8 Minutės
Nauja analizė iš daugelio dešimtmečių trunkančio Framingham širdies tyrimo dar labiau sustiprina kylančią žinutę: išlaikyti fizinį aktyvumą nuo vidurio amžiaus — saugant nuoseklumą — žymiai sumažina demencijos tikimybę. Tyrimas apėmė tūkstančius dalyvių keliose kartose ir nagrinėjo, kaip fizinis aktyvumas skirtingais gyvenimo etapais bei bendras genetinis rizikos veiksnys keičia demencijos riziką.
Ką tyrimas nagrinėjo ir kodėl tai svarbu
Tyrėjai analizavo duomenis iš 4 290 suaugusiųjų Framingham Offspring kohorto, tai yra tęstinės kartos, įtrauktos po pradinio 1948 m. tyrimo. Dalyviai kelis kartus per ilgą laikotarpį pateikė informaciją apie savo fizinio aktyvumo lygius — nuo kasdienių judesių, pavyzdžiui, laiptų laipiojimo, iki tyčinio ir intensyvaus sporto. Duomenys leido išskirti fizinį aktyvumą pagal amžių, kuriuo pirmą kartą buvo pranešta apie aktyvumą: ankstyvas suaugimas (26–44 metų), vidurio amžius (45–64 metų) ir vyresnis amžius (65 ir daugiau).
Komanda stebėjo, kas iš tyrimo dalyvių per stebėjimo laikotarpį susirgo demencija ir kuriame amžiuje pasireiškė pirmieji simptomai, lygindama žemo, vidutinio ir didelio aktyvumo grupes. Taip pat buvo ištirta, ar nešioti APOE ε4 alelą — gerai žinomą genetinį Alzheimerio ligos rizikos veiksnį — pakeičia fizinio aktyvumo naudos mastą.
Tyrimo dizainas apėmė ilgalaikį stebėjimą ir kartotinį aktyvumo vertinimą, todėl duomenys leidžia vertinti ir aktyvumo tęstinumą bei laiko efektą. Tai svarbu, nes vienkartiniai matavimai negali atskleisti, ar apsauga kinta priklausomai nuo to, kiek ilgai ir kuriame gyvenimo etape žmogus išlieka fiziškai aktyvus.
Aiškios tendencijos: kada sportas daro didžiausią poveikį
Per stebėjimo laikotarpį 567 dalyviams (13,2 % imties) buvo nustatyta demencija. Ryškiausias rezultatas: asmenys, kurie vidurio amžiuje arba vėlesniame amžiuje palaikė aukščiausią fizinio aktyvumo lygį, turėjo 41–45 % mažesnę demencijos riziką palyginti su tais, kurių aktyvumas buvo žemiausias. Šios asociacijos išliko reikšmingos net ir koregavus pagal amžių, išsilavinimą, kraujospūdį, diabetą bei kitus žinomus rizikos veiksnius.
Priešingai, ankstyvo suaugimo metu deklaruotas aktyvumas tokio pat stiprumo prognozuojančios reikšmės demencijos rizikai nerodė. Tai nereiškia, kad jaunystėje aktyvumas nėra naudingas sveikatai apskritai — jis daro teigiamą poveikį širdies kraujagyslių būklei, raumenų masei ir psichologinei gerovei — tačiau apsauga nuo kognityvinio nuosmukio atrodo stipresnė, kai aktyvumas tęsiasi iki vidurio amžiaus ir vėliau.
Be to, tyrime atkreiptas dėmesys į tai, kad ilgalaikis, nuoseklus aktyvumas gali veikti kaip pakankamai stiprus modifikuojamas rizikos veiksnys: net jei ankstesniame gyvenimo etape aktyvumas buvo žemesnis, jo didinimas vidurio ar vyresniame amžiuje gali reikšmingai sumažinti demencijos tikimybę.
Genetika ir laiko taškas: kas gauna didžiausią naudą?
Genetiniai duomenys leido atlikti gilesnę analizę. Tiems dalyviams, kurie nebuvo APOE ε4 nešiotojai, aukštesnis fizinio aktyvumo lygis vidurio amžiuje buvo susijęs su sumažėjusia demencijos rizika. Tačiau tarp APOE ε4 nešiotojų šis vidurio amžiaus aktyvumo apsauginis ryšys buvo silpnesnis arba neakivaizdus.
Svarbu pažymėti, kad vėlesniame amžiuje (65 metų ir daugiau) didesnis aktyvumo lygis buvo susijęs su mažesne demencijos rizika tiek tarp alelio nešiotojų, tiek tarp ne nešiotojų. Tai leidžia daryti išvadą, kad aktyvumas vėlesniame amžiuje gali suteikti reikšmingą apsaugą net ir asmenims su genetine polinkiu į Alzheimerio ligą.
Trumpai tariant: fizinis aktyvumas vėlesniais gyvenimo etapais atrodo naudingas daugeliui, įskaitant ir tuos, kurių genetinis profilis rodo didesnę riziką; tuo tarpu reguliari ir aktyvi gyvensena vidurio amžiuje ypač naudinga ne nešiotojams. Ši įžvalga svarbi kuriant asmenines prevencijos strategijas ir visuomenės sveikatos rekomendacijas — ji pabrėžia, kad laikas, kada pradedama ir palaikoma veikla, turi reikšmę, tačiau vėlyvas elgesio keitimas vis dar gali būti svarbus.
Mokslinis kontekstas: kaip fizinė veikla saugo smegenis
Fizinė veikla veikia kelis biologinius mechanizmus, kurie palaiko kognityvines funkcijas. Aktyvumas didina smegenų perfuziją — kraujotaką, kuri tiekia deguonį ir maistines medžiagas. Jis skatina neuroplastiką — smegenų gebėjimą formuoti naujas jungtis — ir stimuliuoja augimo faktorių išsiskyrimą, kurie padeda neuronams išlikti gyvybingiems ir funkcionaliems.
Reguliarus fizinis aktyvumas taip pat mažina lėtinį uždegimą ir gerina kraujagyslių sveikatą, o abu šie veiksniai glaudžiai siejami su mažesne demencijos rizika. Aerobinė veikla, jėgos treniruotės ir net kasdienis bendras judrumas (pvz., ėjimas, sodininkystė) yra susiję su geresne atmintimi, aukštesniu vykdomųjų funkcijų lygiu ir lėtesniu kognityviniu nuosmukiu pagal ankstesnius empirinius tyrimus.
Biocheminiais terminais kalbant, aktyvumas didina BDNF (smegenų išvesties neurotrofinį faktorių) koncentraciją, gerina mitochondrijų funkciją ir skatina angiogenezę — naujų kraujagyslių formavimąsi smegenyse. Kiekvienas iš šių procesų prisideda prie pernešamos ir sinaptinės funkcijos išlaikymo, kurie yra esminiai ilgalaikei kognityvinei sveikatai.
Trūkumai ir ko reikėtų saugotis interpretacijoje
Nebūna vieno tyrimo, kuris būtų galutinis. Ši analizė rėmėsi savarankiškai praneštais aktyvumo duomenimis, o tai gali sukelti atminties paklaidą, socialinio pageidaujamo elgesio šališkumą ir tam tikrą netikslumą, ypač kai vertinama aktyvumo intensyvumas ir trukmė. Tiksliau būtų turėti objektinių matavimų, tokių kaip nešiojami aktyvumo sekikliai, kurie užfiksuotų judėjimo pobūdį ir intensyvumą nepriklausomai nuo subjektyvių pranešimų.
Taip pat Framingham kohorta daugiausia sudaryta iš europinės kilmės gyventojų iš vieno miestelio, todėl išvadų generalizavimas į etniškai, kultūriškai ir sociodemografiškai įvairias populiacijas yra ribotas. Skirtingų populiacijų gyvenimo būdas, prieiga prie fizinės veiklos galimybių ir genetinė sudėtis gali lemti kitokį santykį tarp aktyvumo ir demencijos rizikos.
Be to, demencijos atvejų skaičius buvo santykinai mažesnis jauniausioje grupėje, todėl išvados apie ankstyvą suaugimą yra mažiau patikimos. Galiausiai, tyrimas nenurodo konkrečių pratimų tipų, trukmės ar intensyvumo, kurie būtų optimalūs demencijos prevencijai — tokia informacija yra būtina, kad būtų galima parengti tikslias sveikatos politikos ir medicinines rekomendacijas.
Todėl tolimesni tyrimai turėtų apimti platesnes ir įvairias populiacijas, naudoti objektyvius aktyvumo matavimo metodus, ir išnagrinėti skirtingų fizinio aktyvumo formų bei dozavimo parametrus (trukmę, intensyvumą, dažnumą), kad būtų galima tiksliau patarti visuomenei ir klinikams.
Ką tai reiškia asmenims ir visuomenės sveikatai
Praktiška išvada yra paprasta ir įgyvendinama: didinti nuolatinį fizinį aktyvumą, ypač nuo vidurio amžiaus, yra naudingas žingsnis mažinant demencijos riziką. Viešosios sveikatos kampanijos gali pabrėžti, kad nauda tęsiasi į vėlesnį amžių ir kad teigiami efektai gali pasireikšti nepriklausomai nuo genetinės rizikos.
Medicinos specialistams ir politikams šie rezultatai siūlo sutelkti dėmesį į prevencines intervencijas, skirtas vidutinio amžiaus ir vyresniems žmonėms: skatinti bendruomenines programas, kurti saugias pėsčiųjų zonas, gerinti prieigą prie sporto infrastruktūros ir užtikrinti, kad fizinio aktyvumo galimybės būtų prieinamos įvairiems gyventojų sluoksniams. Tokios priemonės gali būti ypač svarbios kaimo vietovėse ir mažiau pasiturinčiose bendruomenėse, kur galimybių judėti dažnai trūksta.
Visuomenės sveikatos strategijos taip pat turėtų integruoti edukaciją apie kognityvinę sveikatą, bendradarbiauti su šeimos gydytojais ir specialistais ir remti tyrimus, kurie nagrinėja efektyviausias fizinio aktyvumo programas demencijos prevencijai. Ekonominiu požiūriu, investicijos į prevenciją gali sumažinti ilgalaikes priežiūros sąnaudas, susijusias su demencija ir jos sukelta priklausomybe.
Eksperto nuomonė
„Šie rezultatai suteikia svarbios detalizacijos,“ sako dr. Emily Carter, geriatrinė neurologė ir kognityvinio senėjimo tyrėja. „Jau žinojome, kad fizinis aktyvumas palaiko smegenų sveikatą; šis tyrimas padeda geriau laiko aspektą. Džiugu matyti, kad aktyvumo didinimas net vėlesniame amžiuje gali suteikti apsaugą, įskaitant žmones, turinčius APOE ε4 alelį. Tai reiškia, kad niekada nėra per vėlu imtis veiksmų.“
Dr. Carter rekomenduoja derinti aerobinius pratimus su jėgos ir pusiausvyros treniruotėmis. „Siekti reguliaraus, nuoseklio judėjimo — ėjimo, važiavimo dviračiu, pasipriešinimo treniruočių — ir stengtis, kad veikla būtų sociali bei patvari, kad taptų kasdienio gyvenimo dalimi,“ priduria ji. Ji taip pat pabrėžia individualizavimo svarbą: žmonės su lėtinėmis ligomis turėtų gauti pritaikytus patarimus iš sveikatos priežiūros specialistų.
Įrodymų vertimas į kasdienius pasirinkimus
- Nustatykite pasiekiamus tikslus: pradėkite nuo sparčios ėjimo sesijos 20–30 minučių daugeliu dienų per savaitę ir palaipsniui didinkite trukmę bei intensyvumą.
- Įvairinkite veiklas: derinkite aerobinius pratimus su jėgos treniruotėmis ir lankstumo bei pusiausvyros pratimais, kad pagerintumėte bendrą fizinę būklę ir sumažintumėte kritimų riziką.
- Paverstite tai įpročiu: naudokite laiptus, išeikite pasivaikščioti per pertraukas darbe, prisijunkite prie grupinių užsiėmimų ar bendruomenės klubų, kad išlaikytumėte motyvaciją.
- Kreipkitės į specialistus: žmonės, turintys lėtinių ligų ar ribotą judrumą, turėtų konsultuotis su gydytojais ar fizioterapeutais, kad gautų saugius ir efektyvius pratimus atitinkančius rekomendacijas.
Apibendrinant, Framingham analizė sustiprina įrodymus, kad fizinė veikla vidurio ir vėlesniame amžiuje yra galingas, mažai kainuojantis įrankis kovai su kognityviniu nuosmukiu. Nors vis dar trūksta detalių apie optimalų aktyvumo režimą ir tikslius mechanizmus, visuomenės sveikatos žinutė išlieka aiški: judėti daugiau — bet kuriame amžiuje — gali padėti apsaugoti smegenis ir sumažinti demencijos riziką.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą