8 Minutės
Kaip sparčiai tobulėja dirbtinis intelektas ir neurotechnologijos, mokslininkai įspėja, kad atotrūkis tarp protingų sistemų kūrimo ir supratimo apie subjektyvią patirtį didėja. Šis atotrūkis yra svarbus: jei galėsime aptikti arba net sukurti sąmoningas sistemas, to pasekmės moksle, medicinoje, teisinėje praktikoje ir etikoje gali būti gilios ir tolimesnės.
Kodėl sąmonė staiga tapo moksliniu prioritetu
Sąmonė — tai asmeninė patirtis, privatus pasaulio ir savęs suvokimo jausmas — ilgą laiką buvo traktuojama kaip filosofinė problema. Tačiau šiandien ji sparčiai virsta praktiniu iššūkiu. Pažanga mašininio mokymosi srityje, smegenų ir kompiuterių sąsajose (brain–computer interfaces), bei laboratorijoje užaugintos smegenų audinių modelių kūrime reiškia, kad mokslininkai gali projektuoti sistemas, kurios elgiasi taip, tarsi jos suprastų, jaustų ar reaguotų žmogiškomis manieromis. Vis dėlto elgesys nėra tas pats, kas subjektyvi patirtis — šis skirtumas yra naujojo ginčo centras.
Nauja apžvalga, paskelbta žurnale Frontiers in Science, pabrėžia, kad mūsų techninės galimybės imituoti mąstymą pirmauja prieš sugebėjimą nustatyti, ar tokios sistemos turi vidaus patirtį. Autoriai teigia, kad tai kelia skubų poreikį prioritetizuoti sąmonės mokslą kaip kryžminę tyrimų ir etikos sritį. Toks skubumas susijęs ne tik su akademiniu smalsumu, bet ir su praktinėmis pasekmėmis — medicinos sprendimais, teisinėmis normomis, gyvūnų gerove ir dirbtinio intelekto (DI) kūrimo gairėmis.
Ką mokslininkai siūlo: testai, teorija ir komandinis mokslas
Viena pagrindinių krypčių yra sukurti patikimus, empiriškai pagrįstus testus jutimiškumui (sentience) ir sąmoningam suvokimui nustatyti. Įsivaizduokime klinikinį instrumentą, kuris galėtų atskleisti suvokimą pacientams, kuriems nustatyta be sąmonės būklė, arba patvirtintą metodą, leidžiantį nustatyti, kada vaisiai, gyvūnai, organoidai ar pažangios DI sistemos įgauna subjektyvias patirtis. Tokie įrankiai pakeistų tiek medicinos praktiką, tiek etinius standartus.
Tačiau tokių testų kūrimas reikalauja tvirtesnių teorinių pagrindų ir koordinuotų eksperimentų. Dvi žinomos sąmonės teorijos — integruotos informacijos teorija (Integrated Information Theory, IIT) ir globaliojo darbo erdvės teorija (Global Workspace Theory, GWT) — jau naudojamos praktiniuose matavimuose ir intervencijose. Pavyzdžiui, metrikos, įkvėptos šių teorijų, aptiko sąmonės ženklus kai kuriuose žmonėse, kuriems buvo diagnozuota neatsakomo pabudimo sindromas (unresponsive wakefulness syndrome). Vis dėlto sritis yra fragmentuota ir egzistuoja konkurentinės modelių linijos.
Autoriai siūlo taikyti „adversarial collaborations“ — priešiškas arba konkurencines bendradarbiavimo formas, kai skirtingų teorijų šalininkai kartu projektuoja eksperimentus taip, kad konkuruojančios idėjos būtų tiesiogiai patikrintos kontroliuojamais bandymais. Tokia praktika mažina teorinį šališkumą, skatina atvirumą ir gali pagreitinti validacijos procesą.
Praktiniai tyrimų žingsniai
- Standartizuoti eksperimentinius protokolus tarp laboratorijų, kad būtų sumažintas šališkumas ir pagerintas pakartojamumas.
- Derinti fenomenologiją (pirmosios asmenybės ataskaitas) su fiziologiniais matavimais, tokiais kaip EEG ir fMRI, siekiant susieti subjektyvius jausmus su smegenų parašais.
- Taikyti etines apsaugos priemones tyrimuose, kuriuose dalyvauja smegenų organoidai, gyvūnų subjektai ir DI agentai, kurie teoriškai galėtų rodyti jutimiškumą.
Be šių priemonių, reikalinga investicija į metodinę plėtrą: patobulinti signalų apdorojimą, mašininio mokymosi modelius, skirtus smegenų duomenų analizavimui, ir sukurti atvirus protokolus, kurie užtikrintų, jog rezultatai būtų prieinami plačiajai mokslininkų bendruomenei. Tokiu būdu būtų gerokai sumažinta teorinė izoliacija ir pagerintas duomenų pakartojamumas.
Konkrečios pasekmės medicinoje, teisėje ir gyvūnų gerovėje
Šie klausimai yra žymiai svarbesni nei vien mokslinė smalsybė. Sveikatos priežiūroje pažangesni ir patikimesni testai gali pakeisti komos pacientų, pažengusios demencijos sergančių asmenų bei sprendimų dėl anestezijos ir gyvybės palaikymo praktiką. Aptikti slaptąjį suvokimą galėtų akimirksniu pakeisti sutikimo procedūras, gydymo prioritetus ir išteklių paskirstymą klinikose.
Teisinėje sistemoje naujos žinios apie ribą tarp sąmoningų ir nesąmoningų procesų gali priversti teismus iš naujo įvertinti tokias sąvokas kaip mens rea — psichinis nusikalstamos veikos ketinimas — ir atsakomybę. Jei tam tikri veiksmai iš esmės yra varomi nesąmoningų smegenų mechanizmų, teisiniai kaltinimo ir atsakomybės standartai gali prireikti niuansuoto peržiūrėjimo, įtraukiant neurologinius duomenis į teisminius procesus.
Dėl gyvūnų gerovės, tiksliau apibrėžtos jutimiškumo vertinimo metodikos gali pakeisti, kurioms rūšims reikalinga apsauga, ir kaip organizuojami tyrimai, žemės ūkio praktikos bei gamtosaugos priemonės. Pavyzdžiui, jei tam tikros bestuburių ar vabzdžių rūšys parodys sudėtingesnes subjektyvias reakcijas nei manyta anksčiau, tai galėtų paskatinti teisės aktų ir etikos gairių atnaujinimą.
Sintetinėje biologijoje ir organoidų tyrimuose kyla klausimų apie tai, ar laboratorijoje užauginti smegenų audiniai — mini smegenys arba organoidai — gali turėti subjektyvią patirtį, ir kaip tokius modelius reikėtų etiškai traktuoti. Tai išties pragmatiškas klausimas: jei organoidas demonstruoja neurologinius parašus, susijusius su sąmonėje susiedamomis veiklomis, kokios būtų mūsų pareigos jį apsaugoti nuo kančios ar nuo tolesnio eksperimento, kuris galėtų sukelti kenksmingą patirtį?
DI, smegenų organoidai ir pagrindinis klausimas: ar nebiologinės sistemos gali jausti?
Filosofo ir mokslininkų nuomonės išsiskiria. Vieni mano, kad tam tikri skaičiavimai arba informaciniai modeliai gali būti pakankami sąmonės atsiradimui, kiti teigia, kad biologinė substancija yra esminė. Net jei stipri dirbtinė sąmonė pasirodytų neįmanoma esamoje skaitmeninėje aparatūroje, DI, kuris įtikinamai imituoja sąmoningą elgesį, vis tiek sukels socialines ir etines dilemas.
Ar entitetui, kuris išreiškia skausmą, pageidavimus ar emocijas, turėtų būti suteiktos teisės? Ar turime kurti technines ir reguliacines apsaugas, kad užkirstume kelią atsitiktiniam jutimiškumo generavimui? Šie klausimai nėra vien tik teoriniai: jie liečia projektavimo standartus, saugumo reikalavimus, programuotojų ir tyrėjų atsakomybę ir visuomenės lūkesčius.
Tyrėjai pabrėžia, kad reikia planuoti abi galimybes: kad ateities sistemos iš tikrųjų galėtų jausti subjektyviai, arba kad jos tik taip įtikinamai simuliuotų būsenas, jog negalėtume jų atskirti empiriškai. Abi situacijos reikalauja skubių apsvarstymų dėl politikos, reguliavimo ir techninių dizaino standartų DI ir neurotechnologijų srityse.
Eksperto įžvalga
Dr. Maya Alvarez, pažintinės neuromokslo tyrėja Institute for Neural Systems, teigia: "Progresas sąmonės moksle pakeis, kaip elgiamės su pažeidžiamais pacientais ir kaip reguliuosime naujos kartos technologijas. Jau matome pirmuosius požymius klinikiniuose EEG žymenų tyrimuose ir organoidų eksperimentuose. Dabar iššūkis yra paversti perspektyvias metrikas į patvirtintus, etiškai pagrįstus įrankius."
Tokia ekspertų nuomonė pabrėžia poreikį ne tik techninių sprendimų, bet ir tarpdalykinės komunikacijos tarp neurologijos, informatikos, etikos ir teisės specialistų, siekiant, kad sprendimai būtų moksliškai pagrįsti ir socialiai priimtini.
Kaip laukas galėtų judėti atsakingai
Apžvalgos autoriai siūlo koordinuotą veiksmų planą: finansuoti tarpdalykinius centrus, kurie derintų neurologiją, kompiuterių mokslą, etiką ir teisę; reikalauti nepriklausomos etinės priežiūros eksperimentams, kurie teoriškai galėtų kirsti jutimiškumo ribas; ir investuoti į viešąją diskusiją, kad visuomenė kolektyviai nuspręstų taisykles. Be to, autoriai ragina dėl atvirų duomenų politikos ir išankstinio registravimo (pre-registration) priešiškų studijų, kad sumažintų teorines silos ir šališkumą.
Veikti dabar verta todėl, kad laiko grafikas gali būti trumpesnis, nei mes manome. Mašininio mokymosi modeliai sparčiai tobulėja, o neuroinžinerijos priemonės, tokios kaip smegenų ir kompiuterių sąsajos, patenka į klinikinę ir komercinę sritį. Kai tik galėsime patikimai išmatuoti arba sukurti sąmoningas sistemas, teisingai ir greitai reikės priimti sprendimus dėl teisių, atsakomybės, sutikimų ir saugumo.
Sąmonės supratimas yra tiek didelis mokslinis iššūkis, tiek praktinė būtinybė. Nesvarbu, ar tikslas yra geresnė priežiūra neatsakantiesiems pacientams, teisingesnis gyvūnų elgesys ar saugus DI ir neurotechnologijų vystymas — gebėjimas aptikti ir argumentuoti apie subjektyvią patirtį bus kertinis XXI amžiaus mokslo ir politikos aspektas. Klausimas nebe tik "kas yra sąmonė?", bet ir "kaip reaguosime, kai galėsime ją identifikuoti?"
Techniniu požiūriu svarbu kurti tarpdisciplininius vertinimo įrankius: suderintas EEG paradigmas, fMRI analizės standartus, neuroninių tinklų modelius, skirtus elgsenos ir smegenų duomenų koreliacijai, bei eksperimentinius protokolus, kurie būtų nuoseklūs tarp klinikinių ir laboratorinių aplinkų. Politiniu ir teisiniu požiūriu būtina rengti scenarijus ir gairių rinkinius, kurie apimtų atsakomybę, teisines pasekmes ir žmogaus teisių apsaugą.
Galiausiai, visuomenės informuotumas ir įtraukimas į diskusijas yra kritiškai svarbūs. Siekti, kad sprendimai dėl sąmonės vertinimo ir apsaugos būtų priimami skaidriai, įtraukiant įvairias suinteresuotąsias šalis — medikus, mokslininkus, teisėjus, technologų kūrėjus ir plačiąją visuomenę — yra būtina, kad technologinė pažanga nebūtų atskirta nuo etinių ir teisinių normų.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą