7 Minutės
Pertraukiamas badavimas (angl. intermittent fasting) žadėjo paprastą tiesą: suspauskite valgymo langą ir kūnas pradės deginti riebalus. Skambėjo tvarkingai ir moderniai. Tačiau naujas, platus klinikinių tyrimų apžvalgos darbas rodo, kad nauda gali būti mažesnė — ir ne tokia aiški — nei antraštės skelbė.
Ką atskleidė apžvalga
Tyrėjai, kuriuos vadovavo Luisas Garegnani iš University Institute of the Italian Hospital Buenso Airiuose, išnagrinėjo 22 atsitiktiniu būdu kontroliuojamus tyrimus, publikuotus 2016–2024 m. Į juos įtraukti beveik 2 000 dalyvių iš Šiaurės Amerikos, Australijos, Kinijos ir kelių Europos šalių. Pagrindinė išvada: taikant skirtingas badavimo schemas, pertraukiamas badavimas per vienerius metus sukelė nedidelį arba jokį kliniškai reikšmingą svorio sumažėjimą, palyginti su tradicine kalorijų ribojimo dieta arba be dietos pokyčių.
Autoriai rašė, kad „palyginti su tradiciniu mitybos patarimu (pvz., kalorijų ribojimu ar valgymo pasirinkimo keitimu), pertraukiamas badavimas gali suteikti nedaug arba jokio skirtumo svorio metimui ir gyvenimo kokybei suaugusiesiems, turintiems antsvorio ar nutukimą“. Jie išreiškė vidutinį pasitikėjimą svorio metimo rezultatais, tačiau pažymėjo, kad įrodymai dėl kitų sveikatos rodiklių yra labai neaiškūs.
Tyrimuose buvo taikomos kelios strategijos: laiko ribojamas valgymas (dažnai dienos langai trumpesni nei dešimt valandų), periodinis badavimas vieną ar dvi dienas per savaitę, kas antrą dieną badavimas ir modifikuotas kas antrą dieną badavimas (pavyzdžiui, dvi dienos su ribotu suvartojimu ir penkios dienos su įprastu valgymu). Daugelis studijų buvo atmestos dėl per trumpo stebėjimo laikotarpio; kitos nepakankamai nuosekliai pranešė apie nepageidaujamus reiškinius, cukrinio diabeto būklę arba dalyvių pasitenkinimą. Tik vienas iš įtrauktų tyrimų vertino gyvenimo kokybę, o tik du užregistravo tokius nepageidaujamus simptomus kaip nuovargis, galvos skausmai ar pykinimas.
Tokia išsamios stebėsenos stoka turi reikšmės. Svoris yra lengvas antraščių rodiklis, tačiau sveikatos pagerėjimai vertinami įvairiais būdais: kraujo lipidų profiliu, insulino jautrumu, uždegimo žymenimis ir subjektyvia kasdienio gyvenimo kokybe. Šiuose aspektuose įrodymai yra prieštaringi arba jų tiesiog trūksta.
Nauji įrodymai kelia abejonių dėl pertraukiamo badavimo reklamos.
Mokslinis kontekstas ir pasekmės
Kodėl pasakojimas populiariojoje žiniasklaidoje dažnai neatitinka duomenų? Viena priežasčių — biologinis kintamumas. Žmonės skirtingai reaguoja į tą pačią mitybos schemą. Trumpi badavimo intervalai kai kurių asmenų metabolizmą gali pasukti link didesnio riebalų oksidacijos, kai tuo tarpu kitiems pokyčiai gali būti minimalūs ar nematomi įprastais laboratoriniais rodikliais. Laikas taip pat svarbus: 10 valandų valgymo langas gali duoti kitokį metabolinį atsaką nei 6 valandų langas, o tyrimų protokolai labai skiriasi.
Maik Pietzner, sveikatos duomenų modeliuotojas iš Berlyno sveikatos instituto Charité, The Guardian teigė, kad kartais reikia kelių badavimo dienų, kol kraujyje pasirodo aiškūs metaboliniai pokyčiai. Jis komentavo, kad „jei žmonės jaučiasi geriau pagal tokias dietos schemas, aš jų nestabdyčiau“, bet pridūrė, jog dabartinis darbas kartu su kitais šios srities tyrimais aiškiai rodo, kad nėra tvirtų įrodymų, jog būtų teigiamas poveikis, išskyrus galimą vidutinį svorio sumažėjimą.
Apžvalga taip pat išryškino praktinę problemą: tyrimų dalyviai dažnai nebuvo reprezentatyvūs platesnės populiacijos, turinčios antsvorio ar nutukimą. Tai susiaurina išvadų taikymą, ypač grupėms, kurios skiriasi lyčių, amžiaus ar socioekonominio statuso atžvilgiu. Garegnani ir kolegos siūlo, kad reikalingi tikslingesni tyrimai, vertinantys, ar pertraukiamas badavimas gali sustiprinti mitybos spragas arba turėti netyčinių pasekmių mažiau aptarnaujamoms grupėms.
Kliniškai orientuoti specialistai, priimdami šias išvadas, susiduria su pažįstamu prieštaravimu. Viena vertus, pertraukiamas badavimas yra pigus, paprastas paaiškinti ir daugeliui patrauklus pasirinkimas. Kita vertus, terapijos rekomendavimas plačiu mastu reikalauja įrodymų, jog ji patikimai gerina sveikatą daugiau nei trumpalaikiai svorio pokyčiai ir nekelia žalos. Dabartinė apžvalga rodo, kad iki šiol tokių įrodymų trūksta.
Be to, svarbu atsižvelgti į mitybos elgesio aspektus: pertraukiamas badavimas kartais padeda sumažinti vėlyvo vakaro užkandžiavimą ar supaprastina valgymo planavimą, o kitais atvejais gali skatinti persivalgymą per leistiną valgymo langą arba sukelti patyčias ir socialinį diskomfortą. Socialiniai, kultūriniai ir darbo grafiko veiksniai dažnai lemia, ar toks režimas yra praktiškas bei ilgalaikiai.
Metodologiniu požiūriu ankstesni tyrimai taip pat skirėsi pagal atsitiktinumo kontrolės grūdėtumą, pranešimus apie laikymąsi (angl. adherence), bazinių charakteristikų suderinimą ir rezultatų matavimus. Pavyzdžiui, kai kurios studijos akcentavo tik kūno masę ar kūno masės indeksą (KMI), o ne sudėtingesnius metabolinius rodiklius, tokius kaip HbA1c, insulino signalizacija arba uždegimo žymenys (CRP, IL-6). Tokie skirtumai trukdo atlikti tvirtus metaanalizės skaičiavimus ir suformuluoti klinikines rekomendacijas.
Ekspertų įžvalgos
Dr. Elena Morris, metabolinės sveikatos tyrėja viename dideliame universitetiniame medicinos centre, pateikia pragmatišką požiūrį: „Pertraukiamas badavimas nėra stebuklinga priemonė. Kai kuriems pacientams tai gali būti naudingas elgesio instrumentas — ypač jei tai padeda sumažinti vėlyvus užkandžiavimus arba supaprastinti valgymo planavimą. Tačiau kitiems jis gali sukelti nuovargį, sutrikusį valgymo elgesį arba socialinį trukdį. Reikia personalizuotų strategijų ir geresnių ilgalaikių tyrimų, kurie matuotų metabolinius žymenis, pacientų pranešimus apie savijautą ir saugumą įvairiose populiacijose.“
Vis dar yra mechanistinių priežasčių gilintis į badavimą. Gyvūnų tyrimai ir nedideli žmogaus tyrimai rodo signalus apie autografiją (autophagy), žarnyno mikrobiotos sudėties pokyčius ir cirkadinės biologijos reguliaciją — procesus, kurie gali daryti įtaką smegenų sveikatai, uždegimui ir širdies bei kraujagyslių rizikai. Tačiau siekti, kad šie ląstelinio lygmens ar trumpalaikiai kraujo žymenys virstų patikimu klinikiniu pranašumu, reikės didelių, gerai suprojektuotų tyrimų, kurie matuotų tinkamus galutinius taškus per ilgą laikotarpį.
Praktiniu požiūriu svarbu atsižvelgti į pacientų saugumo rodiklius. Pvz., asmenims su cukriniu diabetu, ypač vartojantiems insuliną ar hipoglikemiją sukeliančius vaistus, pertraukiamas badavimas gali padidinti hipoglikemijos riziką. Taip pat vyresnio amžiaus žmonėms arba tiems, kurie turi pažinimo sutrikimų, malnutricija ir raumenų masės netekimas gali būti realus pavojus. Todėl gydytojai ir dietologai turėtų vertinti individualią naudą ir riziką prieš rekomenduodami bet kokią badavimo schemą.
Be to, pastebėta, kad daugelis tyrimų nepakankamai nagrinėjo ilgalaikį laikymąsi (adherence) — vieną svarbiausių faktorių, lemiantį klinikinį efektyvumą. Net jeigu pertraukiamas badavimas trumpuoju laikotarpiu rodo pranašumą dėl kalorijų apribojimo, ilgalaikė nauda priklauso nuo to, ar pacientas sugeba tą režimą palaikyti mėnesiais ar metais. Tokius klausimus būtina spręsti ateities tyrimuose.
Remiantis esamais duomenimis, gydytojai ir dietologai turėtų traktuoti pertraukiamą badavimą kaip vieną iš kelių mitybos strategijų, o ne universaliai geresnį sprendimą. Jei režimas pagerina paciento laikymąsi, gerovę ar gyvenimo kokybę, verta jį apsvarstyti. Tačiau kol kas nėra pakankamai pagrįstų įrodymų siūlyti plačias pertraukiamo badavimo programas kaip įrodytą kelią į ilgalaikį svorio mažinimą ar metabolinės sveikatos pagerinimą.
Ateities tyrimai turėtų turėti ilgesnį stebėjimo laikotarpį, įtraukti įvairesnes populiacijas (įvertinant lyčių, amžiaus, etninės kilmės ir socioekonominio statuso skirtumus) ir standartizuoti nepageidaujamų reiškinių bei gyvenimo kokybės matavimus. Tik tokiu būdu bus galima nustatyti, ar pertraukiamas badavimas nusipelno vietos oficialiuose gydymo gairėse, ar liks populiarus, bet prieštaringas gyvenimo būdo trendas.
Galiausiai, svarbu pabrėžti mitybos tyrimų tarpdalykinius ryšius: dietos poveikis negali būti vertinamas vien tik per svorio rodiklius. Integruoti duomenys — metaboliniai žymenys, klinikinės baigties rodikliai (pvz., cukrinio diabeto progresija, širdies ir kraujagyslių įvykiai), pacientų pranešimai apie gyvenimo kokybę ir ekonominė analizė — visi kartu suteiks aiškesnį vaizdą apie pertraukiamo badavimo vietą modernioje mitybos medicinoje.
Šaltinis: sciencealert
Palikite komentarą