10 Minutės
Vakarų medaus bičių (Apis mellifera) laukinės populiacijos oficialiai priskirtos nykstančioms Europos Sąjungoje, ir ši formali pripažinimo procedūra kelia skubius klausimus dėl apdulkintojų išsaugojimo visame žemyne. Ši IUCN Raudonosios knygos atnaujinimo iniciatyva atsirado iš koordinuotų mokslinių tyrimų, kurie aiškiai atskiria savarankiškai gyvenančias kolonijas nuo prižiūrimų avilių ir dokumentuoja nerimą keliančią tikrai laukinių bičių mažėjimą. Tai svarbus žingsnis apdulkintojų apsaugos politikoje, ekologijoje ir žemės ūkio planavime, kadangi laukinės bičių populiacijos turi unikalią ekologinę ir genetinę reikšmę.
Nauja Raudonosios knygos būsena gerai pažįstamai rūšiai
Dažnai manoma, kad medaus bitės klesti, nes medaus gamyba ir komercinė bitininkystė yra matomos ir plečiančiossi ūkio šakos. Tačiau ne visos medaus bitės gyvena žmogaus prižiūrimuose aviliuose. Milijonus metų medaus bitės lizdydavosi medžių ertmėse, uolų plyšiuose ir kitose natūraliose nišose. Šios savarankiškai išsilaikančios, laisvai gyvenančios kolonijos dabar tapo mokslinio peržiūrėjimo objektu, nes jos atspindi ilgalaikį gebėjimą išgyventi be žmonių įsikišimo.
Iki pastarųjų metų mokslinėje literatūroje dažnai susimaišydavo informacija apie prižiūrimas ir laukines populiacijas. Prižiūrimi aviliai yra stebimi, perkelti, kad atliktų apdulkinimo paslaugas, ir papildomi bitininkų; laukinės kolonijos tokio priežiūros negauna. Europos atnaujinimas — tai tyrėjų ir Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) bendradarbiavimo rezultatas, koordinuojamas per projektus, tokius kaip Honey Bee Watch. Ši metodika skiria abi grupes pagal ekologiją ir ilgalaikį išlikimą, o ne tik pagal genetinius žymenis, todėl leidžia tiksliau įvertinti, ar tam tikros bičių grupės iš tiesų yra nepriklausomos ekologinės populiacijos.
Svarbu pabrėžti, kad šis peržiūros procesas praturtina žinias apie bičių ekologiją: nustatomi regioniniai skirtumai, nustatomos vietinės buveinės ypatybės ir surenkami ilgalaikiai demografiniai duomenys. Tokie duomenys leidžia geriau suprasti, kurie veiksniai — nuo kraštovaizdžio fragmentacijos iki užkrėtimo ligomis — labiausiai prisideda prie laukinių bičių nykimo ir kokios priemonės būtų efektyviausios jas apsaugant.
Kaip mokslininkai apibrėžė „laukines“ ir kodėl tai svarbu
Klasifikuoti laukines medaus bičių populiacijas reikėjo praktiško ir aiškaus apibrėžimo. Vietoj vien tik genetinių žymių paieškos, mokslininkai pasitelkė du ekologinius kriterijus: laukinė populiacija turi gyventi laisvai nuo nuolatinės žmogaus priežiūros ir gebėti palaikyti savo skaičių be reguliaraus naujų kolonijų įsiliejimo (pavyzdžiui, pabėgusių ar paleistų avilių ar kitų papildymų).
Šis mastymas pripažįsta, kad Apis mellifera nėra visiškai prijaukinta ir kad vyksta genų srautas tarp prižiūrimų ir neprižiūrimų kolonijų. Visgi ekologinis požiūris leidžia konservatoriams ir ekosistemų specialistams įvertinti, ar tam tikros bičių grupės yra tikrai ekologinės vienetės su savarankiška demografija. Naudodamiesi populiacijų dinamikos analizėmis, ilgalaikiais lauko stebėjimais ir vietinės persitvarkymo (rekrutacijos) duomenimis, vertintojai padarė išvadą, kad laukinės kolonijos Europos Sąjungoje mažėja sparčiau ir kad jų skaičius atitinka kriterijus, reikalingus priskirti prie "nykstančių" kategorijos pagal ES vertinimus.
Praktinis šio apibrėžimo privalumas toks: jis leidžia taikyti konkrečias apsaugos priemones, skirtas buveinių išsaugojimui, ligų kontrolei ir vietinių genotipų apsaugai. Tai taip pat padeda tiksliau formuoti politinius sprendimus, pavyzdžiui, reglamentuoti avilių judėjimą, stiprinti biosekuriteto taisykles ir remti ilgalaikį stebėjimą per mokslinius bei piliečių mokslus.
Kur laukinės kolonijos vis dar išlieka
Laukių medaus bičių kolonijų buvimas užfiksuotas įvairiuose Europos kraštovaizdžiuose: nuo Airijos miškų ir Jungtinės Karalystės gyvatvorių iki Vokietijos ir Šveicarijos miškų, Prancūzijos nacionalinių parkų, afriktų Italijoje ir Lenkijoje bei net urbaniškų kolonijų, praneštų Belgrade, Serbijoje. Tyrimų komandos surinko įrašus iš skirtingų tipų buveinių — senų medžių ertmių, uolų užuovėjų, šimtmečių sodų ir net užstojamų miesto medžių, kurie suteikia perimvietes bitėms įsikurti.
Nors tokie pastebėjimai yra svarbūs, Europa pagal tikrąją laisvai gyvenančių medaus bičių kolonijų tankį užima vieną iš žemiausių vietų pasaulyje; prižiūrimų avilių yra gerokai daugiau negu laukinių lizdų. Ši disproporcija reiškia, kad daugelyje regionų ekosistemoms trūksta savarankiškų genofondų, kurie natūraliai prisitaikytų prie vietinių ligų, parazitų ir klimato svyravimų. Dėl to daugelyje šalių didesnį dėmesį reikia skirti laukinių bičių apsaugai kaip papildomai strategijai bendram apdulkintojų tinklui stiprinti.
Laukinė medaus bičių kolonija, kurią autorė atrado Airijoje
Pagrindinės grėsmės: buveinių nykimas, ligos ir hybridizacija
Nykimo vertinimas atspindi kelis tarpusavyje susijusius spaudimus. Buveinių nykimas sumažina lizdų ertmių ir gėlių išteklių prieinamumą: senų medžių šalinimas, intensyvi žemdirbystė, monokultūros ir miesto plėtra naikina natūralius lizdų ir maitinimosi šaltinius. Be to, invaziniai parazitai ir patogenai — ypač varoato erkė (Varroa destructor) ir su ja susiję virusai — daro didžiulį poveikį bičių sveikatai.
Hibridizacija, kurią skatina žmogaus veikla, tarp prižiūrimų veislių ir likusių laukinių linijų gali eroduoti vietines adaptyvias savybes, leidusias kolonijoms prisitaikyti prie konkrečių regioninių parazitų, oro sąlygų ar sezoninio maisto trūkumo. Be to, pesticidai (įskaitant neonikotinoidus), maistinių augalų floros nykimas ir klimato kaita — ypač ekstremalūs oro reiškiniai ir sezono pasikeitimai — taip pat prisideda prie bendro bičių sveikatos pablogėjimo. Šių veiksnių sinergija kartais sukelia greitesnį populiacijų mažėjimą nei būtų nuspėjama, vertinant pavienius rizikos šaltinius.
Laukinės kolonijos talpina genetines ir elgsenines savybes, kurios evoliucionavo siekiant kovoti su parazitais, sezoninio maisto stokos laikotarpiais ir vietiniais klimato iššūkiais be žmogaus įsikišimo. Jų nykimas nėra vien tik ikoninės laukinės faunos praradimas: tai silpnina atsparumą tiek laukinėms, tiek prižiūrimoms bičių populiacijoms ir gali sumažinti apdulkinimo paslaugų stabilumą, kuris yra esminis maisto gamybos ir biologinės įvairovės palaikymui.
Stebėsena ir Honey Bee Watch tinklas
Fragmentuotų tyrimų sujungimas
Honey Bee Watch, pradėtas 2020 metais, yra globali iniciatyva, sujungusi nepriklausomus tyrėjus, piliečių mokslininkus ir gamtosaugininkus, siekiant kartografuoti laisvai gyvenančias medaus bičių kolonijas ir standartizuoti vertinimo metodus. Po šiuo skėčiu ekspertų koalicija prisidėjo prie Europos Raudonosios knygos peržiūros, rinkdama duomenis iš nacionalinių parkų, ilgalaikių monitoringų vietų, vietos gamtosaugos organizacijų archyvų ir ad hoc apklausų.
Tinklo stiprybė yra gebėjimas kaupiant įvairaus masto stebėjimus: nuo pavienių lauko tyrimų iki kelių metų demografinių įrašų, kuriuos papildo piliečių pranešimai ir fotografijos. Tokiu būdu sukurta duomenų bazė leidžia aptikti tendencijas, patvirtinti laukinių lizdų buvimo vietas ir palyginti vietos populiacijų dinamiką skirtinguose regionuose, kas svarbu formuojant prioritetines apsaugos priemones.
Įrankiai ir metodai
Lauko darbai apima lizdų paieškas, ekologinius inventorizacijos tyrimus, fotografinius įrašus ir, kur tikslinga, neinvazinius genetinius mėginius, siekiant suprasti populiacijų išlikimą. Nuotolinis stebėjimas, palydovinės nuotraukos ir buveinių žemėlapiai padeda identifikuoti tikėtinas lizdų ertmių vietas ir prioritetinius teritorijų valdymo plotus. Taip pat naudojami ilgalaikiai demografiniai stebėjimai, pavyzdžiui, lizdų sekimas per kelis sezonus, kad būtų įvertinta reprodukcijos ir išlikimo sparta be įsikišimo.
Esminis principas — ekologinis „laukinių" apibrėžimas: ilgo laikotarpio demografiniai įrodymai, rodantys, kad populiacija gali daugintis ir išlikti be papildymo, laikomi aukso standartu. Tokie įrodymai dažnai reikalauja bent kelių metų duomenų apie lizdų užsikūrimą, jaunų kolonijų (swarm) pasitaikymą, pereinamų metų pergyvenamumą ir kitus rodiklius, kurie rodo natūralų ciklą ir savarankiškumą.
Pasekmės gamtosaugai ir žemės ūkiui
Vakarų medaus bičių laukinių populiacijų priskyrimas prie nykstančių ES ribose turi tiek praktinių, tiek simbolinių pasekmių. Šis statusas legitimizuoja tikslines gamtosaugos priemones: saugoti buveines, kuriose gyvena laukinės kolonijos; stiprinti biosekuriteto priemones, kad būtų ribojamas parazitų ir ligų plitimas; bei pirmenybę teikti tyrimams į natūralius prisitaikymus, leidusius kolonijoms išgyventi be žmogaus priežiūros.
Žemės ūkiui laukinių populiacijų palaikymas yra investicija į genetinę įvairovę. Savybės, pastebėtos atspariose laukinėse kolonijose — natūrali atsparumo erkėms elgsena, specifiški išlikimo mechanizmai ir vietos klimato prisitaikymai — gali būti vertingos veisimo programoms ir valdymo praktikoms, kurios mažintų komercinių avilių praradimus ir stiprintų ekosisteminę paslaugą: apdulkinimą. Be to, integruotos kenkėjų valdymo priemonės (IPM), biologinės įvairovės gaivinimas ir žemės ūkio praktikos, kurios didina kraštovaizdžio mozaiką, gali pagerinti abiejų — laukinių ir prižiūrimų — bičių išlikimo galimybes.
Politika ir visuomenės įsitraukimas
Efektyvi apsauga reikalauja tarpsektorinio bendradarbiavimo: aplinkos apsaugos institucijų, bitininkų, žemės ūkio atstovų, miestų planuotojų ir vietos bendruomenių. Politikos priemonės, saugančios senus ir pavienius medžius, skatinančios gėlėtomis pievomis ir natūraliais gyvuliniais pakraščiais turtingas buveines, bei ribojančios neracionalų avilių gabenimą tarp regionų gali reikšmingai sumažinti riziką laukinių kolonijų sveikatai ir genetiniam vientisumui.
Piliečių mokslo platformos atlieka svarbų vaidmenį: pranešant pastebėjimus, patvirtinant lizdų vietas ir teikiant ilgalaikes stebėjimo ataskaitas, kurios būtinos patvirtinant laukinių populiacijų tendencijas. Švietimo kampanijos gali padėti visuomenei suprasti skirtumą tarp prižiūrimų avilių ir laukinių bičių bei skatinti vietinių bendruomenių dalyvavimą biotopų atkūrimo projektuose. Taip pat reikalingos ekonominės priemonės — pavyzdžiui, kompensacijos už senų medžių išsaugojimą ar parama ūkininkams už laukinių pievų palaikymą — kurios sudaro sąlygas ilgalaikei apsaugai.
Eksperto įžvalgos
"Pripažinus laukines medaus bites nykstančiomis ES ribose, keičiasi požiūris į apdulkintojų apsaugą," teigia dr. Elena Marquez, gamtosaugos biologė, konsultavusi regioninius vertinimus. "Tai nėra kvietimas pakeisti bitininkystės praktiką, bet siekis apsaugoti ekologinius procesus ir genetinę įvairovę. Laukinės kolonijos yra gyvi laboratoriniai modeliai, kurie parodo, kaip bitės susidoroja su parazitais ir klimato kaita. Jas praradus, prarandame galimybes ateities atsparumui stiprinti."
Dr. Marquez pabrėžia, kad laukinių bičių apsauga reikalauja tiek lokalių buveinių apsaugos veiksmų — pvz., išlaikyti veteraninius medžius ir kurti gėlėmis praturtintus koridorius — tiek platesnio masto priemonių, skirtų sumažinti ligų plitimą nuo perkeliamų avilių. Ji taip pat rekomenduoja kurti regionines gairės avilių judėjimui kontrolės, stiprinti vietinių genetinių išteklių dokumentavimą ir remti ilgalaikį monitoringą, kuris padėtų stebėti konservavimo priemonių efektyvumą.
Ką daryti toliau?
Už ES ribų duomenų spragos išlieka: visos Europos mastu statusas daugelyje regionų vis dar yra priskiriamas prie „nepakankamai žinomas" (data deficient), ypač dalyse Balkanų, Baltijos šalių, Skandinavijos ir Rytų Europos. Šių spragų užpildymas reikalauja daugiau koordinuotų apklausų, standartizuoto duomenų ataskaitavimo ir finansavimo ilgalaikiams monitoringams, kurie leistų patikimai įvertinti laukinių populiacijų būklę platesniame geografinės aprėpties kontekste.
Šiuo metu ES ribose priskyrimas nykstančių kategorijai yra raginimas imtis veiksmų: jis ragina mokslininkus toliau kartografuoti ir tirti laukines kolonijas, politikus kurti apsaugos sistemas, o visuomenę — pripažinti, kad ne visos medaus bitės yra prižiūrimos. Kai kurios yra gimtoji laukinė fauna, kuriems būtina skubi apsauga. Tolimesnis darbas turi apimti tiek mokslinius tyrimus, tiek praktinius gamtosaugos ir žemės ūkio valdymo pakeitimus, kad būtų užtikrinta tiek agrarinio sektoriaus, tiek natūralių ekosistemų ilgalaikė tvarumas.
Galiausiai, išsaugojimas reikalauja ilgalaikio įsipareigojimo — nuo vietinių bendruomenių iniciatyvų iki tarptautinių partnerių finansinės ir mokslinės pagalbos. Tik kompleksiškas požiūris, derinantis biologinę įvairovę, žemės ūkio politiką ir visuomenės įsitraukimą, gali sukurti sąlygas laukinėms medaus bičių populiacijoms atsigauti ir išlikti svarbia apdulkintojų grandinės dalimi ateities ekosistemose.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą