7 Minutės
Naujas Virdžinijos technologijų universiteto (Virginia Tech) tyrimas tiksliau nurodo, kurie itin perdirbti maisto produktai (UPF) yra stipriausiai susiję su kognityviniu nuosmukiu vyresnio amžiaus žmonėms. Uždėję akcentą ne ant visų perdirbtų produktų kaip vienybės, o palyginę atskiras maisto kategorijas, mokslininkai išskyrė du pagrindinius rizikos veiksnius: perdirbtą gyvulinės kilmės mėsą ir saldintus gėrimus.
Išsamesnis žvilgsnis į tyrimą ir matavimus
Tyrėjai panaudojo mitybos ir kognityvinius duomenis iš University of Michigan Health and Retirement Study (HRS), sekdami 4 750 JAV gyventojų amžiaus 55 metų ir vyresnių laikotarpiu nuo 2014 iki 2020 metų. Dalyviai atliko reguliarius kognityvinių funkcijų vertinimus kas dveji metai iki septynių metų trukmės stebėsenos. Vertinimai įtraukė trumpalaikės ir vėluotos atminties prisiminimo užduotis, eilutines atimties (serial subtraction) užduotis ir kitas testų formas, kurios įprastai naudojamos kognityviniam funkcijos patikrinimui ir demencijos rizikos ekrane.
Per stebėseną 1 363 dalyviai parodė kognityvinio funkcijos pablogėjimo požymių. Tyrėjų komanda įprastus maisto produktus suskirstė į itin perdirbtų produktų kategorijas (UPF) — terminas, apibūdinantis pramoniniu būdu paruoštus gaminius, kurie dažnai turi priedų, dirbtinių skonių, dažų, emulgatorių ir kitų sudėtinių dalių, kurių paprastai nėra namų gamybos patiekaluose.
Svarbiausi skaitmeniniai rezultatai
- Vienas papildomas kasdien suvartojamas porcijos ekvivalentas itin perdirbtų gyvulinės kilmės produktų (pavyzdžiui, perdirbta mėsa) buvo susijęs su 17 % didesne rizika per stebėsenos laikotarpį vystytis kognityviniam sutrikimui.
- Dar viena papildoma kasdien suvartojama porcija saldintų gėrimų (gazuotų gėrimų, saldintų iced tea tipo gėrimų, saldžių vaisių gėrimų) buvo susijusi maždaug su 6 % padidėjusia rizika.
- Bendras itin perdirbtų produktų vartojimas — kai visos UPF kategorijos buvo sujungtos — šioje analizėje reikšmingo ryšio su kognityviniu nuosmukiu nerodė. Taip pat kai kurios kitos UPF grupės, tokios kaip užtepėlės, saldumynai ar paruošti grūdų ir pieno produktai, nebuvo reikšmingai susijusios su kognityviniu pablogėjimu.
Kodėl perdirbta mėsa ir saldūs gėrimai gali būti ypač rizikingi
Itin perdirbti mėsos gaminiai dažniausiai turi didelį natrio kiekį, konservantus (pvz., nitritus ir nitratus), sočiųjų riebalų ir įvairius priedus. Šios sudedamosios dalys siejamos su kraujagyslių pažeidimais, lėtine uždegimine reakcija ir oksidaciniu stresu — keliais biologiniais mechanizmais, kurie ilgainiui gali neigiamai paveikti smegenų sveikatą. Be to, perdirbta mėsa gali turėti azoto junginių ir kitų procesų, susijusių su terminio apdorojimo metu susidarančiomis medžiagomis, kurios biologiniu požiūriu gali paskatinti uždegimą arba pažeisti endotelį.
Saldinti gėrimai greitai pateikia didelį kiekį lengvai įsisavinamų cukrų, kas skatina metabolinį krūvį: blogėja glikemijos kontrolė, didėja insulto ir širdies rizika per laipsnišką insulino atsparumo vystymąsi ir uždegiminių procesų aktyvavimą. Hormoniniai ir metaboliniai pokyčiai, susiję su dideliu pridėtinio cukraus vartojimu, siejami su smegenų struktūros ir funkcijos pokyčiais, ypač vyresniame amžiuje, kai rezervai yra ribotesni.
Ankstesni tyrimai jau susiejo intensyvų UPF vartojimą su nutukimu, II tipo cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis, nerimu, depresija ir padidėjusiu bendros mirties rizikos rodikliu. Šis tyrimas prideda niuansų, parodant, kad ne visos UPF kategorijos turi vienodą riziką kognityviniam funkcijos prastėjimui — kai kurios produktų grupės atrodo lemiamos ryšiui.
Mitybos išvados ir praktiniai žingsniai
Rezultatai nurodo aiškią prevencinę strategiją: mažinti perdirbtos mėsos ir saldintų gėrimų suvartojimą. Tai paprasta idėja, bet praktika dažnai sudėtingesnė. JAV 2020 m. duomenys rodo, kad UPF sudarė apie 65 % pirktų maisto produktų ir 38 % gėrimų, o daug gyventojų — tiek jaunesnių, tiek vyresnių amžiaus grupių — gauna daugiau nei pusę dienos kalorijų iš tokių produktų. Tokia mitybos struktūra daro poveikį profilaktikos programų įgyvendinamumui ir visuomenės sveikatos strategijų reikšmei.
Tyrimo bendraautorė Brenda Davy, Virdžinijos technologijų universiteto žmogaus mitybos profesorė, žiniasklaidai sakė, kad mažos, realistiškos permainos yra svarbios: „Yra dalykų, kuriuos galite pakeisti. Tai saikas, subalansuoti ir protingi mitybos pasirinkimai.“ Projekte dalyvavęs žmogaus raidos mokslininkas Benas Katzas akcentavo praktinių įgūdžių svarbą: „Sekti tam tikrą mitybą yra vienas dalykas, tačiau svarbu mokyti žmones gaminti tą maistą — suteikti virimo įgūdžių ir pasitikėjimo virtuvėje.“
Paprasti tarpiniai žingsniai gali būti: gazuotų gaiviųjų gėrimų keitimas vandeniu arba nesaldinta arbata; perdirbtos pjaustytos mėsos keitimas ant grilio kepta vištiena, žuvimi ar ankštinėmis kultūromis; užkandžiams rinktis natūralius, pilnaverčius produktus vietoje pakuotinių sūrių arba saldžių batonėlių. Dažnesnis namų gaminimas — net ir paprastas maisto paruošimas savaitės pradžioje — sumažina kontakto su pramoniniais priedais ir dažnai pagerina bendrą mitybos kokybę bei maistingumo balancą.
Praktiškai svarbu atsižvelgti į vyresnio amžiaus žmonių socialinę padėtį: biudžetas, mobilumas, aprūpinimas šviežiomis maisto žaliavomis ir prieiga prie virtuvės įrangos lemia galimybę keisti mitybą. Vietinės bendruomenės programos, bendruomeninės virimo pamokos ir maisto parduotuvių bei gamintojų partnerystės gali padėti sumažinti barjerus.
Ekspertų įžvalgos
Dr. Maria Chen, mitybos epidemiologė, komentuoja: „Šis tyrimas vertingas, nes jis žengia toliau už antraštę „itin perdirbti produktai yra žalingi“ ir klausia, kurie produktai reikalauja didžiausio dėmesio. Ryšys su perdirbta mėsa ir saldintais gėrimais dera su žinomais metaboliniais ir kraujagyslių mechanizmais, kurie žaloja senstančias smegenis. Visuomenės sveikatos pastangos turėtų prioritetizuoti šių specifinių poveikių mažinimą, kartu suteikiant žmonėms prieigą prie virimo mokymų ir sveikesnių produktų pasirinkimo galimybių.“
Įrodymai nereiškia nedelsiamo tiesioginio priežastingumo kiekvienam asmeniui, tačiau jie sustiprina argumentą už tikslingus dietos pokyčius kaip realistišką strategiją sumažinti ilgalaikę kognityvinio silpnumo ir ligų, tokių kaip Alzheimerio liga, riziką. Klinicistams ir politikos formuotojams svarbiausia išvada yra praktiška: sutelkti intervencijas į didžiausios rizikos produktus ir padėti žmonėms įgyti įgūdžių bei išteklių sveikesniems mitybos įpročiams.
Be to, tyrimas pabrėžia mitybos epidemiologijos svarbą taikant kategorinį požiūrį į UPF — ne vien tik hektine bendra UPF suma, bet ir įvertinant atskirų maisto grupių sudėtį, priedus ir vartojimo kontekstą. Tokia analizė padeda tiksliau nukreipti viešąsias rekomendacijas ir intervencijas, kas yra ypač svarbu vyrų ir moterų, skirtingų etninių grupių bei socialinių sluoksnių populiacijose, kur mitybos modeliai ir rizikos veiksniai skiriasi.
Techniniai aspektai: tyrimas remiasi retrospektyvia ir prospektyvia duomenų jungtimi iš HRS, kur mitybos duomenys dažniausiai yra gaunami per savipildos klausimynus arba maisto dažnumo klausimynus. Tokie metodai yra praktiški dideliems gyventojų imtims, tačiau nešami ribų: maisto suvartojimo klaidos, prisiminimo paklaidos ir riboti duomenys apie produktų konkrečias receptūras gali susilpninti arba iškraipyti ryšius. Todėl statistinėje analizėje įprasta koreguoti pagal amžių, lytį, išsilavinimą, kūno masės indeksą, lėtines ligas, fizinį aktyvumą ir kitus galimus mišrios įtakos veiksnius, tačiau lieka galimybė dėl neišmatuotų arba blogai įvertintų kintamųjų (residual confounding).
Ateities kryptys: reikėtų tęstinių tyrimų su tiksliais mitybos biomarkerais, neurovaizdavimo duomenimis ir eksperimentiniais tyrimais (įskaitant randomizuotus intervencinius tyrimus), kurie galėtų įrodyti mechanistinius ryšius tarp tam tikrų UPF kategorijų ir smegenų struktūros ar funkcijos pokyčių. Taip pat verta tirti gamybos procesų ir receptūrų įtaką — pvz., ar konkrečios konservantų ar apdorojimo technologijos labiau susijusios su neigiamais rezultatais nei kitos.
Galiausiai, svarbu paminėti politikos priemones: aiškesnė produktų ženklinimo sistema, apribojimai tam tikrų priedų naudojimui, sveikatinimo kampanijos, mokesčiai saldintiems gėrimams arba subsidijos šviežiems produktams gali padėti pakeisti mitybos aplinką ir sumažinti populiacijinę riziką. Tokios priemonės turi derintis su švietimu, maitinimo prieinamumo didinimu ir vietinėmis iniciatyvomis, kad būtų pasiektas ilgalaikis poveikis visuomenės sveikatai.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą