7 Minutės
Nauji tyrimai rodo, kad bučinys yra kur kas senesnis už Homo sapiens — tai elgesys, galbūt siekiantis maždaug 17–21 milijonų metų ir tikėtina, kad jį praktikavo mūsų beždžionių giminės protėviai bei netgi neandertaliečiai. Ši idėja apie bučinio kilmę suteikia platesnį suvokimą apie žmogaus ir primatų socialinę evoliuciją, elgesio paveldą ir ryšius tarp socialinių praktikų, mikrobiomos mainų ir ekologinės adaptacijos. Straipsnyje apžvelgiami tyrimo metodai, empiriniai duomenys ir galimos adaptacinės priežastys, kurios galėjo lemti bučinio išlikimą per evoliuciją, įskaitant šilumos palaikymą, socialinius ryšius ir informaciją apie partnerio sveikatą.
Žodinis ir elgesio apibrėžimas: kas yra bučinys?
Tyrėjai Oksfordo universitete, publikavę rezultatus žurnale Evolution and Human Behaviour, analizavo bučinį kaip evoliucinį požymį, o ne vien kultūrinį paprotį. Svarbią reikšmę tyrimui turėjo tiksli bučinio apibrėžtis: jis buvo nusakytas siaurąja prasme kaip neagresyvus burna į burną kontaktas, kuriame nėra maisto mainų ar perdavimo. Tokia aiški kategorija leido mokslininkams nuosekliai traktuoti bučinį kaip stebimą bruožą tarp primatų, palyginti duomenis tarp rūšių ir atsekti šio elgesio istoriją primatų šeimos medyje. Be to, aiškus definicijų rėmas pagerina palyginamąją elgsenos analizę, leidžia vengti kultūrinės sąvokos painiavos ir suteikia griežtesnį kontekstą diskusijoms apie elgesio evoliuciją ir socialinę ekologiją.
Platesnėje biologinėje ir antropologinėje literatūroje bučinys apibūdinamas įvairiai: kaip socialinė gesta, pasitikėjimo signalas, reprodukcinio pasirinkimo indikatorius arba kaip tarpinis elgesys tarp altruizmo ir savanaudiškumo. Šiame tyrime bučinys atskirtas nuo maisto perdavimo, laižymo ar agresyvių kontaktų, todėl analizuojami tik tie atvejai, kuriuose burnų kontaktas, seilių mainai ar artimas veido prisilietimas tarnauja ne maitinimo, o socialinei ar suartėjimo funkcijai. Tai svarbu, nes tarp primatų egzistuoja daugybė burnos kontaktų formų, ir tik aiškiai išskyrus bučinį galima patikimai modeliuoti jo evoliucinę istoriją.
Empiriniai duomenys iš didžiųjų beždžionių
Gamtos stebėjimai iš gyvų didžiųjų beždžionių — tarp jų šimpanzių, bonobų ir orangutangų — suteikė empirinį pagrindą tyrimui. Mokslininkai surinko užfiksuotus atvejus, kai primatai demonstravo neagresyvų burna į burną kontaktą, užrašė elgesio kontekstą (socialinis suartėjimas, poravimasis, vaikų priežiūra ir pan.) ir šiuos duomenis susiejo su gerai patvirtinta primatų filogenezės medžio versija. Naudodami filogenetinius modelius ir simuliacijas, autoriai įvertino tikimybę, kad tam tikri protėvių mazgai turėjo tokį patį bruožą, t. y. ar bučinys tikėtina buvo jau bendrame didžiųjų beždžionių protėvyje.
Modeliai rodo didelę tikimybę, kad bučinio tipo elgesys atsirado bendrame didžiųjų beždžionių protėvyje maždaug prieš 17–21 milijoną metų ir vėliau buvo išsaugotas per evoliucinius laikotarpius. Šie išvados grindžiamos statistiniais palyginimais, rekonstrukcijomis ir jautrumo analizėmis, kurios vertino alternatyvius evoliucinius scenarijus bei stebėjimų kokybę. Be to, tyrime aptariami stebimų duomenų ribotumai: ne visos primatų rūšys yra pakankamai ištirtos, o kai kuriais atvejais bučinys gali būti retas arba aplinkos sąlygų priklausomas elgesys, todėl filialinės rekonstrukcijos remiasi skirtingo patikimumo duomenų kiekiu.
Taip pat atkreiptas dėmesys į etologinius skirtumus tarp rūšių: pavyzdžiui, bonobai žinomi dėl sudėtingų socialinių ritualų ir artumo palaikymo elgesio, o šimpanzės gali rodyti panašius, bet kontekstualiai skirtingus burnos kontaktus. Orangutangai, kurie dažnai gyvena labiau solitarinėse struktūrose, vis tiek pateikia atvejų, kai artimas veidinis kontaktas vyksta. Analizė integruoja ne tik stebimus kontaktus, bet ir jų socialinę paskirtį, taip suteikdama platesnį vaizdą, kaip bučinys funkcionavo per primatų socialinės struktūros pokyčius.
Kaip bučinys galėjo padėti mūsų protėviams
Kodėl bučinys išliko nepaisant akivaizdžių kaštų, tokių kaip ligų perduodamumas? Tyrimo autoriai ir kiti ekspertai pateikia kelis adaptacinius paaiškinimus, kurie galėtų paaiškinti šio elgesio išsaugojimą evoliucijoje. Pirma, bučinys gali stiprinti socialinius ryšius ir sutvirtinti poras ar grupės narių tarpusavio ryšį. Tokiu būdu bučinys veikia kaip socialinis lipdukas, padedantis palaikyti stabilias partnerystes, sumažinti konfliktus ir gerinti bendradarbiavimą grupėje — svarbios sąlygos gyventi sudėtingoje primatų socialinėje aplinkoje.
Antra, bučinys gali teikti informaciją apie partnerio sveikatą, reprodukcinį statusą ir genetinę tinkamumą. Per seilę galima aptikti cheminių signalų (feromonų, hormonų ar kitų biomarkerių) pėdsakus, kurie gali atspindėti imuninės sistemos savybes, infekcijų buvimą ar vaisingumą. Tokia informacija gali būti ypač vertinga poravimosi pasirinkimuose ir reprodukcinėje strategijoje, ypač jei partnerio sveikata tiesiogiai veikia palikuonių išgyvenamumą.
Trečia, bučinys galėjo prisidėti prie grupės termoreguliacijos — artimas burnos ir veido kontaktas padeda išlaikyti šilumą, ypač šaltose klimato sąlygose. Autoriai pažymi, kad neandertaliečiai, kurių gyvenimo laikotarpiai sutapo su ankstyvaisiais moderniaisiais žmonėmis ir kurie gyveno ledynmečiu sąlygomis, galėjo naudoti burna į burną kontaktą kaip priemonę sušildyti artimus asmenis arba stiprinti socialinį glaudumą ekstremaliose aplinkose. Tokia funkcija būtų evoliškai prasminga, jeigu išlaikomų santykių teikiamos naudos (pvz., didesnis išlikimas, geresnė apsauga) viršytų infekcijų riziką.
Galiausiai, bučinys gali būti susijęs su daugiapakopėmis socialinėmis ir reprodukcinėmis funkcijomis vienu metu: tuo pat metu jis stiprina socialinį ryšį, teikia informaciją apie partnerį ir padeda fiziškai prisiderinti prie aplinkos (šiluma), todėl jo išlikimas gali būti paaiškinamas kompleksiška adaptacine nauda. Šiuos hipotezių rinkinius galima testuoti empirinių tyrimų deriniu: stebėjimais, biochemine analize ir modeliavimo studijomis, vertinančiomis naudos ir rizikos kompromisus.
Tyrimas papildo ankstesnius darbinius įrodymus, kurie parodė burnos mikroorganizmų sutapimus tarp žmonių ir neandertaliečių — tai duomenys, suderinami su tiesioginiu seilių perdavimu tarp rūšių. Mikrobiomos tyrimai atskleidžia panašumus dantų apnašose ir burnos mikrofloroje, kurie gali būti paaiškinti intymiais artimais kontaktais arba bendromis mitybos ir gyvenimo sąlygomis. Nors mikrobiomos duomenys vieni negali įrodyti bučinio faktinio vykdymo, jie suteikia papildomą sluoksnį įrodymų, ypač kai derinami su filogenetinėmis rekonstrukcijomis ir etologiniais stebėjimais.
Apjungus mikrobiologinius duomenis su evoliucinėmis rekonstrukcijomis, gaunamas daugialypis vaizdas: artimi burnos kontaktai, seilių mainai ir panašios mikrobiomos kompozicijos gali rodyti, kad tam tikros socialinės praktikos, įskaitant bučinį, buvo plačiau paplitusios tarp homininų ir primatų nei manyta iki šiol. Tai leidžia kelti naujas hipotezes apie kultūrinius ir biologinius mechanizmus, lemičius elgsenos perdavimą tarp kartų bei sąveiką su aplinka ir ligų ekologija.
Vienas iš bendrų autoriaus komentarų — Matilda Brindle, Oksfordo evoliucinė biologė — pabrėžė, kad tyrimas suteikia plačią evoliucinę perspektyvą elgesiui, dažnai traktuojamam vien kaip kultūrinei praktikiai. Ji atkreipė dėmesį į didelę primatų seksualinių ir socialinių elgsenų įvairovę, kurią reikia analizuoti kompleksiškai: socialiniai signalai, reprodukcinės strategijos, ekologinės sąlygos ir mikrobioma gali vienu metu daryti įtaką elgesio atsiradimui ir išlikimui. Tokia multidisciplininė perspektyva padeda geriau suprasti, kada ir kodėl bučinys galėjo atsirasti, išlikti ar kisti skirtingose linijose.
Tyrimo išvados ragina tęstinius tyrimus, kurie jungtų elgsenos stebėjimus, mikrobiomos analizę ir ekologinius veiksnius. Būtina plėsti stebėjimų rinkinius mažiau ištirtoms primatų rūšims, kad būtų galima įvertinti, ar bučinys yra plačiai paplitęs, ar tik pasireiškiantis tam tikromis socialinėmis ar ekologinėmis sąlygomis. Be to, plataus masto seilių cheminių sudėtinių tyrimai tarp rūšių galėtų atskleisti, kiek informacijos apie reprodukciją ar sveikatą gali perduoti burnos kontaktai, o matematiniai modeliai padėtų kiekybiškai įvertinti ryšį tarp ryšio stiprinimo naudos ir infekcijų perdavimo rizikos.
Ateities tyrimai galėtų išplėsti stebėjimų duomenų bazes, analizuoti seilių chemiją tarp rūšių, tirti mikrobiomos panašumus ir modeliuoti naudos bei rizikos kompromisus, susijusius su bučinio praktika. Tokie tarpdalykiniai požiūriai — derinant etologiją, mikrobiologiją, filogenetiką ir ekologiškumą — leis tiksliau atkurti ir interpretuoti šį stebėtinai seną socialinį gestą: bučinį. Galų gale, suprasdami bučinio evoliuciją, galime geriau suvokti ne tik biologines, bet ir kultūrines žmogaus ir primatų gyvenimo šaknis.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą