kontrolė kai kuriuos šalių lygmens faktorius, neįvertinti individualūs skirtumai gali vis dar turėti įtakos. Be to, mašininio mokymosi modelio „numanomas amžius“ yra sudėtinis indikatorius, naudingas populiaciniams tyrimams, bet ne diagnozei atskiriems asmenims. Tai reiškia, kad rezultatai turėtų būti interpretuojami kaip rodiklis populiacijos lygmeniu, o ne kaip būdas nustatyti konkretaus individo smegenų sveikatą.
Be to, reikėtų apsvarstyti kultūrinius ir kalbinius skirtumus: kokia yra kalbų kokybė? Ar kalbos vartojamos natūraliai, formaliai, ar tik pasyviai suprantamos? Šie niuansai gali lemti skirtumus tarp „žinoti“ kalbą ir „aktyviai ja naudotis“, o pastarojo potencialus poveikis kognityvinei atsparai gali būti daug didesnis.
Ko tyrėjai nori daryti toliau
Ateities darbai turėtų derinti ilgalaikį smegenų vaizdavimą su detalesnėmis kalbų vartojimo matavimais — ne tik kiek kalbų žmogus moka, bet kaip dažnai ir kokiomis situacijomis jis jas perjungia. Idealu būtų surinkti duomenis apie kasdienį kalbų naudojimą, kontekstus (darbas, šeima, laisvalaikis), įsitraukimo intensyvumą ir laiko trukmę. Tokie duomenys leistų geriau įvertinti, kurios kalbinės praktikos yra labiausiai susijusios su kognityvinėmis išvestinėmis.
Randomizuoti intervenciniai tyrimai, kuriuose vyresnio amžiaus žmonės būtų mokomi naujos kalbos ar skatinami dažniau ją vartoti, galėtų patikrinti, ar antrinės kalbos įgijimas sukelia apčiuopiamą kognityvinę ar neurorinę naudą. Tokie tyrimai padėtų pereiti nuo koreliacijų prie veiksmingų rekomendacijų. Be to, ilgalaikiai tyrimai su periodiniais smegenų vaizdavimo metodais (pvz., struktūrinė MRT, funkcinė MRT, DTI) ir biologiniais žymenimis (pvz., amyloidų ar tau baltymų vertinimais) būtų vertingi siekiant patikslinti mechanizmus ir įvertinti, ar kalbų praktika gali lėtinti specifines patologines trajektorijas, susijusias su Alzheimerio liga ir kitomis demencijos formomis.
Taip pat verta tiri šį poveikį skirtingose demografinėse grupėse: ar poveikis skiriasi pagal lytį, socioekonominį statusą, ankstyvąsias gyvenimo sąlygas ar genetiką? Atsakymai į šiuos klausimus leis sukurti labiau tikslines viešosios sveikatos strategijas ir suprasti, kuriems gyventojų sluoksniams kalbų mokymasis yra ypač naudingas.
Ekspertės įžvalga
Dr. Maria Alvarez, pažinimo neuromoksliukė iš (fiktyvaus) Gyvenimo trukmės smegenų sveikatos centro, komentuoja: "Mintis, kad kalbinė patirtis formuoja smegenų atsparumą, yra įtikinama, nes ji sujungia kasdienę veiklą su pamatuojamais nerviniais rezultatais. Net nedidelis kognityvinės atsargos padidėjimas visuomenėje galėtų išversti į reikšmingą visuomenės sveikatos naudą — mažiau metų su demencija, daugiau nepriklausomų gyvenimo metų. Vis dėlto mums reikia kontroliuojamų intervencinių tyrimų, kad suprastume, kaip vėlyvojo gyvenimo mokymasis palyginamas su viso gyvenimo trukmės bilingvizmu."
Tuo tarpu įrodymų rinkinys palaiko paprastą žinią: vartoti daugiau nei vieną kalbą atrodo esąs nebrangus ir vertingas būdas palaikyti protinį aktyvumą. Nesvarbu, ar tai būtų formalios pamokos, pokalbių grupės, kalbų mainų programos ar kasdienis kalbų vartojimas šeimoje ir bendruomenėje, kalbų praktika gali būti viena iš lengviausiai prieinamų priemonių, skatinančių kognityvinį atsparumą senstant. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad tai neturėtų būti laikoma vieninteliu sprendimu: optimalus kognityvinis sveikatingumas greičiausiai atsiranda iš kelių strategijų derinio — fizinio aktyvumo, sveikos mitybos, socialinio įsitraukimo, kraujagyslių rizikos veiksnių valdymo ir, žinoma, nuolatinės protinės veiklos, įskaitant kalbų mokymąsi ir praktikas.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą