7 Minutės
Mokslininkai žvelgia toliau už vonios svarstyklių ribų. Nauji magnetinio rezonanso (MRI) analizės duomenys rodo, kad vieta, kur organizme kaupiasi riebalai, gali būti reikšmingesnis smegenų sveikatos rodiklis nei bendras kūno svoris.
Nauji tyrimai atskleidžia, jog riebalų paskirstymas organizme — ypač paslėptos riebalų sankaupos, tokios kaip riebalai kasoje arba vadinamasis „liesas-riebus“ (angl. skinny fat) fenotipas — yra susiję su spartesniu smegenų senėjimu ir kognityvinės funkcijos nuosmukiu. Šios riebalų depozicijos gali veikti smegenų struktūrą ir metabolinius procesus, nepriklausomai nuo bendro kūno masės indekso (KMI).
Tyrėjai išanalizavo beveik 26 000 magnetinio rezonanso tomografijų iš UK Biobank, kad atkartotų riebalų paskirstymo modelius organuose ir audiniuose. Šiuos modelius jie palygino su smegenų struktūros rodikliais, kognityviniais testais ir žymenimis, rodančiais pagreitintą smegenų senėjimą. Didelis duomenų kiekis suteikė statistinę galią išskirti subtilias, bet pakartojamas vaizdines fenotipas — tokias, kurių neaptiktumėte žiūrėdami tik į KMI ar liemens apimtį.
Du netikėti riebalų ženklai
Naudodami duomenimis pagrįstą organų riebalų matavimų grupavimą (clustering), tyrėjai identifikavo kelis riebalų paskirstymo profilius. Iš jų du profiliai išsiskyrė ryškumu. Vienas profilis rodė neįprastai didelį riebalų kiekį kasoje — autorių apibūdintas kaip „pankreatiškai dominuojantis“ profilis. Kitas, visuomenėje vadinamas „liesas-riebus“, pasižymėjo aukštesniu bendru riebalų santykiu, nors KMI iš pirmo žvilgsnio atrodė santūrus.
Tai svarbu todėl, kad abu profiliai koreliavo su blogesniais smegenų rodikliais: sumažėjusia pilkojo audinio apimtimi, kognityvinių testų rezultatų blogėjimu ir vaizdiniais žymenimis, atitinkančiais vyresnę smegenų „amžiaus“ prognozę. Pavyzdžiui, pankreatiškai dominuojančio profilio dalyvių protonų tankio riebalų frakcija (PDFF) kasoje siekė apie 30 proc. — tai yra du–tris kartus daugiau nei daugelyje kitų grupių ir kai kuriais atvejais net iki šešių kartų daugiau lyginant su lieknais dalyviais. Tai nėra menkas skirtumas; tai rodo riebalų kaupimąsi netinkamoje vietoje ir galimą ilgalaikę įtaką sveikatai.
Įdomu, kad asmenys su itin dideliu kasos riebalų kiekiu nebūtinai turėjo riebalinę kepenį. Toks disociavimas yra klinikinės svarbos, nes radiologijos praktikoje dažnai pirmiausia pastebima ir prioritetizuojama riebalinė kepenų degeneracija, o kasos riebalai dažnai lieka mažiau pastebimi. Studijos autoriai teigia, kad tai gali būti praleista galimybė vertinant neurologinę riziką ir ankstyvai nustatant pacientus, kuriems galėtų būti derinama prevencija.
Ko iš tiesų reiškia „liesas-riebus“
Etiketė „liesas-riebus“ yra sutrumpinimas ir gali klaidinti. Šie asmenys ne visuomet atrodo nutukę; jų vidutinis KMI gali būti viduriniame diapazone, palyginti su kitomis grupėmis. Tačiau jų svorio ir raumenų santykis yra padidėjęs — daugiau adipocitų (riebalinio audinio) palyginti su liesąja mase, ypač pilvo srities depozituose.
Šis riebalų paskirstymas yra reikšmingas, nes visceralinis ir ektopinis riebalų sluoksnis — riebalai organuose arba aplink juos — yra metaboliniu požiūriu aktyvūs. Jie išskiria signalines molekules (adipokinus), citokinus ir uždegimo mediatorius, kurie gali paveikti insulino jautrumą, kraujagyslių sveikatą ir, kaip rodo šis tyrimas, smegenų struktūrinę integralumą. Trumpai tariant: du žmonės su tuo pačiu KMI gali turėti labai skirtingą biologinę riziką, priklausomai nuo to, kur tiksliai riebalai „gyvena“ organizme.
Be to, „liesas-riebus“ fenotipas dažnai praeina nepastebėtas standartinių sveikatos patikrinimų metu, todėl pacientai gali nesulaukti specifinių rekomendacijų dėl mitybos, fizinio krūvio ar medikamentinių priemonių, skirtų sumažinti ektopinį riebalinį kaupimąsi.
Metodika ir kontekstas
Tyrėjai panaudojo MRI pagrįstą riebalų kiekio kiekybinį nustatymą skirtinguose kūno segmentuose ir suderino šiuos matavimus su smegenų MRI bei kognityvinių testų duomenimis. UK Biobank suteikė anonimizuotas skenogramas, demografinius duomenis, biomarkerius ir klinikinius įrašus 25 997 dalyvių, leidžiant autoriams reguliuoti įtaką darančius veiksnius, tokius kaip amžius, lytis, bendra adipozė ir kiti galimi konfudoriai (pvz., rūkymas, fizinis aktyvumas, sergamumas cukriniu diabetu).
Protonų tankio riebalų frakcija (PDFF) buvo pagrindinis metrikos rodiklis. PDFF yra patvirtintas MRI žymuo, vertinantis riebalų dalį audinio voxeliuose. Jis plačiai taikomas kepenų riebalų kiekiui įvertinti, bet gali būti pritaikomas ir kitoms organų sritims, įskaitant kasą, raumenis ir kitus minkštuosius audinius. PDFF leido nustatyti organams specifinius riebalų „apkrovimus“, kurių KMI ar liemens apimtis neatskleistų.
Analizėje buvo taikyti pažangūs statistiniai metodai: klasterizacija, daugiamatės regresijos sistemos ir jautrumo analizės, siekiant patikrinti, ar ryšiai išlieka po korekcijų. Tyrimas buvo stebimas ir krossekcinis (cross-sectional), todėl jis negali vien tik įrodyti priežastinio ryšio tarp riebalų paskirstymo ir smegenų pokyčių. Visgi asociacijos buvo nuoseklios tarp lyčių, su kai kuriomis lyčiai būdingomis niuansinėmis variacijomis riebalų paskirstymo ir poveikio pobūdžiu.
Svarbu paminėti, kad didelis imties dydis suteikė galimybę aptikti net mažo efekto dydžio signalus, kurie kitu atveju galėtų pasimesti triukšme. Tačiau tokie rezultatai reikalauja papildomo patvirtinimo kituose cohortuose ir ilgalaikiuose stebėjimuose.
Pasekmės medicinai ir moksliniams tyrimams
Jei šie rezultatai bus pakartoti kituose tyrimuose, jie turėtų pakeisti, kaip klinikai vertina metabolinę riziką. Ekranavimo strategijos, kurios orientuojasi vien tik į KMI arba kepenų riebalus, gali praleisti pacientus su aukštu kasos riebalų lygiu arba su „liesas-riebus“ fenotipu, kurie gali turėti didesnę tikimybę greitesniam kognityviniam nuosmukiui.
Ankstyvas nepalankių riebalų paskirstymo modelių atpažinimas galėtų leisti taikyti tikslines gyvenimo būdo korekcijas (mityba, fizinis aktyvumas, svorio kontrolė) arba farmakologines intervencijas (pvz., gliukagonui tipo GLP-1 agonistai, kurie parodė poveikį kūno riebalų mažinimui) siekiant išsaugoti smegenų sveikatą. Taip pat gali būti svarstomas individualizuotas požiūris į metabolinį gydymą ir prevenciją, atsižvelgiant į organų lygmens riebalų apkrovas.
Kiti galimi veiksmai apima:
- Ilgalaikį stebėjimą (longitudinal studies), kad būtų nustatyta, ar organų riebalų pokyčiai prognozuoja būsimą kognityvinį nuosmukį ir demencijos riziką.
- Intervencinius tyrimus, kurie testuotų, ar ektopinių riebalų mažinimas (per dietą, fizinį aktyvumą, medikamentus ar chirurgines procedūras) pagerina smegenų struktūrą ir funkciją.
- Mechanistinius laboratorinius tyrimus, aiškinančius, kaip organų riebalai keičia uždegiminius kelius, lipidų metabolizmą ir tiesioginę lipotoksišką įtaką neurono funkcijai.
Tyrimo autoriai taip pat pabrėžia sveikatos priežiūros infrastruktūros ir galimybių klausimą: radiologijos praktikos turėtų įtraukti platesnį organų PDFF įvertinimą, ypač paciento rizikos profilio atveju, ir suformuluoti rekomendacijas dėl tolimesnio valdymo.
Eksperto įžvalga
„Šis tyrimas performuluoja paprastą klausimą — kiek riebalų turite — į tikslesnį: kur tie riebalai yra?“ teigia dr. Elena Park, neurologė ir vaizdinių tyrimų mokslininkė, nesusijusi su darbu. „Jau keletą metų žinome, kad visceralinis riebalų sluoksnis didina riziką, bet organų lygmens riebalai yra menkai įvertintas veiksnys. Jei paaiškės, kad kasos riebalai spartina neurodegeneracinius kelius, jie taps modifikuojamu biomarkeriu, kurį galėsime stebėti MRI būdu.“
Dr. Park priduria svarbų niuansą: „MRI prieinamumas ir kaina išlieka barjerai. Tačiau kai vaizdinės technologijos taps prieinamesnės ir PDFF taikymas išplis už kepenų vertinimo ribų, galėsime geriau stratifiikuoti riziką ir suasmeninti prevenciją.“
Smegenų sveikata nėra vien skaitinis rodiklis. Tai veiksnių sankaupa — kraujagysliniai, metaboliniai, uždegiminiai mechanizmai — ir riebalų lokalizacija atrodo svarbi šios mįslės dalis. Klausimas nebėra vien „kiek sveriate“, o kur gyvena jūsų paslėptasis svoris ir kokią jis daro įtaką organizmui ilgalaikėje perspektyvoje.
Praktinės rekomendacijos specialistams ir visuomenei gali būti tokios: vertinti paciento metabolinį profilį plačiau nei tik per KMI, atsižvelgti į šeimos anamnezę dėl cukraligės ar neurodegeneracinių ligų, ir, kai įmanoma, apsvarstyti pažangesnių vaizdinių metodų panaudojimą rizikos įvertinimui. Taip pat svarbu informuoti pacientus apie sutelktą informaciją: sveika mityba, reguliarus fizinis aktyvumas, svorio valdymas ir kontrolė rizikos veiksnių (pvz., arterinės hipertenzijos, dislipidemijos, cukrinio diabeto) išlieka kertiniai smegenų sveikatos išsaugojimo elementai.
Galiausiai, mokslininkams rekomenduojama lavinti tarpdisciplininius tinklus, kuriuose radiologai, endokrinologai, neurologai ir epidemiologai kartu kuria standartizuotas PDFF ir kitas vaizdines protokolas, kad būtų galima konsoliduoti duomenis, pagerinti palyginamumą tarp studijų ir sparčiau verifikuoti klinikinę naudą.
Šaltinis: scitechdaily
Palikite komentarą